Maironis. Jaunoji Lietuva. Pirmoji giesmė

Jaunoji Lietuva. Pirmoji giesmė
Maironis

I

Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuos gyveno?
Bus jau ketvertas metų kaip našlė jo pati.
Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,
Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati.
Dieve, duoki jam Dangų! Nieks žmogaus nesutiko,
Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:
Patarimo reikėjo ar paskolint skatiko,–
Kur daugiausia išminti kaip ne Rainio takai?
0 kaip ūkį žiūrėjo! Tokio, būdavo, javo
Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:
Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;
0 kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.
Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,
Ar per šventę po pietų su šeimyna visa
Kai išeis apžiūrėti, kaip išrodo laukuos,
Tai jam, būdavo, žodžiai plaukte plaukia tada.
Vieną kliaudę turėjo (kas gi jų neturėjo?),
Nors jį ponai guodojo ir už stalo sodino,
Nuo jo lenkišką žodį nieks išgirst negalėjo,
0 jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.
Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai,
Kaip dabar kad išmano vyrai, mokslus ištyrę!
Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;
Tai pats Dievas, jam rodės, tokią kalbą paskyrė.
Dieve, duoki jo sielai karalystę Dangaus!
Verkė, laidoją kūną, jo kaimynai visi.
Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus;
Kita virto gadynė; patys žmonės kiti.

II

Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?
Ar per daugel išmano mokslus ėję vaikai?
Lig Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;
0 paskui kaip maitinas, vienas, Dieve, žinai.
Ūkis teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.
Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,
0 matušei lyg saulė kaipo pirmgimis švietė,
Per tai, būdavo, vaiko niekados nepabaus.
Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,
Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;
Bet nedaug nusimano, 0 kitų neklausys;
Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,
Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,
Ir meteliams galelį šiaip be taip gal sumegs!"
Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:
Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkis nupuolė;
Laima žmoniška būtų, dirvos deria lig šiolei,
Bet geriausias jų sultis siurbia dielės-maskoliai:
Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;
Mums patiems gi į darbą visur kelią uždarė.

III

Jaunesnysis Juozas buvo, ant veido
Gyvas tėvo paveikslas. 0 jo mokslo nebaidės
Ir mažam jam nebuvo neapykantoj raidės
Kaip Laurynui, tas tėvas į Kauną išleido.
Čia nemaž patarimais ir Juška prisidėjo.
(Buvo geras tas ponas, pačią vedęs gan šaunią,
 vienturtę.) Ji ta Juozą mylėjo
Ir tėvams prikalbėjo leisti į Kauną.

IV

Buvo giedras tą metą, bet ankstybas ruduo.
Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi vainikai
Baigė vysti; priskynus jų saujelę, sesuo
Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.
Vis tai dėjos į galvą mažas Juozas tada:
Kaip, bekinkant jam arklius, kudakavo višta;
Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo;
Kaip praleido lig tilto ir per visą tą laiką
Glostė vargšą sūnelį; kaip abudu verkšleno.
„E jau, matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką",–
Maldė tėvas nepykdams, vien iš įpročio seno.

V

Kiek tai metų praslinko!.. Kiek nubėgo vandens
Į mares tolimąsias nuo to giedro rudens,
Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų,
Skrido mažas Juozelis iš tėvučių namų
Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!
Kiek tai skausmo matušei!.. Betgi švietė tada
Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima
Bent po metų sulaukti tos brangios valandos,
Valandos iškilmingos jos nešioto sūnaus,
Kad mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos
Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus:
Kad net motinos kitos su pavydu sakys:
„0, laiminga Rainienė! Vargo ta nematys!"
0 dabar?. Kad ateis netikėta mirtis,
Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!..

VI

Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė,
Iki sodžių apmiršo, paverkšlenęs trumpai.
Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,
Jam mokytojai sakė: „0, išlėks tas aukštai!"
Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo,
Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;
Jam nuobodžios išrodė linksmos dainos jaunimo;
Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos.
Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,
Senio vardas jam duota, nieks nežino kada.
To tai senio pagalbos jų visi reikalavo,
Kai kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.
0 kad vasarą grižo aplankyti tėvų,
Laukė tėvas kaip saulės parvažiuojant sūnaus:
Bet kalbos ir jautrumo daug nematės tarp jų:
Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.

VII

Vien gražioji Onytė, atvira visados,
Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;
Jai tai Juozas ne kartą lig gaidžių valandos,
Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.
Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,
Jai ant žemlapio rodė viešpatijų ribas;
Kai istoriją šventą ji maždaugel pažino...
Net graikų ir romėnų pasakojo dėjas.
Bet Onytei daugiausia tie patiko karionių
Pasakojimai gražūs iš senovės laikų,
Kuomet papoms paliepus, plaukė minios krikščionių
Šventą žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
Apie šventąją žemę ir Rainienė tankiausia
Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito:
0 paskui jai sapnavos, būk pamokslą gražiausią
Sakąs Juozas, o žmonės verkią viens už kito.
Buvo Juozas ne kartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip žydrasis dangus;
Ir bažnyčią mylėjo: bet vargu ir patsai
Bežinojo ik šiolei, ar jis kunigu bus.

VIII

Dienos slenka palengva; metai bėga risčia.
Žmogus auga bežiūrint... dar greitesniai pasęsta;
0 mirtis netikėta savo jėga slapčia
Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta;
Toks likimas ant žemės čia keleivio-žmogaus!
Pernai šlajomis braukė ant rarotų Rainys,–
Šiandien žemė šaltoji jo krūtinę prispaus,
Gentys smelčių saujelę ant duobės užbarstys!..
Kai į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,
Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:
„Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti
Nors senatvės gale, ko taip troškau karštai!..
Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti
Gimnazijos mokslą, 0 paskui!.. Pats žinai!.."
Ar jam užėmė žadą? Ar širdis gal apsalo?..
Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tespėjo;
Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:
Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.

IX

Juk bažnyčios tarnybos Juozas pats nesibaidė:
Kaip malonūs jam buvo subatos vakarais
Tie nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,
Kai vargonai dudeno dievmaldingais balsais!
Tos apytamsoj žvakės! Tie griaudingi vargonai!
Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!
Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai
Amžiais krinta ant kelių kaip ta dulkė ant tako!..
Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį griaudino
Ir bažnyčios tarnybai atsiduoti masino.
Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!
Bet, jau penktąją klasę baigęs, Juozas galvojo
Užsivilkti suknelę. Jo svajones šviesias
Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti klases.

X

Kas gi tai atsitiko?.. Su Atkaičiais per kelią,
Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška;
Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę,
Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.
Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,
Kad ką būtų nuskriaudęs; tik maž ūkio žiūrėjo:
Svečią vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai
Rudeny ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.
Pas save seną Rainį kvietė tankiai Juška:
Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;
Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,
0 paaugusiam vaikui siuntinėjo žaislus.
Kad, jam einant į mokslą, gabumus jo regėjo,
Juškai vaiko pagailo: kam tur kunigu žūti?
Ir į mokslą aukštesnį tėvui leist įkalbėjo,
Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.
Bet per vasarą Juozą pas save į jaunimą
Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;
Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,
Ne tai jį malonuodams, savo žentu vadino.

XI

Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė,
Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo;
Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė;
Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo.
Rods, matušė gan tankiai jai primint neužmiršo
Bilazarų gentystę, kurie – lenktis nepratę!
Ir širdy rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo,
Kurs du šimtu valakų Vilniaus banke užstatė.
Bet jos Vandzia dar maža iki šiol tegalvojo
Apie aukštą matušės pranokėjų kilimą;
Jai tik jupos rūpėjo ir vien tą težinojo,
Kaip prikalbinti tėvą, kad sukviestų jaunimą.
Rods, Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai:
Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai!
Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę,
Jo baritonas mielas širdį gundė jausmingai.

XII

Baigdams šeštąją klasę, Juozas Glinskį pažino.
Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai
Buvo moksle aukštesnis ir ne kartą mėgino
Prisiartint prie Rainio, bet šis laikės šaltai.
Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi: –
Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų, –
Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį,
Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.
Kas tikėti galėjo, kad tą kliūtį nemenką
Tuodu priešu pašalins ir sau ranką paduos?
Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka
Jau pats sau ir nuliūdęs ieško draugo drauguos!
0, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,
Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones
Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,
Aukštus gražina siekius kaip artista tepliones!
0, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai,
Kaip pavasariui auštant pirmučiausi vainikai,
Kai, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir, į dangų sužiurę, vien svajoja tiktai!
0, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės
Lyg ant vaško ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo kaip teises karalystės,
Kad senatvė pati jų paskui neužmirštų!

XIII

Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiau pasižino
Jų taip priešingi būdai Į akordą gražiausį,
Tarsi pindamies pynės, kaip balsai pianino
Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!
Kiek tai kartų antrieji begiedojo gaidžiai,
Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,
0 jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai
Apie aukštą jų siekį, širdyse įrašytą!
Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:
Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia;
Čia tai vasaros naktys, tylios, ramios, žvaigždėtos
Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!
Čia lakštingalas tankiai savo stemplę mėgino,
Pasislėpęs žilvičiuos, ir jų sielas ramino.
Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,
Kaip tam Nemunui vilnys Jonui žodžiai tekėjo.
Juozas klausės nurimęs, o dangaus ankstyboji
Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.
Čia tai Jonas ir Juozas viens kitam išpažino
Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,
Kad tas pats pašaukimas juodu gundė, masino,
Kad į šalį tą pačią jų sumanymai skrido:
„Kiek tai pikta ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės!
Žmonės ieško, svajoja... randa laimę vien slidžią.
Ar tai vertos to triūso mūsų tuščios karionės?
Juk verčiau apsiskirti tiesą aukštą ir didžią!
Šviesti žemės pakalnei žiburėliais žvaigždės!..
Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!..
Ir kentėti, ir vargti vien dėl Dievo garbės...
0, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė!"

XIV

Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai
Kartais Linksmąją lanko, bet tam proga reta.
Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai!
Naktys žavi!.. Bet draugo jau nebėra greta.
„Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;
0 kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo!
Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!
Džiaugias, radęs ten dvasiai vietą tikro ramumo.
Kaip prailgo belaukti!.. Dar du mėnesiu liko
Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!..
Ką per laiką prabėgusi veikt atsitiko?
Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?"
Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina
Savo draugui, kurs jį ant Velykų vadina
Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,
Kuomet kunigo rūbais apsivilkti galės...

XV

<poem> Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas? Ar pati jau nujaučia širdis valandą savo? Tik čia Juozui užslinko įstabus nuliūdimas, Ir baritonu tokią giesmę sau uždainavo:

Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus;

Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Kai margus per audrą ištiesi sparnus,

Ar skrisi, kur nori patsai?

Tačiau nebijok! Dievas sergės tave;

Be Jo tavo plunksna nekris;

Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia

Ir sergsti tamsiausias naktis.

Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,

Plačiai po miškus išnešios –

Paleisi tada griaudų balsą plačiaus,

Nutūpęs aukštai ant šakos.

0 žmonės, nudžiugę dėl tavo stemplės,

Linksmesniai prie darbo pakils;

Ir tavo garbė per girias nuskambės!

Ir šiaurio kaukimai nutils!