Šablonas:Įvadas Apie pasaulio pradžią
Įvadas
[keisti]Apie variantų skirtumus
[keisti]Šis traktatas išliko dviem koptiškomis redakcijomis – Nag Hammadi kodekse II,5 ir XIII,2 – kurios nėra du skirtingi kūriniai, bet dvi to paties teksto perdavimo formos. Kodeksas II,5 pateikia pilną, išplėtotą redakciją, apimančią visą kosmologinę, mitologinę, antropologinę ir eschatologinę struktūrą, tuo tarpu XIII,2 yra sutrumpinta versija, apimanti maždaug 60–70 % pilno teksto. Sutrumpinimai daugiausia liečia detalius vardų, jėgų ir genealogijų sąrašus, mitologinius išplėtimus bei simbolines paraleles, tačiau nepaliečia pagrindinės doktrinos ar siužeto branduolio. Abi redakcijos sutaria dėl esminių figūrų – Pistis Sofijos, Yaldabaotho, archontų, Ievos kaip Mokytojos, Pažinimo medžio ir išsilaisvinimo per pažinimą – todėl XIII,2 laikytina abbreviuota, pedagogine ar kompendine II,5 forma, o ne alternatyvia teologine tradicija.
Įvadas į tekstą
[keisti]„Apie pasaulio pradžią“ (angl. On the Origin of the World) – tai vienas iš fundamentaliausių, kompleksiškiausių ir geriausiai išlikusių Nag Hammadi bibliotekos traktatų. Nors originalus tekstas greičiausiai buvo parašytas graikų kalba II a. pabaigoje arba III a. pradžioje (tikėtina, Aleksandrijoje), jis išliko koptų kalba dviem redakcijomis:
Nag Hammadi kodekse II, traktatas 5 (NHC II,5): beveik pilnas tekstas.
Nag Hammadi kodekse XIII, traktatas 2 (NHC XIII,2): fragmentiška versija.
Traktatas pasižymi „enciklopediniu“ pobūdžiu – autorius siekė susintetinti įvairias gnostines sroves (setinus, valentinietiškąją tradiciją, ofitus) į vientisą sistemą, kuri paaiškintų visatos genezę nuo šviesos pilnatvės iki galutinės materijos transformacijos.
Literatūrinis ir teologinis kontekstas
[keisti]Tekstas nėra paprastas pasakojimas; tai gnostinė „pasaulio istorija“, kuri polemizuoja su judaizmo egzegeze ir ankstyvąja ortodoksine krikščionybe.
Santykis su kitais tekstais Traktatas turi glaudžių paralelių su „Archontų hipostaze“ (NHC II,4). Manoma, kad abu kūriniai rėmėsi bendru, šiandien prarastu šaltiniu, tačiau „Apie pasaulio kilmę“ yra gerokai išplėstas, papildytas turtinga angelologija ir išsamiu eschatologiniu (pasaulio pabaigos) aprašymu.
Pagrindinė kosmologinė schema
[keisti]Traktate pateikiama hierarchinė tikrovės struktūra, kurioje blogis nėra pirminė jėga, o veikiau „ontologinė klaida“ arba atspindžio pasekmė.
Pleroma (Pilnatvė): Aukščiausioji šviesos sfera, kurioje reziduoja Negimstantis Tėvas ir pirminės emanacijos.
Uždanga (Veilas): Riba, skirianti šviesos pasaulį nuo žemesniųjų sferų.
Šešėlio atsiradimas: Kai Sofija (Išmintis) pažvelgė į žemumas, jos noras sukūrė šešėlį, kuris tapo Chaoso pagrindu. Iš šio chaoso iškilo pavydus kūrėjas – Jaldabaotas (Yaldabaoth).
Demiurgas ir Archontai: Jaldabaotas, būdamas aklas ir nežinodamas apie Pleromos egzistavimą, sukuria septynis dangus ir skelbia: „Aš esu Dievas ir nėra kito be manęs“.
Sabaoto atsivertimas Unikalus šio teksto elementas – Jaldabaoto sūnaus Sabaoto (Sabaoth) figūra. Išgirdęs Sofijos dukters Zoė (Gyvybės) balsą, jis atpažįsta savo tėvo melą, ima atgailauti ir yra Sofijos išaukštinamas virš septinto dangaus. Tai paaiškina, kodėl biblinis „Sabaotas“ (Kariuomenių Viešpats) gnostikų akyse galėjo būti laikomas teigiama figūra, priešingai nei aklas Demiurgas.
Antropologija: Žmogaus prigimtis
[keisti]Traktatas detaliai aprašo žmogaus sukūrimą kaip archontų bandymą pagauti dvasinę šviesą į materialų kūną.
Šviesos Adomas: Pirmasis, dvasinis žmogus, kurio atvaizdą archontai pamato vandenyse ir bando nukopijuoti.
Žemiškasis Adomas: Archontų sukurtas „indas“, kuris iš pradžių yra negyvas, kol į jį neįkvepiama gyvybė (dvasiškumas).
Trilypė žmogaus struktūra: # Dvasia (Pneuma): Dieviškoji kibirkštis iš Pleromos.
Siela (Psychē): Emocinė ir intelektualinė dalis, sukurta archontų. Kūnas (Soma): Materialus kalėjimas.
Radikalus Biblijos perinterpretavimas
[keisti]„Apie pasaulio kilmę“ pasižymi drąsiu biblinių įvaizdžių apvertimu (inversija):
Ieva (Zoė): Ji nėra gundytoja, o Mokytoja ir išvaduotoja. Ji suteikia Adomui gyvybę ir pažinimą.
Pažinimo medis: Tai dvasinio praregėjimo šaltinis, kurį archontai uždraudė iš pavydo, bijodami prarasti valdžią žmogui.
Gyvatė (Instruktorius): Dažnai tapatinama su dieviškąja Išmintimi arba Kristaus pirmavaizdžiu. Gyvatė ne gundo nuodėmei, o ragina nubusti iš dvasinio miego ir atpažinti savo dievišką kilmę.
Eschatologija: Pasaulio pabaiga
[keisti]Skirtingai nei biblinė Apokalipsė su fiziniu naikinimu, gnostinė pabaiga traktate vaizduojama kaip „nežinojimo ištirpimas“:
Pažinimo plitimas: Gnosis (žinojimas) pasiekia kritinę masę tarp dvasinių žmonių. Archontų bejėgiškumas: Suvokę, kad jų valdžia baigėsi, archontai puola į neviltį ir pradeda kariauti tarpusavyje. Šviesos sugrįžimas: Visos dieviškos kibirkštys (sielos) grįžta į Pleromą. Materijos išnykimas: Tai, kas buvo sukurta iš šešėlio ir nežinojimo, paprasčiausiai nustoja egzistuoti, nes nebeturi „maitinančio“ dėmesio.
Reikšmė šiandien
[keisti]Šis traktatas laikomas vienu geriausių šaltinių suprasti gnostinį pasaulėvaizdį, nes jame:
Pateikiama nuosekli ontologinė sistema.
Ryškus moteriškojo dieviškumo (Sofijos, Zoė, Ievos) vaidmuo.
Akcentuojama asmeninė patirtis ir pažinimas kaip vienintelis kelias į laisvę.