Maironis. Jaunoji Lietuva. Trečioji giesmė

Jaunoji Lietuva. Trečioji giesmė
Maironis

I

Pabudo iš miego nuraudę rytai.
Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;
Dar braukia rasas nuo kasų:
O rasos kaip perlai ant lapų sužibo,
Vainikų galvelės prie žemės nudribo
Ir tūkstančiais spindi varsų.
Pasveikino rytą budrus vyturys.
Kas kartą išveizdi aiškiau pagirys;
O saulė vis lipa aukščiau.
Keli spinduliai net ir langą užgavo,
Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo
Ir žiūri į vidų skaisčiau.
Bet veltui bežiūri skaisčiau spinduliai:
Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;
Net Ruzė Glinskiutė pikta:
Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,
Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais!
Atauš pagalios arbata.
Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino;
Du kartu sukosyti, rods, pamėgino,
Bet jų nepaleidžia miegai.
Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti:
Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti
Pas juos buvo vakar ilgai.
Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos,
Žinoti Ruzytei labai gal norėjos,
Bet kas tenai juos besupras?
Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,
O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu:
Bet kaip? Vienas Dievas išras...“

II

„Na, vyrai! – atsiliepė Glinskis drūtai. –
Lig priešpiečiui miegta dykūnai tiktai!
Iš miego nei mano žmona.
Neišsuka sviesto, o juk, indaroką
Aukštai pasiraičiusi, suktisi moka.
Gana bekirmyti, gana!“
Užgėdinti vyrai iš lovų kūliais
Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais
Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.
„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;
Važiuot i bažnyčią jau laikas išrodo:
Nemaž ten žmonių nubildėjo.
Šiandieną, vyručiai, brangus Atvilkys*;
0 jūs besivartot kaip lauže lokys!“
Vis Glinskis jiems varė nuo galo:
„Už Kauną atsiėmėt skolą šiandieną:
Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;
Bet marš nusiprausę prie stalo!“
„Kalbi nežinodamas, – tarė pati:
Paklausk, kuomet atgulė vakar? Kiti
Seniai jau miegojo saldžiai.
Bepumpi kaip ubagas, pupų sau puodą
Pabėręs: užmigt ne tik mokslas neduoda:
Pasiekia visur rūpesčiai“.
„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!
Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi
Tokios kaip manoji sena!
Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?
Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?
Ar apdavė kuo mergina?"
Čia lopas
Ruzė į Juozą slapčia.
Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia;
Tylėjo, kaip žemę pardavęs!
0 Ruzei tarytum kas širdį įgnybė:
Ar būtų jai Juozas šiąnakt per kvailybę
Be reikalo prisisapnavęs?

* Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną naujai apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys. 

III

Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.
Kieno kiek imanomi buvo arkliai,
Tas porą pavalkais užkinkė;
Pėsčiųjų kaip gulbių devyni pulkai;
(Nuo jų apdarų marguliavo takai)
Žingsniavo, būriais susirinkę.
Ant vyrų daugiausia sermėgos milinės;
Mergaičių gi jupos margai čerkesinės;
0 rūtos dabina kasas.
Į Užventį plaukė. Didi atlaidai,
Ir bonės raudonos, ir graudūs varpai
Dievotules kvietė visas.
Pratėgminės dvarponių minkštos karietos
Ik šiolei netrinksi: bažnyčioje vietos
Už auksiną vis atsiras:
Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos
Vis šveicorius vietą lazda iškamuos,
Daužydams sermėgiams kupras.

IV

Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės Danguj bežibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną:
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną, –
Jų nieks iš tiesų neperrėks.
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
Ledais tik paviršiumi laiko apkaltą;
Ji tirpsta per „Šventas Dieve!“
Ir Vilniuje, ten Aušros Vartų angoj,
Šventoj Kalvarijoj, garsioj Kretingoj,
Stebuklais brangiam Šidlave!
Bet visą širdies jų suprasi jautrumą
Tada tik, kad „Pulkim ant kelių“ per sumą
Užtraukia bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo,
Už nuodėmes ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta kaip Dievo rasa.
Taip jausti ir melstis tik vargšai tegali,
Kurių nuo senovės nelepintą šalį
Beslėgė vargai ir vargai!
Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė,
Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė,
Retežius gamino draugai!

V

Tą giesmę, Strazdelio nekaip išgalvotą,
Tą „Pulkim ant kelių“, tiek kartų giedotą,
Rainys iš pat mažo girdėjo!
Šiandieną tačiau taip kita jam išrodė:
Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
Ir ašara akys žibėjo.
Štai žmonės pavargėliai meldžia malonės!
Ir jam iš krūtinės nors neina dejonės,
Bet kelias ne rožėmis klojas.
Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
Maldauja, ant kryžkelio stojęs.
Ne tai, kad tikrai nežinotų, kur žengti;
Bet skaudančią širdi nelengva palenkti:
Gali tik ją laužti kaip plieną!
Kad norints bent protas jam aiškiai prašnektų!
Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų!
0, rodos, užtektų šiandieną!
Ir, matomai, Viešpats išklausė meldimo;
Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo:
Suaugo su juo nuo mažens!
Net pašaipą kartais už jį iškentėjęs,
Ar gal jį bemėtyt, kaip šėlstantis vėjas
Kad blaško lapus iš rudens?

VI

Kad „Pulkim ant kelių“ beūžti nustojo
Ir kunigas „Gloria“ jau užgiedojo,
Pakėlė ir Juozas akis.
Praslinko tada pro jo pakraštį dvieju:
Tai buvo Jadvyga su broliu Motieju,
Bet ją Juozas matė užvis!
Kas tuokart su juo atsitiko, nežino;
Tik veltui su atida melstis mėgino;
Jo mintys vis klydo ir mišo.
Tai, rodės, iš jo besityčios Juška!
Tai širdį lyg dilgė erškiečių šaka!
Tai, rodės, kas pančiais surišo!
0 kartas nuo karto vis grįžo mintis,
Kaip ta paslėpta pelenuos kibirkštis,
Kad, vėjui papūtus, atgyja:
Jadvyga čionai! Ko nuliūdus jinai?
Nejau, angelėli, ir tu pažinai
Skaudžiausią širdies kalaviją?
Dar pažvelgė kartą... Ir viską užmiršo!
Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:
Ar buvo tai meilė? Gal ne!
Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas,
Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,
Kaip savo paslėptas dugne!

VII

Suma jau pasibaigė. Vienas už kito
Bajorai pro žmones laukan išsirito;
Poroms klebonijon betraukė.
Vikaras pamokslą pasakė griaudingą;
Sutrynė ne vieną širdelę jausmingą!..
Bet ponai pamokslų nelaukia.
Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo,
Tačiau iš pamokslo nedaug ką girdėjo:
Kitur jo beskraidė mintis.
Jis žino: dabar pas kleboną pilnai
Svečių susirinko, turbūt ir jinai!..
Ten traukte jį traukia širdis.
Seniuką kleboną aplanko visi:
Guodoja ji ponai ir vargšai basi;
Visiems atdari jo namai.
Pas jį ir į teismą ateina kas dieną;
Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną,
Tačiau atsileidžia ūmai.
Šiandieną nemaža svečių susirinko;
Pirmiemsiems vežėjai jau arklius bekinko.
Asesorius kunigus skaito:
Atvykti be bilieto jiems nevalia!..
Tačiau valdininką apeisi šalia,
Jei jis nuo degtinės apkaito.

VIII

„Per daug dievobaimingas tamsta esi! –
Atsiliepė Ruzė. – Štai laukiam visi
Mes tamstos seniai... net prailgo!“
„Norėjau, – atsakė Rainys, – paklausyti,
Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti
Pačiam prisieis neužilgo“.
Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo,
Kad tas net prisiekti širdy panorėjo
Daugiau nesijuokt niekados.
Motiejus, kurs apžado tokio nedarė,
Bemaž kone verkti Ruzytę privarė,
Kad ta nesilaiko mados:
„Dabar mat panelės kitoniškai klastos,
Ir uodegas išpučia kaimiškės prastos...
Ne rožės iš dangiško daržo!“
„Iš Dievo malonės!.. – Glinskytė stebėjos, –
Tai ar apsileisi?.. kaip sodžių verpėjos,
Kurios net stuomens nesuvaržo“.
„Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius
Iš kelio klaidinti! Seniai, į Sokaičius
Žiūrėdami, žvengia arkliai!“ –
Namo juos beragindams, Glinskis sušuko:
Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko
Ir kurkė po pilvą pypliai.
Nors davė klebonas stiklelį išmesti, –
Per tai tik gavai įkyriau pasigesti
Žalibarščių ir lašinių!
„Gana jau, besoti!.. – jį Glinskienė mokė: –
Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia!
Net gėda kaimiečių žmonių“.

IX

Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo,
Tačiau kad į kelią jai ruoštis padėjo,
Pritūpčiodamas mandagiai, –
Mergaitei širdelė minkšta atsileido,
Skruostai net užkaito ant apskrito veido,
Ir akys nušvito smagiai.
Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos,
Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos,
Kad, rodės, ir tam nusibos.
Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus,
Akims jų netyčia bailiai susitikus,
Iš karto pritrūko kalbos.
Pritrūko iš karto kalbos ir drąsos!
Taip merkias iš karto žmogus nuo šviesos,
Kad trykšta tiesiog spinduliai;
Bet akys daugiau nekaip žodžiai atdengia:
Giliau jos į širdį nedrąsią nužengia
Nekaip iškalbingi piršliai.
Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė;
Bet širdys gana sutartingai jiems plakė;
Ir veltui drovėjos aikštės:
Abudu suprato kiaurai širdimi,
Jog sau nebebus niekados svetimi,
Ar džiaugsis kada, ar kentės.

X

„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? –
Paklausė Jadvyga. – Juk gal atsiminsi
Našlaičių ir savo draugų?“
„0, noro netrūktų, – atsakė Rainys. –
Bet puikūs čia rūmai, o aš vargdienys;
Man skirta vien kelias vargų!“
„Kodėl gi vargų? Kas kam skirta Dangaus,
Aš to nežinau; tik žinau, nuo žmogaus
Priklauso dažniausiai likimas;
0 tamsta, tikiuosi, visai ne iš tų,
Kurie nepasiektų net rūmų aukštų,
Jei tvirtas bus pasiryžimas“.
„Ne koks aš didvyris, kaip tamsta manai!
Bet pertvaros yra, kurių milžinai,
Ir tie nepajėgtų išgriauti;
Jos amžiais išaugo lig mūsų laikų;
Čia jėga neveiksi, o melsti aukų...
Ne! Meilės vargu elgetauti!“
„Jei noras bus karštas, šalčiausius ledus
Sutrupins, bet tamsta per daug išdidus,
0 tai nemaža nuodėmė!
Tačiau ateitis, aš tikiuosi, parodys, –
Kad tamstos širdelė geresnė neg žodis;
Joj mano vilties ištvermė“.
Ir, trilapį neužmaršuolės gėlelės
Nuskynus nuo drebančios rankoj puokštelės,
Nuraudus, lyg kuo nusidėjus,
Piršteliais jam įteikė, per užmiršimą
Net neatsisveikinus, sėst į vežimą
Pasprukus, kur laukė Motiejus.

XI

Kelyje Jadvygai vis dūrė į širdį,
Kad šiandie nuo Juozo tą patį ji girdi,
Ką vakar iš tėvo girdėjo;
Ar būtų Motiejaus čia neatsargus
Liežuvis prikišęs nelemtus nagus?
Tikėkis ko gero nuo vėjo!
0, kiekgi tai kartų kančia ir juokai
Greta sau bendrauja ir rišas paikai,
Ir veltui ieškotum pradžios:
Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus,
Su tuo ir pasaulis nueis į kapus.
Ant paiko čia nėra valdžios!
Bet ne! Rodos, brolis už ją tik užtartų!
Net tėvui pačiam jis išdrįso tiek kartų
Užginčyt, n'apkęsdams skriaudos;
Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo,
Nors juokias dažnai iš sesutės jautrumo;
Bet jos nenuskriaus niekados.
Tos abejos mintys Jadvygą kankino
Per ištisą kelią ir veltui mėgino
Į brolį linksmiau ji prašnekti;,
Šneka nesirišo: nelengva kalbėti!
Per prievartą širdžiai nelengva tikėti!
Nelengva, kas plyšo, susegti!
Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus.
Gal kaltas tam murksantis oras sunkus?
Nes debesys dangų aptraukė:
Nekrinta iš aukšto ik šiolei lašai,
Bet debesys juodos praskydo palšai
Ir vien tik griaustinio belaukė.
Nušvito žaibais pagirys vakarinis;
Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis,
Ir griauna, ir greit nenustos.
Pabiro lašai vis kaskart didesni;
Ir štai jau upelių šimtai tekini
Į prieglobstį bėga Ventos.

XII

Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:
Palengvins jam ašaros skausmo nors dalį!
Laimingas, kam ašaros krinta!
Taip debesys murkso ant palšo dangaus;
Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus,
Dangus lyg kad veidas nušvinta.
Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
Sau draugą sutiko iš šimto draugų
Ir gali jam širdį atverti!
Laimingas!.. Lengviau jam kentėti tada!
Taip vieno našta, ant dviejų sumesta,
Pečių taip negali nusverti!
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
Nei skųstis, nei ašaroms savo skundos
Kaip vaško tirpyt nemėgino:
Kaip ežero stiklas – jo veidas ramus!
Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
Jis savo širdyj užrakino!
Prieš vieną tik Glinski, tą draugą širdies,
Jisai neturėjo ikšiol paslapties;
Šiandieną ir tas neišklaus,
Kas Juozo širdy? Tik kai viskas sumigs, –
Gal vienos nemiegančios žvaigždės paliks
Klausytis jo skausmo gilaus.

XIII

„Kame man brangūs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skridę sparnai?
Kur aukštas, gražus pašaukimas?
Kaip šalčio užgauti pavydo žiedai!
Lyg debesys tamsios užtraukė juodai!
Beliko tiktai atminimas!
Tik vien atminimas!.. Ir tas nepaliaus
Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus.
Kas man beparodys, oi kas?
Kaip silpnas keleivis, ant kryžkelio stojęs,
Kaip, krušai javus bekapojant, artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas.
Kame mano galia, kuriai įtikėjau?
Kaip milžinas žengti per audrą žadėjau
Ir vargti dėl gero kitų!..
Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai...
Ir tiek po visų apžadų!
Motuše brangiausia! Kaip graudūs varpai
Tau bus ta žinia!.. Kad man lopšį supai,
Nemigus per kiauras naktis,
Kad leidai į mokslą paskui ant skolos, –
Ne tos betikėjais sulaukt valandos!..
Linksmesnė tau švietė viltis!
Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį belieka?
Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau...
Kur mano vienintelį tikslą mačiau...
Tai viskas pavirstų į nieką?“

XIV

<poem>

„Bet argi aš nendrė, belankstoma vėjo?

Ar veltui draugai visados man tikėjo? Ir milžinu tankiai vadina? Silpnos moteriškės akies spinduliai... Svajonės tuščios svetimi sopuliai... Ir viską ant karto naikina?

Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų,

Nei audros kaukimo, žmonių nelabų, Nei priešų nuožmiausios gaujos! Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą, Aprinkdamas Viešpatį sau už valdovą! Bet jos... o, taip gaila man jos!

Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,

Kurs veidu aušros netikėtai užšvito Ir naują parodė man šalį, Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos! 0 ne! dėl manęs ji kentėt niekados... Kentėt dėl manęs ji negali!“

Ir kas do naktis! Kaip žvaigždėta, graži!

Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi; Tik mėnuo per dangų riedėjo: Tik angelas, įmygio pasiuntinys, Per sodžius beskrido! Tik vienas Rainys Akių iki šiol nesudėjo!