Maironis. Jaunoji Lietuva. Devintoji giesmė

Iš Vikišaltiniai.
Jaunoji Lietuva. Devintoji giesmė
Maironis


I[keisti]

Bėga kaip upės srovė tekina
Laikai į nežinomą šalį;
Veltui teirautųs gudrybė sena:
Rytojaus atspėti negali.
Kiek tai jie nunešė amžių, kartų
Į šaltą nabašninkų kraštą!
Vien tik negali vargų-sielvartų
Iš vietos pajudinti naštą.
Mainos kaip apdaras būdas žmonių;,
Tėvai jau vaikų nesupranta;
Pažiūros naujos naujų vargdienių
Beveržias kaip vilnys į krantą.
Buvo laikai, kad kilmės aukštumu
Didžiavos nutukęs bajoras;
Nūn proletarą skriaudos šaukimu
Užėjo pamėgdžioti noras.
Vien tiktai saulė per dangų aukštai
Per amžius tekėjo ir teka;
Vienos tik Baltosios marės rūstai
Per amžius šnekėjo ir šneka.
Atmainos didelės ir Lietuvoj:
Pirmeiviai, anuomet pramynę
Pirmąjį taką nelygioj kovoj,
Vargiai bepažintų tėvynę.
Jei prisikeltų dabar jų dvasia,
Jau savo vargų neminėtų;
Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse
Kaip marėse perlai žibėtų.
Dvasios galiūnai, tėvai-milžinai!
Pavasario mūsų vadovai!
Ramūs ilsėkit kapuos pelenai,
Nutilus palaimintai kovai!

II[keisti]

Goštauto rūmas ant kranto Ventos,
Nors dvidešimts metų praėjo,
Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
Kai jaunas Rainys čia viešėjo.
Rodos, kaip tuomet šermukšnių plati
Alėja į vieškelį šviečia;,
Tiesa, suaugus!.. Bet žmonės – kiti!
Kitus ir svečius pasikviečia.
Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
Pasimirė Goštautas-tėvas;,
Kūną jo priglaudė Roso kapai,
0 sielą nemirštančią – Dievas.
Mirdamas iš giminės neplačios
Taip nieko nabašninkas ponas
Nesigailėjo apleist kaip marčios.
(Išpiršo ją kunigas Jonas.)
Amžiną atilsį, ponas tasai
Valdyti ir liept vien mokėjęs,
Baigdamas amžių, kaip sako, visai
Nuo savo marčios prigulėjęs.
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus sužavėjo Onytė;,
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
Vadindavo „mūsų paukštytė“.
Atviro būdo, širdutės lipšnios,
Bečiauškanti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
Vos kaip pavasaris, linksmas, skaistus,
Į Goštauto įžengė rūmą,
Laužo ant karto namiškių ledus,
Įnešdama naują gyvumą.
Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
Beglostė meiliai geltonplaukę!..
Dievo tačiau tokia buvo valia:
Krikštynų seniuks nesulaukė.

III[keisti]

Antrą jau savaitę, kaip Aukštdvary
Ramumas ir miegas išnyko;
Vakar ant galo ponios kambary
Rėksnys mažutėlis suklyko.
Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus,
Gražučio, smagaus ir didoko,
Daugel jau žadančio ir numanaus,
Motiejus net šokte pašoko.
Kiek tai atsineša su savimi
Vilties tas opus sutvėrimas,
Klyksmu pareikšdamas savo „esmi“,
Lyg būtų nemielas gimimas!
Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
Svečiai, į krikštynas atvykę,
Jam gi šios žemės, matyti, vargai
Vaidinas, ir verkdamas klykia.
Klyksmas tasai – tai jaunosios kartos
Prieš senąją ginčas pirmasis;
Metams beslenkant, vienos ir kitos
Daugiau prieštaravimų rasis.
Eina kariaudamos kartos žmonių,
Viena jau kitos nebsupranta;
Eina kaip bangos plačių vandenių
Ir daužos į amžiną krantą.
Kartais nuilsusios ant valandos
Tarytum paliaubas sulygsta;
Snaudžia ramumas tada be skriaudos,
Bet irgi gyvumas pranyksta.

IV[keisti]

Linksmas Motiejus gal būtų svečių
Iš viso pasaulio suprašęs,
Straipsnių tačiau pabijojo skaudžių,
Kuriuos būtų "Skardas"* prirašęs.
Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
Ant gatvių per streikus badauja,
O kapitalo išlepę antai
Ištvirkėliai sau bepuotauja.
„Tiesa,– sau tarė,– aš pats vargdienys;
Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
Bet buržua! Būk verčiau tinginys:
Nuskųs, jei drybsosi nuplyšęs.
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimas išvardinti moka;
Socialistais net knibžda takai!
Ko? Ko? bet to gero ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie kaip avigalviai klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
Gauja meldžia plutgalio sauso.
Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
„Vargšai, jūs vargšai!..“ Paskui tie pilvai
Bežiūri į mus susiraukę“.
Tokios tai mintys Motiejaus galvoj.
Kaip debesys džiaugsmą aptraukė;
Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
Iš Vilniaus svečių jis telaukė.

______________

* „Skardas“ – lietuvių socialistų laikraštis. 

V[keisti]

Baigės rugsėjis. Po orą bailiai
Oratinkliai draikės be vėjo,
Šypsojo saulė; bet jos spinduliai
Tarytum sudiev tekalbėjo.
Klykdamos žąsys ir gervių pulkai
Į pietus padangėmis traukė.
Apdaro žalio nebtekę miškai
Tik pirmojo šalčio belaukė.
Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių
Bežvalgos: ikšiol nematyti!
Bėrį užsėdęs, šiųmečių rugių
Išjoja.tada aplankyti.
Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis
Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja;
Kiek tik apimsi aplink akimis,
Kaip žaliosios marės liūliuoja.
Žiema, užklojus baltais patalais,
Nukąs jūsų pumpurą žalią;
Šalčiai ir speigos ledų verpalais
Suspaus, jūsų lovą apkalę.
Vargšai, užmirste po žemių šaltai!..
Bet argi tai rankos artojo
Veltui jums žemę pureno minkštai
Ir sėdamos grūdą žegnojo?
Linksmo pavasario saulė užšils:
Ir jėgos, kur slepiamos miega,
Naujos iš patalo šalto pakils,
Auklėdamos rausvąjį diegą.
Vasarai kaitinant, laimūs suaugs
Rugiai kaip palaimintas gojus!
Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs,
Jų rišdamas pėdus, artojas!..

VI[keisti]

Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai
Motiejų bent kiek nuramino,
Kitą jam dirvą priminę staigiai,
Kurią dar aukščiau jis brangino.
„Lietuva, žemė tėvų-milžinų,
Senovėje taip įgarsėjus;
Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžius pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjo karštai
Kaip gyvastį laisvą tėvynę
Ir statydavo priešams rimtai
Be išgąsčio karštą krūtinę!..
Vargšė! ir tu neišvengei žiemos,
Į prieglobstį lenkų patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
Betgi ne veltui už laisvę sūnų
Prigėrei tiek prakaito, kraujo!
Betgi ne veltui kapai milžinų
Ilgėjos pavasario naujo!
Vos atsidusus iš miego sunkiai,
Jau stoji į lygias lenktynes;
Amžių istorijai nepasakei
Dar savo minties paskutinės!
Tyli, griaudi vaidelučių giesmė,
Kryžiuočiai neskelbia mums karo;
Dainiams tačiau įkvėpimo versmė
Šiandieną plačiai atsirado!..
Lietuva, myliu ir tavo laukus,
Kuriuos savo rankomis sėju!
Ir atgimimo gražiausius laikus!
Ir darbus tėvų-pranokėjų!“
Taip įsimąstęs, užmiršo visai
Motiejus svečių bežvalgytis;
Žirgas sužvengęs parodė patsai,
Kad kas ten iš tolo matytis.

VII[keisti]

Jakštas ir Klimas, ir Tumas greta
Nuvargę karietoj lingavos;,
Šypsąs ruduo ir sunykus gamta
Aplinkui griaudžiai malonavos.
Šarpūs žemaičiai, sarti eržilai,
Dvi valandi bėgę, apšilo;,
Jau nesidaužė į šonus aklai,
Vežėjas niūniavęs nutilo.
Mintys kaip skurdūs paveikslai rudens
Keleiviams nelinksmos minėjos;,
Spaudė jos, slėgė tarytum akmens
Per amžius širdis užkietėjus.
„Rodos, nebūtume dar per seni,–
Atsiliepė Jakštas ant galo,–
Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
Dar plakus širdis neatšalo.
Kiek tai įvyko tačiau atmainų!
Kiek matėme audrų-verpetų!
Kiek tai vardų praskambėjo jaunų
Per pastarą dešimtį metų!
Tiesa, subrendo jauna Lietuva;
Aukštai savo vardą iškėlė:
Bet sumažėjo pirmeivių krūva,
Kurie ją iš miego prikėlė.
Retinas mūsų kas dieną būrys,
Kursai kitados už tėvynę
Stojo pirmasis, kad vedė Rainys
Į kovą ir pirmkelį mynė!
Kur pasidėjote, brangūs laikai?..
Kaip priemonė nereikalinga,
Užpakal minių dabar palikai,
Atlikęs tarnybą naudingą.
Užima vietą kareiviai kiti!
Kitus bematai darbininkus!
Bangomis eina kaip upė plati,
Savuosius kelius apsirinkus!“

VIII[keisti]

„Toks jau nuo amžių keleivio žmogaus
Ant žemės paskirtas likimas;
Juk ne su saule ant giedro dangaus
Gyvensi! – jam patarė Klimas.–
Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos,
Kad mūsų vaikai, mus pavarę,
Veiktų tikrai dėl tėvynės naudos,
Kaip mes, kitados susitarę.
Betgi, nelaimei, jaunoji karta
Tik peikti ir griauti temoka,
Manija siekių naujų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.
Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeities nepažinę!
Markso ir Darvino paikūs sapnai
Jiems rūpi daugiau kaip tėvynė“.
Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių
Nesyk užsirūstinti teko;
Bet, neapkęsdamas raudų tuščių,
Ne taip nusiminęs prašneko:
„Buvome,– tarė,– ir mes kitados
Tėvų akyse protestantai;
Kiek sugaišinom jėgų be naudos
Pradžioje ir mes, diletantai!
Patriotizmo šiandieną tikrai
Mažiau, o per daug ištvirkimo;
Reikia tačiau pripažint atvirai:
Netrūksta ir pasišventimo.
Nenusiminkime, vyrai, pervirš!
O laikas išgydys ne vieną:
Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš,
Kaip garbina Rainį šiandieną“.

IX[keisti]

„Nėra šiandieną tėvynės sūnų,
Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! –
Jakštas kalbėjo:– Tokių milžinų
Gadynė jau rasit pražuvo.
Nebeužilgo pabaigti žadu
Poemą, jo amžių apsakęs;
Gal susirišę su Rainio vardu
Ir mes neužgesme kaip žvakės“.
„Tiesa, jog nėra!.. Negreit ir bebus
Tokių kaip Rainys patriotų! –
Pritarė Tumas.– Užtat jo kapus,
Teisinga, kad amžiai guodotų.
Taip dar norėjos varguoliui ilgiau
Patęsti ir už numylėtą
Savo tėvynę dar vargti daugiau!..
Bet Dievo nebuvo žadėta.
Na, ir tėvynė didvyrio-sūnaus
Ir jo veikalų neapvylė:
Visas juk Vilnius jo kūno brangaus
Išėjo sutikti už mylę.
Mūsų jaunuomenė, norints karti,
Ne sykį net jį kritikavus,
Nešė jo kūną ant rankų pati,
Pati jį parvežus iš Davos“.

X[keisti]

„Žinoma, Rainiui nebuvo vilties
Išgyti,– atsiliepė Klimas.–
Sako tačiau, būk jam laiką mirties
Paskubinęs susikrimtimas,
Sako, anonimas vargšą skaudžiai
Užgavęs, lyg kūju užtvojęs;
Niekas tačiau taip jo kūno griaudžiai
Kaip Daugirdas neapraudojęs“.
Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos?
Jadvygai negal įsipiršti;
Liepė tam vargdieniui ant visados
Ji meilę ir viltį užmiršti“.
„Na, ir be takto Kazys suvisu! –
Pritardamas Klimas šnekėjo; –
Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
Kai Rainį kapuosna lydėjo.
Tartumei marmuras, be kibirkšties,
Išblyškus, be ašarų akys!..
Žėdnas suprato: nuo meilės-vilties
Ta bus amžinai atsisakius!“

XI[keisti]

„Aukštdvario ponas!“ – pabudęs staigiai
Iš miego vežėjas sušuko;
Žirgas Motiejaus, sužvengęs smagiai,
Varguoliui net ausį atsuko.
„Laukiame,– tarė Motiejus,– svečių;
Nuo ilgesio veidas nuvyto,
Galima buvo akelių skaisčių
Netekti, bežiūrint nuo ryto.
Mano, mažutis bedievis rėksnys
Beklykdams galėjo užkimti;
Krikšto ir krikšto kasdien vargdienys
Negal reikalavęs nurimti.
Laukia atvykęs ir kunigas Jonas;
Bus kūmais Jadvyga ir Klimas.
Nutarta Juozu rėksnys nevidonas
Pakrikštyt – brangus atminimas!“
Ir šnekučiuodami grįžo draugai,
Žvalgydamies tartum ko laukė;,
Rudenio skurdūs aplinkui vargai
Tačiau jų akies nebetraukė.

Rausvai geltonus lapus nuo šilo
Pavėju blaško ruduo;
Nuliūdo girios; laukai nutilo;
Tik šniokščia upės vanduo;
Tiktai sušvilpi aukštai sėjikai;
Tik murkso tartum sunykę grikai,
Skurdžios rugienos
Vienintelės vienos
ant lauko!

O ne, ne vienos! Nagai artojo
Pureno žemę vargiai,
Žegnojo, sėjo, saldžiai svajojo:
Derėsią laimūs rugiai.
Kaip jaunas amžius, galvas iškėlę,
Kaip žalios rūtos, kerais sužėlę,
Gražūs, linksmučiai
Banguoja rugučiai
ant lauko.

Nelinksmas laikas, nesveikas oras;
Pakiemiais lankos drugys;
Pagavęs krečia senius nedoras:
Vargiai seniukas pagis!
Jau atsikosėt rečiau begali
Ir štai, vaikučiams paskirstęs dalį,
Paėmė žvakę,
Sudiev pasakė
kaimiečiams!

Sužvengė žirgas, šunelis loja;
Dukrele, aslą pašluok!
Ant juodbėtėlių piršliai atjoja!..
Piršleli, tik nemeluok!
Piršlys meluoja ir kraitį deria:
Jaunoji rausta, bet midų geria.
Kepk, svočia drūta!
Karvojų su rūta
kaimiečiams!

Laurynas duoną nors valgo juodą,
Bet darbus baigęs laukuos,
Pusiau nupilstęs javų aruodą,
Į mugę skuba brikuos,
Išlenkęs stiklą, namon raliuoja,
Nes metų galą sumegzt sapnuoja,
Apsimokėjęs,
Vaikams išderėjęs
riestainį.

Palaimins Dievas: sulauks krikštynų,
Viršaičiu valsčius apšauks,
Ar ant vestuvių gal nuo kaimyno
Su rūta kvieslio sulauks,
Tada užmiršęs vargų verguvę,
Būry atgimęs, išves lietuvę
Šokt skepetinę,
Čigoną, suktinę
ar žvirblį.

Juška senukas medžiot aptingo;
Išnyko patys miškai;
Kur veisės stirnos, ten neturtingo
Dabar ukėso laukai.
Už banko skolas ne be dejonės
Atkirpo ponams bežemiai žmonės
Skverną nemenką:
Mat ponams užtenka
ir centro.

Juška sau tarė, bent kiek pasveikęs:
„Tuščia su mūsų dvarais!
Nuobodų laiką, ruduo, suteikęs,
Atsiųsk ilgais vakarais
Bent mielą svečią: žmogus atgimtų,
Senus medžioklių laikus atmintų:
Vėjus begaudęs
Ir šernus šaudęs
ar vilką“.

Ruduo nutaisė gamtos stebuklus;
Nudraskė jos vainikus;
Talkon pakvietęs šalnos pabūklus,
Paliko tyrus plikus.
Gamta sau šypsos; ant lauko pliko
Pribarsčius sėklų nemaž paliko:
Mylinčias poras
Pavasario oras
palaimins.

Nelaisvėj gimę, nuskurdę žmonės,
Varguos sulinkę žemai!
Kai jums beveržias tik vien dejonės,
Nejau giedosiu linksmai?
Užgims didvyriai laisvos gadynės:
Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
Kitą poetą,
Daugiau numylėtą,
palaimins.