Ąžuols gyrpelnys

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ąžuols gyrpelnys
Kristijonas Donelaitis
Kūrinio parašymo data nežinoma. Spėjama, kad pasakėčia parašyta prieš „Metus“.


<poem> Aužuols, ans šakots didpilvis, ore stovėdams, Su žaibais ir vėtroms daug jau buvo kariavęs, O besipešdams dar visados lažybą laimėjęs. Todėl vis įsirėmęs jis per mierą didžiavos. Gluosnius ir egles, pušis ir liepų viršūnes, O labiaus karklus ir krūmus laikė per nieką. Taip pasipūtęs jis iš tolo nendrę pamatė, Kaip ji savo duobėj, mažų pabūgusi vėjų, Be paliovos ir šen, ir ten svyrinėdama kraipės. Štai šis gyrpelnys, tokią silpnybę matydams, O save vieną tikt per drūtą laikydams, Nendrei taip besikloniojant, tikt juokias, tikt juokias. Bet kaip jau per daug tasai raspustininks lošo Ir nei dangui jau nei gero nedavė žodžio, Iš visų šalių pasikėlė umaru vėjai Ir šį kietsprandį taip smarkiai visą sudraskė, Kad bemirštant jau iš viso didelio pilvo Jam viduriai visi ir žarnos visos išlindo. Taip šis gyrpelnys pelnytą galą sulaukė. Bet besikloniodama nendrutė rado malonę Ir savo gyvastį, purvus ir duobę palaikė.

Taip dievs smarkininkams beveikiai sūdą padaro,

Kad jie vargdieniams per daug ant nugaros kopa Ir beverkiantį išdykę spiria siratą: Tu išputėli pilvots, atsimink savo galo! Tikt dabok, kas bus, kad stipdams rasi rokundą. O jūs vargdieniai, kurie su lopyta skranda Vos barščius nedarytus, vos kartupeles valgot Ir iš kiaulstaldžio pilvuotas dovanas kuopiat, – Rods ubagai tokie pas ponų stalą netinka; Jiems garbės gana, kad gal pas kakalį stotis Ir su vyžomis bute kepurę nuimti. Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos. Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą, Rasi nuo aukso jo siratų ašaros blizga Ir kasdien dievop našlių dūsavimai šaukia. Prasts ubage, pasilik, kaip tau nuo dievo paskirta! Ne visiems valia karalių šūbą nešioti, Ne visi pirktais rėdytis galime rūbais, Neigi kožnam valia penėtą pilvą parodyt Ir su poniška marga karieta važiuoti. Viens kaip koks baisus erelis sviete lekioja, O kitsai kaip žvirblis koks po stogu gyvena. Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa, Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti. O kas vis žemai kaip žvirblis moka slapytis Ir kaip kurmis koks į urvos pašalį lenda, Bet visur kaip reik gražiai ir mandagiai elgias, Tam ir ponai tur vertai kepurę nuimti.