Grūdų aitvaras

Grūdų aitvaras

Lietuvių mitologinė sakmė

Kitą kartą rudeniop – jau buvo kūlimai prasidėję – einam mudu su bernu pro klojimą išdžiovinę jaują. Jau prietamsis. Tik padrykt pro sodą svirno link. Nušvito visa žemė, o virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis, šviesus, beveik gelsvas, padrykt padrykt padrykt ir nutūpė ant svirno. Bernas sako:

– Tas aitvaras grūdus neša, nes mat, koks šviesus.

Tik išbėga, išbėga šeimininkė su rankšluosčiu, blinkt vieną galą ant svirno durų, o kitą į mazgą sumezgė ir vėl tekina nubėgo.

Mudu, dėjęsi, kad nieko nematėm, parėjom namo. Kitą dieną netyčia patekau į svirną, – tik ūkininkas raktus nuo svirno turėdavo ir nė manęs, nė berno neįleisdavo, – gi žiūriu – penki aruodai kaip aukso kviečių sklidinai pripilti. O tais metais mes nebuvom nė pasėtų turėję.

Metų gale samdo mane kitiems metams ir algos pridėjo, bet kur aš tau bepasiliksiu, sakau:

– Ačiū, šeimininke, už metus, bet jau daugiau tai aš nebepasiliksiu. Kam čia man su velniais gyvent, dar kada ir mane apsės.