Širdelė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Širdelė (Душечка)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1899 m.

Vertėja Z. Naujalytė.


Olenka, atsistatydinusio kolegijos asesoriaus Plemianikovo duktė, sėdėjo susimąsčiusi savo kieme, prieangy. Buvo karšta, įkyriai lindo musės, ir taip malonu buvo galvoti, kad greit jau vakaras. Iš rytų slinko tamsūs lietaus debesys, ir iš ten retkarčiais dvilkčiojo drėgme.

Vidury kiemo stovėjo Kukinas, pramogų sodo „Tivoli“ antrepreneris ir savininkas, kuris gyveno šiame pat kieme, flygely, ir žiūrėjo į dangų.

- Ir vėl! - kalbėjo jis nusiminęs. - Vėl bus lietaus! Kasdien lyja ir lyja - lyg tyčia! Juk tai papjūtis! Tai pražūtis! Kasdien baisūs nuostoliai!

Jis pliaukštelėjo delnais ir tęsė, kreipdamasis į Olenką:

- Tai va, Olga Semionovna, koks mūsų gyvenimas. Nors verk! Dirbi, rūpiniesi, kamuojiesi, naktimis nemiegi, vis galvoji, kaip geriau - ir kas išeina? Iš vienos pusės - publika, tamsi, laukinė. Rodai jai pačią geriausią operetę, fejeriją, duodi puikius kupletistus, bet argi jai tas reikalinga? Argi ji apie tai ką išmano? Jai reikalingas balaganas! Duok jai kokią banalybę! Iš kitos pusės - žiūrėkit, koks oras. Kone kiekvieną vakarą lietus. Kaip įsitaisė nuo dešimtos gegužio, tai paskui visą gegužį ir birželį, tiesiog baisu! Publika nesirenka, bet aš juk nuomą moku? Artistams moku?

Kitą dieną, pavakarėje, vėl slinko debesys, ir Kukinas, isteriškai kvatodamas, kalbėjo:

- Na ką gi? Ir tegul! Kad ir visą sodą tegu užtvinsta, kad ir mane patį! Tenebūnie man laimės nei šiame, nei aname pasauly! Tegul artistai paduoda mane į teismą! Kas man teismas? Kad ir ant ešafoto! Cha cha cha!

Ir trečią dieną vėl tas pat...

Olenka klausėsi Kukino tylėdama, rimtai, ir kai kada ašaros sužibdavo jai akyse. Pagaliau Kukino nelaimės ją sujaudino, jinai pamilo jį. Jis buvo mažo ūgio, liesas, geltonu veidu, atgal nušukuotais plaukučiais smilkiniuose, kalbėjo skystu tenoriuku ir kalbėdamas viepdavo burną; ir jo veidas visada atrodė baisiai nusiminęs, bet vis dėlto jis pažadino joje tikrą, gilų jausmą. Ji nuolatos ką nors mylėjo ir negalėjo be to būti. Anksčiau ji mylėjo savo tėvą, kuris dabar sėdėjo ligotas tamsiame kambary, krėsle, ir sunkiai alsavo; mylėjo savo tetą, kuri retai, kartą per dvejus metus atvažiuodavo iš Briansko, o dar anksčiau, kai mokėsi progimnazijoj, ji mylėjo savo prancūzų kalbos mokytoją. Ji buvo tyli, geraširdė, gailestinga panelė romiu, švelniu žvilgsniu, labai sveika. Žiūrėdami į jos pilnus rausvus skruostus, į putnų baltą kaklą su tamsiu apgamu, į gerą, naivią šypseną, kuri būdavo jos veide, kai ji klausydavosi ko malonaus, vyrai galvodavo: „Taip, nieko sau...“ ir taip pat šypsodavosi, o viešnios negalėdavo susilaikyti, staiga pašnekesio metu nenutvėrusios jos už rankos ir nepasakiusios, meilumo pagautos:

- Širdele!

Namas, kuriame ji gyveno nuo pat gimimo dienos ir kuris testamente buvo užrašytas jai, stovėjo miesto pakrašty, Čigonų slabadoj, netoli nuo „Tivoli“ sodo; vakarais ir naktimis ji girdėdavo, kaip sode groja muzika, kaip sproginėja taukšėdamos raketos, ir jai atrodydavo, kad tai Kukinas kariauja su savo likimu ir atakuoja savo svarbiausią priešą - abejingą publiką; širdis jai maloniai saldavo, miego visiškai nesinorėdavo, ir kai paryčiu jis pareidavo, ji tyliai pabarškindavo į langą iš savo miegamojo ir, rodydama jam pro užuolaidas tik veidą ir vieną petį, meiliai šypsodavo...

Jis pasipiršo, ir juodu susituokė. Ir kai jis kaip reikiant pamatė jos kaklą ir putnius sveikus pečius, tai suplojo rankom ir pratarė:

- Širdele!

- Jis buvo laimingas, bet kadangi vestuvių dieną ir paskui naktį vis lijo, tai nuo jo veido neišnyko gilaus nusiminimo išraiška.

Po vestuvių gyveno gerai. Ji sėdėdavo jo sodo kasoje, žiūrėdavo tvarkos sode, užrašinėdavo išlaidas, išmokėdavo algas, ir jos rausvi skruostai, meili, naivi, lyg spindinti šypsena pasirodydavo čia kasos langely, čia užkulisy, čia bufete. Ir ji kalbėjo savo pažįstamiems, kad puikiausias, svarbiausias ir reikalingiausias dalykas pasauly esąs teatras ir kad pajusti visišką pasitenkinimą ir tapti išsilavinusiu ir humanišku žmogum esą galima tik teatre.

- Bet argi publika tai supranta? - kalbėjo jinai. - Jai reikalingas balaganas! Vakar mes statėme „Išvirkščią Faustą“, ir beveik visos ložės buvo tuščios, o jeigu mes su Vanečka būtume pastatę kokius niekniekius, tai, patikėkit, teatras būtų buvęs pilnas sausakimšai. Ryt mudu su Vanečka statom „Orfėją pragare“, ateikit.

Ir tą patį, ką kalbėjo apie teatrą ir artistus Kukinas, kartojo ir jinai. Publiką ji lygiai kaip ir jisai niekino už abejingumą menui ir už tamsumą, per repeticijas kišosi, taisė artistus, prižiūrėjo muzikantų elgesį, o kai vietos laikraštis nepalankiai atsiliepdavo apie teatrą, ji verkdavo ir paskum eidavo į redakciją aiškintis.

Aktoriai mėgo ją ir vadino „mudu su Vanečka“ ir „širdele“; jinai jų gailėjo ir skolino jiems po truputį pinigų, ir jei atsitikdavo, kad jie apgaudavo ją, tai ji tik tyliai verkdavo, bet vyrui nesiskųsdavo.

Ir žiemą gyveno gerai. Paėmė nuomon miesto teatro patalpas visai žiemai ir išnuomodavo jį trumpam laikui tai ukrainiečių trupei, tai fokusininkams, tai vietiniams mėgėjams. Olenka vis storėjo ir visa švytėjo laime, o Kukinas liesėjo ir gelto, ir skundėsi baisiais nuostoliais, nors visą žiemą reikalai ėjo ne blogiausiai. Naktimis jis kosėjo, o jinai girdė jį avietėmis ir liepžiedžiais, trynė odekolonu, gobstė jį į savo minkštas skaras.

- Koks tu meilutis! - sakydavo ji visiškai nuoširdžiai, glostydama jam plaukus. - Koks tu dailutis!

Gavėnioje jis išvažiavo Maskvon rinkti trupės, o jinai be jo negalėjo miegoti, vis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į žvaigždes. Ir tuo laiku ji lygino save su vištomis, kurios taip pat visą naktį nemiega ir jaučia nerimą, kai vištidėje nėra gaidžio. Kukinas Maskvoje užtruko ir rašė, kad grįš apie Velykas, ir laiškuose jau davinėjo nurodymų dėl „Tivoli“. Tačiau didžiosios savaitės pirmadienį, vėlai vakare, staiga pasigirdo negandą lemiąs beldimas į vartus, kažkas daužė kaip į kubilą: bum! bum! bum! Mieguista virėja, šlepsėdama basomis kojomis per klanus, nubėgo atidaryti.

- Atidarykit, susimildami! - kalbėjo kažkas už vartų dusliu balsu. - Jums telegrama!

Olenka ir anksčiau gaudavo iš vyro telegramų, bet dabar ji kažkodėl nutirpo. Drebančiom rankom atplėšė telegramą ir perskaitė šiuos žodžius:

„Ivanas Petrovičius šiandien staiga pasimirė slebedžjos laukiam nurodymų vaidotuvės antradienį.“

Taip ir buvo telegramoje išspausdinta „vaidotuvės“ ir dar kažin koks nesuprantamas žodis „slebedžjos“; pasirašęs buvo operetės trupės režisierius.

- Brangulėli mano! - pravirko Olenka. - Vanečka mano mieliausias, brangulėli mano! Ir kam mudu susitikom? Ir kam aš tave pažinau, kam pamilau? Kam tu palikai savo vargšę Olenką, ką aš be tavęs darysiu, vargšė, nelaiminga!

Kukiną palaidojo antradienį Maskvoje, Vagankoje; Olenka parvažiavo trečiadienį ir, kai tik įėjo į savo butą, griuvo ant lovos ir ėmė raudoti taip garsiai, kad buvo girdėti gatvėj ir gretimuose kiemuose.

- Širdelė! - sakė kaimynės ir žegnojosi. - Širdelė Olga Semionovna, vargšelė, kaip baisiai sielvartauja!

Po trijų mėnesių Olenka ėjo kartą iš pamaldų namo, liūdna, su gedulo drabužiais. Pasitaikė, kad šalia jos ėjo, taip pat iš cerkvės, vienas jo kaimynas, Vasilijus Andrejičius Pustovalovas, pirklio Babakajevo miško medžiagos sandėlio vedėjas. Jis dėvėjo šiaudinę kepurę ir baltą liemenę su auksine grandinėle ir buvo panašus veikiau į dvarponį negu į prekybininką.

- Viskam yra tvarka, Olga Semionovna, - kalbėjo jis rimtai, su užuojauta balse, - ir jei kas iš mūsų artimųjų miršta, tai, vadinas, tokia Dievo valia, ir šitokiu atveju mes turime ištverti kantrybėje ir viską pakelti su nuolankumu.

Palydėjęs Olenką iki vartelių, jis atsisveikino ir nuėjo toliau. Po to visą dieną jai skambėjo ausyse jo rimtas balsas, ir kai tik jinai užmerkdavo akis, tai tuoj vaidendavosi jo tamsi barzda. Jis jai labai patiko. Ir, matyt, jinai taip pat padarė jam įspūdžio, nes, truputį luktelėjus, pas ją atėjo gert kavos viena pagyvenusi mažai pažįstama dama; ši, vos tik atsisėdusi prie stalo, tuoj ėmė kalbėti apie Pustovalovą, apie tai, kad jis geras, rimtas žmogus ir kad bet kuri mergina už jo mielai tekėtų. Po trijų dienų atėjo su vizitu ir pats Pustovalovas; jis pasėdėjo neilgai, kokią dešimtį minučių, ir kalbėjo mažai, bet Olenka jį pamilo, taip pamilo, jog visą naktį nemiegojo ir degte degė, kaip karštligės apnikta, o rytą atsikvietė pagyvenusiąją damą. Greit ją išpiršo, paskum buvo vestuvės.

Pustovalovas ir Olenka susituokę gyveno gerai. Paprastai jis sėdėdavo miško medžiagų sandėly iki pietų, paskum vaikščiodavo su visokiais reikalais, o jį pavaduodavo Olenka, kuri sėdėdavo kontoroje ligi vakaro ir rašydavo ten sąskaitas ir išdavinėdavo prekes.

- Dabar miško medžiaga kasmet brangsta dvidešimčia nuošimčių. - sakydavo ji pirkėjams ir pažįstamiems. - Pagalvokit, anksčiau mes prekiavom vietiniu mišku, o dabar Vasečka turi kasmet važiuoti miško pirkti į Mogiliovo guberniją. O koks tarifas! - sakydavo jinai ir išgąstingai užsidengdavo abu skruostus rankom. - Koks tarifas!

Jai atrodė, kad ji prekiauja mišku jau seniai seniai, kad gyvenime svarbiausias ir reikalingiausias dalykas yra miškas, ir kažkas artimo, jaudinamo buvo girdėti jos žodžiuose: sijos, rąstai, lentos, pusrąsčiai, nuopjovos, grebėstai, gegnės, papentės... Naktimis miegodama sapnuodavo ištisus kalnus lentų ir gontų, ilgas, begalines virtines vežimų su miško medžiaga, traukiančių kažkur toli už miesto; sapnuodavo ji, kaip visas pulkas ketursieksnių storų rąstų eina stačias į karą su miško medžiagos sandėliu, kaip rąstai, gegnės, sijos dunkčioja į kits kitą taip, jog girdėti skardus sauso medžio skambesys, kitaip viskas griūva ir vėl keliasi, rioglinasi ant kits kito; Olenka sušukdavo pro miegus, ir Pustovalovas jai švelniai sakydavo:

- Olenka, kas gi tau, brangioji? Persižegnok!

Kokias mintis mąstė vyras, tokias ir ji. Jeigu jis manė, kad kambary karšta arba kad prekyba dabar pasidariusi nebe tokia gyva, tai taip pat manė ir jinai. Jos vyras nemėgo jokių pasilinksminimų ir šventadieniais sėdėjo namie, ir ji taip pat.

- Vis jūs namie arba kontoroje, - kalbėjo pažįstami. - Jūs, širdele, nueitumėt į teatrą ar į cirką.

- Mudviem su Vasečka nėr kada po teatrus vaikščioti, - atsakydavo ji labai rimtai. - Mes darbo žmonės, mums ne galvoj niekniekiai. Kas gi gero iš tų teatrų?

Šeštadieniais juodu su Pustovalovu eidavo į naktines pamaldas, o šventadieniais ankstyvųjų mišių ir iš cerkvės namo eidavo greta, jausmingais veidais, abu kvepėdavo, ir jos šilkinė suknia maloniai čiužėdavo; o namie gerdavo arbatą su pieniškomis bandutėmis ir visokiomis uogienėmis, paskui valgydavo pyragą. Kasdien vidurdienį kieme ir už vartų gatvėje skaniai kvepėdavo barščiais ir kepta aviena arba antiena, o pasninko dienomis - žuvim, ir negalėjai praeiti pro vartus, neužsinorėjęs valgyti. Kontoroje visuomet šnypšdavo virtuvas, ir pirkėjus vaišindavo arbata su riestainiais. Sykį savaitėje abu eidavo į pirtį ir grįždavo iš ten drauge, abu išraudę.

- Nieko, gyvenam gerai, - sakė Olenka pažįstamiems, - dėkui Dievui. Duok, Dieve, kiekvienam taip gyventi, kaip mudu su Vasečka.

Kai Pustovalovas išvažiuodavo į Mogiliovo guberniją pirkti miško, jinai labai liūdėdavo ir naktimis nemiegodavo, verkdavo. Kai kada vakarais pas ją užeidavo pulko veterinarijos gydytojas Smirninas, jaunas žmogus, kuris nuomojosi butą jos flygely. Jis pasakodavo jai ką nors arba lošdavo su ja kortomis, ir čia būdavo jai pramoga. Ypač įdomūs būdavo pasakojimai iš jo paties šeimos gyvenimo; jis buvo vedęs ir turėjo sūnų, tačiau su žmona persiskyręs, nes jinai buvo jam neištikima, ir dabar jis jos neapkentė ir siuntinėjo jai sūnaus išlaikymui kas mėnuo po keturiasdešimt rublių. Klausydama apie tai, Olenka dūsaudavo ir linguodavo galvą, ir jai būdavo gaila jo.

- Na, tesaugo jus Dievas, - sakydavo jinai, atsisveikindama su juo ir lydėdama jį su žvake iki laiptų. - Ačiū, kad panuobodžiavot su manim, duok, Dieve, jums sveikatos, dangaus karaliene...

Ir jinai visados kalbėdavo taip rimtai, taip išmintingai, mėgdžiodama vyrą; veterinaras jau būdavo apačioj už durų, o jinai dar pasišaukdavo jį ir kalbėdavo:

- Žinot, Vladimirai Platonyčiau, jūs geriau susitaikytumėt su žmona. Atleistumėt jai nors dėl sūnaus!.. Berniukas juk tikriausiai viską supranta.

O kai parvažiuodavo Pustovalovas, jinai jam pusbalsiu pasakodavo apie veterinarą ir jo nelaimingą šeimyninį gyvenimą, ir abu dūsaudavo, linguodavo galvas ir kalbėdavo apie berniuką, kuris turbūt liūdi dėl tėvo, paskum, kažkokios keistos minčių srovės pagauti, abu atsistodavo prieš paveikslus, lenkdavosi iki žemės ir melsdavosi, kad Dievas jiems duotų vaikų.

Ir taip išgyveno Pustovalovai šešerius metus, tyliai ir ramiai, meilėje ir gražiausioj santuokoj. Bet štai kartą žiemą, Vasilijus Andrejičius, išgėręs sandėly karštos arbatos, išėjo be kepurės išduoti malkų, peršalo ir susirgo. Jį gydė geriausi gydytojai, bet liga nugalėjo, ir, pasirgęs ketus mėnesius, jis mirė. Ir Olenka vėl paliko našlė.

- Kam gi tu mane palikai, brangulėli mano? - raudojo jinai, palaidojusi vyrą. - Kaip aš dabar gyvensiu be tavęs, vargšė nelaiminga? Žmonės gerieji, pagailėkite manęs, apleistos našlaitės...

Ji dėvėjo juodą suknią su gedulo antsiuvais ir jau amžinai atsižadėjo skrybelaitės ir pirštinių, iš namų išeidavo retai, tik į cerkvę ir prie vyro kapo, ir gyveno namie kaip vienuolė. Ir tik šešiems mėnesiams praėjus ji nusiėmė gedulą ir ėmė atidarinėti langines. Kai kada jau ją matydavo rytais, einančią su virėja į turgų produktų, bet apie tai, kaip ji dabar gyveno ir kas darėsi jos namuose, galima buvo tik spėlioti. Spėliojo, pavyzdžiui, iš to, kad matė, kaip jis savo sodely gėrė arbatą su veterinaru, o jis skaitė jai balsu laikraštį, ir dar iš to, kad, susitikusi pašte su viena pažįstama ponia, ji pasakė:

- Pas mus mieste nėra tinkamos veterinarinės priežiūros, ir dėl to plinta daug ligų. Nuolat girdėti, kaip žmonės suserga nuo pieno ir užsikrečia nuo arklių ir karvių. O naminių gyvulių sveikata iš tikrųjų reikia rūpintis taip pat, kaip ir žmonių sveikata.

Ji kartojo veterinaro mintis ir dabar buvo apie viską tos pat nuomonės kaip jis. Buvo aišku, kad ji be prisirišimo negalėjo pagyventi nė vienerių metų; savo naują laimę ji surado savo flygely. Kitą už tai būtų pasmerkę, bet apie Olenką niekas negalėjo blogai pagalvoti, ir viskas jos gyvenime buvo taip aišku. Nei ji, nei veterinaras niekam nekalbėjo apie jųdviejų santykių pasikeitimą ir stengėsi nuslėpti, bet tai jiems nepavyko, nes Olenka negalėjo turėti paslapčių. Kai pas jį ateidavo svečių, jo pulko tarnybos bendrų, tai ji, pilstydama arbatą arba paduodama jiems vakarienę, imdavo kalbėti apie raguočių marą, apie perlinę ligą, apie miesto skerdyklas, o jis baisiai nepatogiai jausdavosi ir, kai svečiai išeidavo, griebdavo ją už rankos ir piktai šnypšdavo:

- Aš gi tavęs prašiau nekalbėti apie tai, ko tu nesupranti! Kai mes, veterinarai, tarp savęs kalbam, tai tu nesikišk, susimildama. Tai pagaliau nusibosta!

O jinai žiūrėdavo į jį nustebusi ir išsigandusi ir klausdavo:

- Volodečka, tai apie ką gi man kalbėti?

Ir jinai su ašaromis akyse apkabindavo jį, maldaudavo nepykti, ir abudu buvo laimingi.

Tačiau ta laimė neilgai truko. Veterinaras išvyko drauge su pulku, išvyko visiškai, nes jo pulką iškėlė kažkur labai toli, kone į Sibirą. Ir Olenka liko viena.

Dabar jinai jau buvo visiškai viena. Tėvas seniai jau buvo miręs, ir jo krėslas kėksojo ant aukšto, apdulkėjęs, be vienos kojos. Ji suliesėjo ir pasidarė nebegraži, ir gatvėje praeiviai jau nebežiūrėjo į ją kaip anksčiau, ir jau nesišypsojo; matyt, geriausieji metai jau buvo prabėgę, liko praeity, ir dabar prasidėjo kažin koks naujas, nežinomas gyvenimas, apie kurį geriau nė negalvoti. Vakarais Olenka sėdėdavo priebuty ir girdėdavo, kaip „Tivoli“ griežia muzika, sproginėja raketos, bet tai jau nebekėlė jai jokių minčių. Žiūrėdavo ji abejinga į savo tuščią kiemą, nieko negalvodavo, nieko nenorėdavo, o paskum, kai sutemdavo naktis, eidavo gulti ir sapnuodavo tuščią kiemą. Valgė ir gėrė jinai lyg per prievartą.

O svarbiausia ir blogiausia, jinai jau nebeturėjo jokių nuomonių. Ji matė aplink save daiktus ir suprato viską, kas darėsi aplink, bet apie nieką negalėjo susidaryti nuomonės ir nežinojo, apie ką jai kalbėti. O kaip baisu neturėti jokios nuomonės! Matai, pavyzdžiui, kad stovi butelis arba lietus lyja, arba važiuoja sodietis ratuose; bet kam tas butelis arba lietus, arba sodietis, kokia jų prasmė, pasakyt negali ir netgi už tūkstantį rublių nieko nepasakytum. Gyvendama su Kukinu ir Pustovalovu, paskui su veterinaru, Olenka galėjo paaiškinti viską ir pasakyti savo nuomonę apie ką tik nori, o dabar jos mintyse ir širdy buvo tokia tuštuma kaip kieme. Ir taip buvo klaiku, ir taip kartu lyg pelynų apsivalgius.

Miestas pamažėl augo į visas puses; Čigonų slabada jau turėjo gatvės vardą, ir ten, kur buvo „Tivoli“ sodas ir miško medžiagos sandėliai, išaugo namai ir atsirado daug skersgatvių. Kaip greit bėga laikas! Olenkos namai patamsėjo, stogas surūdijo, sandėlis pakrypo, kiemas prižėlė dilgėlių ir kitokių piktžolių. Pati Olenka pasenėjo, pabjaurėjo; vasarą sėdi ji priebuty, ir jos sieloj, kaip ir seniau, tuščia ir nyku, ir atsiduoda pelynais, o žiemą sėdi prie lango ir žiūri į sniegą. Ar padvelkia pavasariu, ar atneša vėjas soboro varpų skambesį, ir staiga užplūsta praeities atsiminimai, saldžiai suspaudžia širdį, ir iš akių pasipila gausios ašaros, bet tik trumpai valandėlei, o paskui vėl tuštuma, ir nežinia, kam gyveni. Juoda katytė Briska meilinasi ir tyliai murkia, bet nejaudina Olenkos tas katės meilinimasis. Argi to jai reikia? Jai reikėtų tokios meilės, kuri apimtų visą jos būtybę, visą sielą, protą, duotų jai minčių, gyvenimo kryptį, sušildytų jos senstantį kraują. Ir ji nukrečia nuo sijono juodą Briską, ir sako jai su apmaudu:

- Eik, eik sau!.. Nėr čia ko!

Ir taip slenka diena po dienos, metai po metų - ir nė jokio džiaugsmo, ir ji neturi jokios nuomonės. Ką pasakė virėja Mavra, tas ir gerai.

Vieną karštą liepos dieną, pavakare, kai gatve ginė miesto bandą ir visas kiemas paskendo dulkėse, staiga kažkas pasibeldė į vartelius. Olenka nuėjo pati atidaryti ir, kai žvilgtelėjo, taip ir nustėro: už vartų stovėjo veterinaras Smirninas, jau pražilęs ir civiliškai apsirengęs. Ji staiga prisiminė viską, ji negalėjo susivaldyti, pravirko ir, neištarusi nė žodžio, padėjo jam galvą ant krūtinės ir iš smarkaus susijaudinimo nepastebėjo, kaip jie abu paskum ėjo vidun, kaip sėdo gerti arbatos.

- Brangulėli mano! - vapėjo ji, drebėdama iš džiaugsmo. - Vladimirai Platonyčiau! Iš kur Dievas atnešė?

- Noriu čia apsigyventi visiškai, - pasakojo jis. - Išėjau atsargon ir štai atvažiavau laisvėje laimės pamėginti, pagyventi sėsliu gyvenimu. Be to, ir sūnų jau metas statyti į gimnaziją. Užaugo. Aš, žinot, susitaikiau su žmona.

- O kur jinai?

- Ji su sūnum viešbuty; o aš mat vaikštau ir ieškau buto.

- Viešpatie mieliausias, nagi imkite mano namą! Kuo gi jums ne butas? Ak Dieve, aš gi iš jūsų už tai nieko ir neimsiu, - jaudinosi Olenka ir vėl pravirko. - Gyvenkite čia, o man ir flygelio pakaks. Tai laimė, Viešpatie!

Kitą dieną jau dažė namų stogą ir baltino sienas, ir Olenka, į šonus įsisprendusi, vaikščiojo po kiemą ir komandavo. Jos veide suspindėjo seniai išblėsusi šypsena, ir visa ji atgijo, pagražėjo, lyg atsibudusi iš ilgo miego. Atvažiavo veterinaro žmona, liesa, negraži moteris su trumpais plaukais ir kaprizinga mina, ir su ja sūnus Saša, mažas ne pagal savo metus (jam ėjo jau dešimti), riebus, šviesiomis, mėlynomis akimis ir su duobutėmis skruostuose. Ir vos berniukas įėjo į kiemą, tuoj nusivijo katę, ir tuoj pasigirdo jo linksmas, džiaugsmingas juokas.

- Tetule, ar tai jūsų katė? - paklausė Olenką. - Kai jis atves kačiukų, tai prašom padovanoti mums vieną. Mama labai bijo pelių.

Olenka pasikalbėjo su juo, pagirdė jį arbata, ir širdis jos krūtinėje staiga atšilo ir saldžiai apsalo, lyg tas berniukas būtų buvęs jos sūnus. Ir kai vakare jis, sėdėdamas valgomajame, kartojo pamokas, ji žiūrėjo į jį meiliai ir graudžiai ir šnibždėjo:

- Brangulėli mano, gražuolėli... Vaikeliuk mano, ir gimei gi tu toksai protingas, toksai baltutis.

- Sala vadiname, - perskaitė jis, - sausažemio dalį, iš visų pusių apsuptą vandens.

- Sala vadiname sausažemio dalį... - pakartojo jinai, ir tai buvo jos pirma nuomonė, kurią ji pareiškė su įsitikinimu po tiek metų, išgyventų tyloj ir be minčių.

Ir jinai jau turėjo savo nuomones ir per vakarienę kalbėjo su Sašos tėvais apie tai, kaip dabar sunku vaikams mokytis gimnazijose, bet vis dėlto klasikinis mokymas esąs geresnis už realinį, nes iš gimnazijos visur atviras kelias: nori - būk daktaru, nori - inžinierium.

Saša pradėjo lankyti gimnaziją. Jo motina išvažiavo į Charkovą pas seserį ir nebegrįžo; jo tėvas kasdien važinėjo kažkur žiūrėti gyvulių sveikatos, ir atsitikdavo, kad jo nebūdavo namie po tris dienas, ir Olenkai atrodė, kad Saša - visų apleistas, kad jis namie nereikalingas, kad jis miršta badu; ir jinai perkėlė jį gyventi pas save į flygelį, ir įkurdino ten mažame kambarėly.

Ir štai praėjo jau pusė metų, kai Saša gyvena pas ją flygely. Kas rytas Olenka įeina į jo kambarį; jis kietai miega, pasidėjęs ranką po skruostu, nešniokštuoja. Jai gaila jį žadint.

- Sašenka, - sako ji liūdnai, - kelkis, branguti! Jau metas į gimnaziją.

Jis keliasi, rengiasi, meldžiasi, paskui sėda gerti arbatos, išgeria tris stiklines ir suvalgo du didelius riestainius ir pusę prancūziškos bandutės su sviestu. Jis dar mieguistas ir blogai nusiteikęs.

- O tu, Sašenka, netvirtai išmokai pasakėčią, - sako Olenka ir žiūri į jį taip, lyg jį lydėtų į didelę kelionę. - Vargas man su tavim. Jau tu, branguti, stenkis, mokykis... Klausyk mokytojų.

- Ak, susimildama, palikit mane ramybėj! - sako Saša.

Paskui jis eina gatve į gimnaziją, pats mažiausias, bet su didele kepure ir kuprine ant pečių. Iš paskos tyliai seka Olenka.

- Sašenka-a! - šūktelia jinai.

Jis atsigręžia, o ji bruka jam rankon datulę arba saldainį. Kai pasuka į tą gatvę, kur stovi jo gimnazija, jam pasidaro gėda, kad paskui jį eina aukšta, apkūni moteris; jis atsigręžia ir sako:

- Jūs, teta, eikit namo, dabar aš jau vienas nueisiu.

Ji sustoja ir žiūri jam įkandin, nemirksėdama, kol jis įeina pro gimnazijos vartus. Ak, kaip jinai jį myli! Nė vienas jos ankstyvesnis prisirišimas nebuvo toks gilus, niekad anksčiau ji nebuvo atsidavusi taip be galo, nesavanaudiškai ir su tokiu džiaugsmu, kaip dabar, kada joje vis labiau ir labiau įsiliepsnoja motinystės jausmas. Už tą svetimą berniuką, už jo duobutes skruostuose, už jo uniforminę kepurę ji atiduotų visą savo gyvenimą, atiduotų mielai, su džiaugsmo ašaromis akyse. Kodėl? O kas gi čia žino - kodėl?

Palydėjusi Sašą į gimnaziją, ji grįžta namo tyliai, tokia patenkinta, rami, kupina meilės; jos veidas, atjaunėjęs per tą pusmetį, šypsosi, spindi; praeiviai žiūri į ją su malonumu ir sako jai:

- Labas, širdele Olga Semionovna! Kaip gyvuojate, širdele?

- Sunku dabar pasidarė gimnazijoj mokytis, - pasakoja ji turguje. - Ar tai juokai, vakar pirmoj klasėj uždavė išmokti atmintinai pasakėčią, vertimą iš lotynų kalbos ir dar uždavinį išspręsti... Na, tai kur čia mažam?

Ir ji pradeda kalbėti apie mokytojus, apie pamokas, apie vadovėlius, - tą patį, ką apie juos kalba Saša.

Trečia valandą abu drauge pietauja, vakare drauge ruošia pamokas ir verkia. Guldydama lovon, jinai ilgai jį žegnoja ir šnibžda maldas, paskui atsigulusi svajoja apie ateitį, tolimą ir miglotą, kai Saša, baigęs gimnaziją, bus gydytoju arba inžinierium, turės nuosavą didelį namą, arklius, karietą, ves, ir jam gims vaikų... Ji užmiega ir vis galvoja apie tą patį, ir iš užmerktų akių rieda per skruostus ašaros. Ir juoda katytė guli pašonėje ir murkia:

- Mur... mur... mur...

Staiga - stiprus bildesys į vartelius. Olenka atsibunda ir iš baimės kvapo nustoja; jos širdis smarkiai plaka. Praeina minutė, ir vėl bildesys.

„Tai telegrama iš Charkovo, - galvoja jinai, imdama drebėti visu kūnu. - Motina reikalauja grąžinti Sašą jai į Charkovą... O Viešpatie!“

Ji baisiausiai nusimena; jai stingsta rankos, kojos, galva, ir rodos, kad nelaimingesnio už ją žmogaus nebėr visame pasauly. Bet praeina dar minutė, girdėti balsai: tai veterinaras parėjo iš klubo.

„Na, dėkui Dievui“, - galvoja ji.

Nuo širdies mažau nuslenka sunkumas, vėl darosi lengva; ji atsigula ir galvoja apie Sašą, kuris kietai miega gretimame kambary ir retkarčiais kliedi prie miegus:

- Aš tau! Eik šalin! Nesimušk!