2009 m. peticija dėl Kalbos komisijos

Peticija Lietuvos Respublikos Seimui

Dėl būtinybės priimti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą, kad būtų atleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė ir pavaduotoja, nepasibaigus jų įgaliojimo laikui.

2009 m. vasario mėn. 9 d.

Pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 4 pastraipą ši komisija (toliau — Kalbos komisija, Komisija) „nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus“, o pagal 7 pastraipą — „rūpinasi svetimybių keitimu lietuviškais atitikmenimis“, 8 pastraipą — „rūpinasi visuomenės kalbos kultūra — kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse (žiniasklaidoje), leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse“ bei 9 pastraipą — „svarsto visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priima dėl jų sprendimus“. Pagal to paties įstatymo 6 str. 2 d. Komisijos „nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms“.

Komisijai vadovauja jos pirmininkas (Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 2 str. 3 d.). Be to, Komisijos pirmininkas „atsako už tai, kad Kalbos komisija atliktų jai pavestus darbus“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 8 str. 2 p.). Komisijos pavaduotojas, „kai Komisijos pirmininko nėra, eina jo pareigas“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gegužės mėn. 11 d. nutarimu Nr. IX-2232 14 d. 2 p.). Kalbos komisijos pirmininką ir pavaduotoją Lietuvos Respublikos Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu „dėl svarbių priežasčių (…) gali atleisti juos iš pareigų ir nesibaigus įgaliojimo laikui“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 2 str. 4 d.).

Yra labai svarbių priežasčių, dėl kurių būtina nedelsiant atleisti dabartinę Komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę, nepasibaigus jų įgaliojimų laikui. Šios pareigūnės ne tik nesiima spręsti Komisijai pavestų lietuvių kalbos tvarkybos problemų, užsitęsusių dar iš ankstesnės jų kadencijos laikotarpio. Jos iki šiol nepateikia Komisijai svarstyti visuomenės keliamų lietuvių kalbos vartosenos klausimų, ypač susijusių su svetimybių keitimu lietuviškais atitikmenimis. Komisijos vadovybė ne tik nesiūlo Komisijai priimti šiais klausimais sprendimų, bet pastaruoju metu vykdo priešingą veiklą, negu Komisijai yra pavesta pagal įstatymus. Komisijos vadovybė savo viešuose pasisakymuose ir susitikimuose su aukščiausiais valstybės pareigūnais siūlo vėl kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, leidžiančio įteisinti nelietuvišką svetimvardžių rašybą oficialiojoje raštvedyboje (konkrečiai, asmenvardžių rašymą Lietuvos respublikos piliečių dokumentuose). Taip siekiama pakeisti 1999 m. spalio mėn. 21 d. Konstitucinio teismo priimtą nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (1999-10-27 „Valstybės žinios“ Nr. 90-2662), kad svetimvardžių rašymas dokumentuose ne lietuvių kalba prieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui, nustatančiam valstybinį lietuvių kalbos statusą, o taip pat ir kitiems Konstitucijos straipsniams (žr. žemiau). Svarbias priežastis, keliančias nepasitikėjimą dabartine Kalbos komisijos vadovybe, grindžiame žemiau išvardintomis faktinėmis aplinkybėmis.

Jau dvyliktus metus tęsiasi viešas ginčas tarp daugelio kalbininkų, teisininkų, istorikų, kultūros ir visuomenės veikėjų, kurie gina svetimybių lietuvinimo principą (2000-02-25 ir 2000-08-31 „Dienovidis“, 2000-06-20 „Kauno diena“, 2000-12-22 ir 2001-04-06 „Atgimimas“, 2001-11-23 „Lietuvos aidas“, 2003-10-31 „Literatūra ir menas“, 2003-10-18 „Lietuvos aidas“ 244 nr. 9 p., 2003-11-27 „Lietuvos aidas“ 277 nr. 8 p., 2003-11-07„Atgimimas“, 2004-06-18 „Lietuvos aidas“ 140 nr. 9 p., 2007-05-16 „Lietuvos aidas“ 109 nr. 1 ir 6 p., 2003-11-06 „Mokslo Lietuva“ 19 nr., 2007-12-05 „Mokslo Lietuva“, 20 nr. 3 p., 2007-12-12 „Lietuvos aidas“ 285 nr. 5 p., 2008-01-11 „Lietuvos žinios“ 17 p., 2008-01-18 „Literatūra ir menas“, 2008-05-27 Šilutės rajono įvairių profesijų atstovų kreipimąsis į Seimo valdybą, 2008-09-16 „Lietuvos aidas“ 208 nr., 2008-09-05 „Lietuvos aidas“ 199 nr., 2009-01-21 „Lietuvos aidas“ 12 nr. iš vienos pusės), ir Komisijos vadovybės ir kitų „originaliosios rašybos“ šalininkų iš kitos pusės. Ginčijamasi dėl svetimų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių (toliau — svetimvardžių) viešojo vartojimo lietuvių kalboje ir, konkrečiai, dėl šios Komisijos 1997 m. birželio mėn. 19 d. nutarimo Nr. 60 "Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ penktosios („Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“) ir aštuntosios („Dėl autentiškų tikrinių vardų formų rašymo“) dalių.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 60-uoju nutarimu (1997 m. „Valstybės žinios“ Nr. 63-64, taip pat žr. šios peticijos 1 priedą) Lietuvos Respublikos įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms leista svetimvardžius vartoti originalo kalba („nerišliame tekste“) arba prie svetimos kalbos grafinės formos pridėjus lietuviškas galūnes. Liko neaišku, kokiuose tekstuose Komisija leido laikytis tokios „tvarkos“ ir kiek tokia tvarka gali būti siejama su oficialia lietuvių kalbos vartosena, nes aukščiau minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime buvo apibrėžta kitokia asmenvardžių rašymo tvarka asmens tapatybę nustatančiuose Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose, o tai reiškia — ir oficialioje raštvedyboje (žr. žemiau).

Komisijos pirmininkė Irena Smetonienė ir jos pavaduotoja Jūratė Palionytė, viena vertus, viešose diskusijose ir oficialiuose susirašinėjimuose su kalbininkais, teisininkais, kultūros veikėjais, vartotojų teisių gynėjais ir kitais visuomenės atstovais iki šiol atkakliai laikosi nuostatos, kad „svetimvardžiai nėra lietuvių kalbos žodžiai, todėl lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai jiems netaikytini, panašiai kaip netaikytini nelietuviškiems prekių ženklams“, o kita vertus, teigia, kad „tai nėra lietuvių kalbos faktai, todėl neturi būti lietuvinami, o tik minimaliai pritaikomi (pridedant galūnes) prie mūsų kalbos sistemos“ (cituota pagal žymaus lituanisto Vinco Urbučio „Lietuvių kalbos išdavystė“, Vilnius: Margi raštai, 2007, 59 psl., knygos egzempliorius pridedamas). Tačiau aukščiau minėto autoriaus nuomone (kuriai pritaria ir dauguma kalbininkų), toks iš kitų kalbų į lietuvių kalbą patekusių asmenvardžių ir vietovardžių „minimalus pritaikymas“ kertasi ne tik su taisyklingos rašybos reikalavimais, bet ir su gyvosios lietuvių kalbos gramatikos ir fonetikos dėsniais, su pačiu kalbos mokslu. Komisija savo nutarimu Nr. 60 iš esmės nustatė naujas dirbtines taisykles, pagal kurias tam tikrais atvejais netaikomi kalbos taisyklingumo reikalavimai arba įvedamos normos, mažai ką bendro beturinčios su natūraliąja lietuvių kalba.

Komisija vykdo priešingas funkcijas, negu nustato įstatymai, nes minėtu savo nuterimu jinai:

išplečia sritį, kuri pagal Komisijos vadovybės išaiškinimą neva nepriklauso nei gyvajai, nei rašytinei lietuvių kalbai (vadinasi, nepriklauso ir Komisijos kompetencijai), ši sritis jau apima ne vien kitų kalbų intarpus lietuvių kalboje;

mėgina tvarkyti ne svetimų kalbų kilmės tikrinių daiktavardžių vartoseną lietuvių kalboje, o svetimvardžių viešą vartojimą, kuris pagal pačios Komisijos vadovybės apibrėžimą nepriklauso Komisijos kompetencijai;

„minimaliai pritaiko“ svetimvardžius prie lietuvių kalbos sistemos, tačiau šiam pritaikymui, Komisijos vadovybės manymu, taip pat kažkodėl negalioja lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai, kuriais Komisija, vadovaudamasi įstatymais, kaip tik ir turėtų rūpintis;

nustatydama tvarką svetimvardžių viešai vartosenai Lietuvoje (taip pat ir lietuvių kalbos raštuose), ją tarsi iškelia už lietuvių kalbos oficialiosios vartosenos ribų, nes tokia Komisijos vadovybės peršama tvarka kertasi su taisyklingos raštvedybos valstybine kalba normomis, šiurkščiai pažeidžia viešosios informacijos vartotojų, negalinčių mokėti visų kalbų, teises;

ignoruoja lituanistų, teisininkų, kitų susirūpinusių piliečių, vartotojų teisių gynėjų ir kitų visuomenės organizacijų atstovų protestus dėl Komisijos nutarimo Nr. 60 — atsisako ieškoti išeities iš šiuo nutarimu sukeltos sumaišties lietuvių kalbos tvarkyboje. Nėra jokių duomenų, kad Komisijos vadovybė kada nors būtų pateikusi Komisijai svarstyti visuomenės keliamas (žr. aukščiau minėtą LR Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 9 pastraipą) tikrinių svetimybių vartosenos norminimo lietuvių kalboje problemas. Taip pat nėra duomenų, kad Komisija kada nors būtų pritarusi jos vadovybės aiškinimams, mėginant pagrįsti Komisijos nutarimą Nr. 60. Nėra ir duomenų, kad Komisija būtų apsisprendusi posėdžiuose nesvarstyti šio nutarimo panaikinimo ar keitimo galimybės, nors viešoje erdvėje diskusija dėl to tęsiasi iki šiol.

Komisijos vadovybė ir jai pritariantys „originaliosios rašybos“ lietuvių kalboje šalininkai yra ne kartą konstatavę (žr. Komisijos pirmininkės pavaduotojos Jūratės Palionytės rašto citatą Vinco Urbučio knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, 67 psl.), kad Komisija esą tik tęsia prieškarinėje Lietuvos Respublikoje vyravusią praktiką, be to, teigia, kad „originali“ svetimvardžių rašyba prieškarinėje Lietuvoje nebuvo laikoma valstybinės kalbos statuso pažeidimu. Tačiau Komisijos inicijuotas grįžimas prie pirmosios Lietuvos Respublikos praktikos — padėties, kai lietuvių kalbos norminimas dar nebuvo nusistovėjęs, yra nepagrįstas. Nevienodo tipo svetimvardžių vartoseną viešoje erdvėje, kurią dabar diegia Komisija ir į kurią jos vadovybė siekia grįžti tarsi į pažangią „europietišką“, tuometiniai garbūs kalbininkai vadino netvarka, iš kurios būtina išeiti. P. Skardžius rašęs: „Kad vienas dienraštis svetimuosius vardus rašo vienaip, o kitas kitaip, aišku, yra netikęs dalykas, tai didžiai klaidina visuomenę (…) juk negalima amžinai anarchinėje padėtyje plūduriuoti“ (ištrauka iš „Lietuvių kalbos išdavystės“, 72 psl.).

Pirmenybę teikdama „originaliajai rašybai“, Komisijos vadovybė sulietuvintas (adaptuotas lietuvių kalbai) svetimvardžių formas paliko galioti kaip teiktinas, bet sudarė sąlygas jas išstumti iš viešosis vartosenos. Nusišalindama nuo išeičių iš šios dviprasmiškos padėties ieškojimo, Komisijos vadovybė paliko tai spręsti įstatymų leidėjui: praėjusios kadencijos LR Seime pradėta svarstyti nauja LR Valstybinės kalbos įstatymo redakcija, kurioje buvo bandoma reglamentuoti asmenvardžių ir vietovardžių vartoseną. Seimas patvirtino I. Smetonienę Komisijos pirmininke naujai kadencijai, nesigilindamas į aukščiau išdėstytas problemas, nes jas Seimas ketino spręsti pats. Lygiagrečiai buvo teikiami svarstymui LR Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto du variantai, kurių vienas (parengtas LR Teisingumo ministerijos) numatė leisti ir dokumentuose svetimvardžius rašyti kitų kalbų rašmenimis. Pastarajai iniciatyvai Komisijos vadovybė tada nepritarė.

Daug piliečių, visuomenės veikėjų, visuomeninių organizacijų atstovų (tarp jų — žymių teisininkų, kalbininkų) aktyviai protestavo dėl planų keisti asmenvardžių rašybą dokumentuose (žr. pridedamus nuorašus: 2000-04-07 „Lietuvos aidas“ 68 nr. 14 p., 2001-08-14 „Lietuvos aidas“, 188 nr. 5 p., 2001-08-21 „Lietuvos aidas“ 193 nr. 5 p., 2002-03-30 „Lietuvos aidas“ 73 nr. 6 p., 2003-10-18 244 nr. 9 p., 2003-11-27 277 nr. 8 p, 2003-11-07 „Atgimimas“ 40 nr. 6 p., 2004-06-18 „Lietuvos aidas“, 2005-01-18 „Valstiečių laikraštis“ 5 nr. 12 p., 2009-01-11 istorikų prof. habil. dr., LMA nario-eksperto Antano Tylos ir doc. dr. Romo Batūros laiškas LR Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui). Nors svetimvardžių rašyba dokumentuose pagal kitų kalbų rašybos normas atrodė kaip logiškas Komisijos vadovybės iniciatyvų propaguoti „originaliąją rašybą“ tęsinys, bet LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ir LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas atkreipė dėmesį, kad „originalus“ svetimvardžių rašymas Lietuvos respublikos piliečio pase galimai prieštarautų Lietuvos respublikos Konstitucijai. 1999 m. spalio 21 d. LR Konstitucinis teismo nutarime be kita ko sakoma, kad:

„Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“;

„Asmens tautybė (…) negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.“;

„Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.“.

Po rinkimų į dabartinės kadencijos Lietuvos Respublikos Seimą susidarius naujai valdančiajai koalicijai, Lenkijos Respublikos Vyriausybė vėl padidino politinį spaudimą Lietuvos Respublikai, reikalaudama, kad būtų pakeista lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašyba oficialiuose dokumentuose. Štai ištraukos iš Lenkijos premjero D. Tusko 2009 m. sausio mėn. 13 d. spaudos konferencijos per Lenkijos TV dėl „lenkiškų pavardžių“ rašymo: „kai kuriais klausimais — neslėpsiu — kantrybė baigiasi“, „tas klausimas turi būti išspręstas, teiksiu jį atvirai ir pakankamai šiurkščiai“. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas 2009 m. sausio mėn. 9 d. prieš kelionę į Lenkiją pareiškė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė artimiausiu metu mėgins įteisinti asmenvardžių rašybą oficialiuose dokumentuose kitų kalbų grafinėmis formomis. Pridedame publikacijų internete nuorodas: 15min.lt, Delfi.lt.

Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Saulius Šedbaras pareiškė (pridedame S. Šedbaro interviu radijui „Znad Willii“ vertimo nuorašą), kad dėl svetimvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose bus kreiptasi į LR Konstitucinį teismą, prašant naujo išaiškinimo.

Dar daugiau, tokį būdą LR Konstitucinio teismo 1999 m. spalio mėn. 21 d. nutarimui įveikti šiems valstybės pareigūnams pasiūlė būtent Komisijos vadovė Irena Smetonienė. Pateikdama argumentus, kad iš kitų kalbų atėję asmenvardžiai yra „tarsi prekės ženklai“, kurių negalima sulietuvinti (žr. aukščiau). Ji taip pat viešai išreiškė viltį, kad naujasis Konstitucinio teismo išaiškinimas pagaliau leis sutvarkyti už svetimšalių ištekėjusių moterų pavardžių rašybą (2009-01-13 „Lietuvos žinios“: „Tapatybė peržengia abėcėlės ribas“, 2009-02-04 „Voruta“: „Mūsų kalba — mūsų teritorija“).

Nors Komisijos vadovei turėtų būti žinoma apie Europos Žmogaus teisių teisme aprobuotą latvišką modelį, kaip šios šalies dokumentuose rašomi užsienio valstybėse kitomis kalbomis funkcionavę svetimvardžiai (papildomai prie sulatvintos formos), ir kad dėl to nebūtina keisti lietuviškos asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, šį kartą jinai kėsinasi į patį valstybinės kalbos statusą, kuris įtvirtintas LR Konstitucijos 14 straipsnyje. Jeigu LR Ministro pirmininko ar kitų valstybės pareigūnų aukščiau minėtus „ieškojimus“ dar galima pateisinti kompetencijos lituanistikoje stoka, tai Komisijos, kurios tiesioginė ir pagrindinė pareiga yra įgyvendinti valstybinės lietuvių kalbos statusą, vadovybės iniciatyvos silpninti ar net naikinti šį statusą niekaip negali būti pateisintos.

Konstatuodami, kad aukščiau išvardintos aplinkybės tikrai yra tokia svarbi priežastis, dėl kurios Komisijos vadovaujantys asmenys toliau negali tęsti darbo šiose pareigose ir siekdami apginti lietuvių kalbos kaip konstitucinės mūsų šalies vertybės statusą bei pačią gyvąją lietuvių kalbą nuo neteisėto griaunamojo kišimosi,

siūlome ir reikalaujame,

kad Lietuvos Respublikos Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu priimtų nutarimą: dėl svarbių priežasčių atleisti Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę ir jos pavaduotoją Jūratę Palionytę iš šių pareigų, nepasibaigus jų galiojimo laikui ir paskirti į šias pareigas kitus asmenis — kalbos mokslo specialistus. Šį klausimą svarstyti skubos tvarka.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Peticijų įstatymu, prašome Lietuvos Respublikos Seimą šį mūsų kreipimąsi pripažinti peticija.

Peticiją pasirašė: istorikas Tomas Baranauskas, rašytojas Vytautas Bubnys, filosofas prof. Bronius Genzelis, rašytojas Gintautas Iešmantas, matematikas akad. prof. Jonas Kubilius, filosofas prof. Bronislovas Kuzmickas, kalbininkas prof. Vitas Labutis, dailininkas Bronius Leonavičius, poetas akad. Justinas Marcinkevičius, etnografas režisierius Povilas Mataitis, architektas prof. Algimantas Nasvytis, filosofas Romualdas Ozolas, ekologas prof. Romas Pakalnis, kalbininkė prof. Aldona Paulauskienė, kalbininkas prof. Arnoldas Piročkinas, dailininkas prof. Arvydas Šaltenis, istorikas akad. prof. Antanas Tyla, skulptorius Vladas Vildžiūnas, fizikas Zigmas Vaišvila, kino režisierius Arūnas Žebriūnas.

Peticijos pareiškėjų atstovas: Romualdas Ozolas, tel. 86-98-22122.

Šaltiniai

ELTA 2009-02-02 pranešimas spaudai (peticijos tekstas)
Diena Media 2009-02-09 inf. (be peticijos teksto, bet su signatarų sąrašu)