Gaidys, šuo ir lapė

Iš Vikišaltiniai.
Gaidys, šuo ir lapė
Lietuvių liaudies pasaka


Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį. Šitaip juodu būtų ir amželį nugyvenę, draugiškai dalydamiesi ką sumedžioję, jeigu ne gaidžio papratimas giedoti naktimis ir žmogų į darbą kelti.

Užgiedojo jis girioje pirmąkart,– ir išgirdo jo balsą lapė, o išgirdusi šoko iš savo guolio ir išlindo iš urvo. Užgiedojo gaidys antrąkart – lapė, ausis pastačiusi, klauso, – iš kurios pusės balsas girdėti. Į jo balsą eidama, pribėgo ąžuolą ir mąsto: „Aš tą gaidelį žemyn nuo ąžuolo nuviliosiu, sugausiu ir suėsiu“. Pakėlusi snukį aukštyn, meiliai lakštuoja.

– Tu vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Leiskis, gaideli, žemyn, tai mudu gražiai draugystėje gyvensime.

– Aš čia ne vienas,– sako gaidys.– Žemiau gyvena mano draugas vartininkas. Pasibelsk į vartus, pasiprašyk leidžiama, galbūt jis, vartus atidaręs, tave priims.

Lapė pamanė, kad tas vartininkas tai dar vienas gaidys, ir jau džiaugėsi, manydama abudu sugausianti ir gaidienos priėsianti. Jau pasibeldė uodegėle į ąžuolą ir laukė vartus atidarant, tik staiga kad puolė šuo iš drevės su visais savo patalais ir čiupo lapę už sprando. Lapė nutverta ėmė kriokti lyg ožka, uodegą laužiama, ir vos tik spėjo pagalvoti: „Gaidelio mėsos geidžiau, o savo atnešiau gaidžiui ir šuniui“,– šuo ją taip papurtė, kad baigėsi visos lapės gudrybės.