Žmogus futliare

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žmogus futliare (Человек в футляре)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1898 m. Iš trilogijos „Маленькой трилогии“ (Mažoji trilogija).

Vertėjas E. Viskanta.



Pačiame galiniame Mironosicko kaimo kieme, seniūno Prokofijaus daržinėje, taisėsi naktigulto susivėlinę medžiotojai. Jų tebuvo du: veterinarijos gydytojas Ivanas Ivanyčius ir gimnazijos mokytojas Burkinas. Ivano Ivanyčiaus buvo keista dvilypė pavardė - Čimša-Himalaiskis, kuri visai jam nepritiko, ir jį visoj gubernijoj vadino tiesiog vardu ir tėvavardžiu; jis gyveno žirgyne palei miestą ir atvažiavo dabar į medžioklę pakvėpuoti tyru oru. O gimnazijos mokytojas Burkinas kas vasarą viešėdavo pas grafus P. ir šioj vietovėj seniai jau buvo savas žmogus.

Abu dar nemiegojo. Ivanas Ivanyčius, aukštas, apyliesis senis ilgais ūsais, sėdėjo lauke palei duris ir rūkė pypkę; į jį švietė mėnulis. Burkinas gulėjo viduj ant šieno, ir jo nebuvo matyti patamsy.

Pasakojosi įvairias istorijas. Tarp kitko, kalbėjo apie tai, kad seniūno pati, Mavra, moteriškė drūta ir nekvaila, per visą savo gyvenimą niekur nebuvusi toliau kaip savo gimtajame sodžiuje, niekad nemačiusi nei miesto, nei geležinkelio, o paskutinius dešimt metų vis sėdinti užkrosny ir tik naktimis išeinanti oran.

- Kas gi čia nuostabaus! - tarė Burkinas. - Žmonių, vienišų iš prigimties, kurie kaip vėžys atsiskyrėlis arba sraigė stengiasi įsitraukti į savo kiautą, šiame pasauly yra nemažai. Gal čia atavizmo reiškinys, grįžimas į tą laiką, kada žmogaus pirmtakas dar nebuvo visuomeninis gyvulys ir vienišas gyveno savo lindynėj, o gal tai tiesiog vienas iš žmogaus charakterio variantų, - kas žino? Aš nesu gamtininkas, ir ne mano reikalas liesti panašius klausimus; aš tik noriu pasakyti, kad tokie žmonės, kaip Mavra, nėra retas reiškinys. Nagi, toli neieškant, prieš porą mėnesių mirė pas mus mieste toks Belikovas, graikų kalbos mokytojas, mano darbo draugas. Jūs apie jį, be abejo, būsit girdėję. Jis buvo įžymus tuo, kad visada, net kai labai gražu, eidavo į orą tik su kaliošais ir skėčiu ir būtinai su šiltu vatiniu paltu. Ir skėtis jo buvo įmautėj, ir laikrodis - pilkos zomšos įmautėj, ir kai išsiimdavo peiliuką pieštukui pasismailint, tai ir jo peiliukas būdavo įmautėj; ir veidas, rodės, taip pat buvo įmautėj, nes jis visą laiką jį slapstė, pasistatęs apykaklę. Jis nešiojo tamsius akinius, megztinį, vaikščiojo ausis užsikišęs vata, o kai sėsdavo į vežiko ratus, tai liepdavo pakelti viršų. Vienu žodžiu, buvo matyti to žmogaus nuolatinis ir neįveikiamas stengimasis apsupti save kiautu, sudaryti sau, taip sakant, futliarą, kuris atskirtų jį nuo visų, apgintų nuo išorinių įtakų. Tikrovė jį erzino, gąsdino, laikė nuolatiniame nerime, ir, galbūt norėdamas pateisinti tą savo bailumą, savo bjaurėjimąsi dabartimi, jis visada girdavo praeitį ir tai, ko niekad nėra buvę; ir senosios kalbos, kurias jis dėstė, jam buvo iš esmės tie pat kaliošai ir skėtis, kur jis slėpdavosi nuo tikrojo gyvenimo.

-O, kokia skambi, kokia graži graikų kalba! - sakydavo jis su saldžia išraiška; ir, tartum savo žodžiams paremti, primerkdavo akis ir, pakėlęs pirštą, pratardavo: - Antropos!1

Ir savo mintis Belikovas taip pat stengėsi sudėti į futliarą. Jam buvo aiškūs tik aplinkraščiai ir laikraščių straipsniai, kuriuose būdavo kas nors draudžiama. Kai aplinkrašty buvo draudžiama mokiniams išeiti gatvėn po 9 valandos vakaro arba kokiame nors straipsny draudžiama kūniška meilė, tai tas jam buvo aišku, apibrėžta, uždrausta - ir tiek. Tuo tarpu leidimas, nedraudimas jam visada turėjo savy kažkokio netikrumo, kažko nebaigto sakyti ir migloto. Kai mieste būdavo leidžiama įkurti dramos ratelį arba skaityklą, arba arbatinę, tai jis linguodavo galvą ir sakydavo tyliai:

- Taip tai taip, žinoma, visa tai puiki, tiktai kad ko nors neišeitų.

Visokeriopi nustatytų taisyklių pažeidimai, prasilenkimai ir nukrypimai nuo jų stumdavo jį į nusiminimą, nors, rodės, kas čia jam turėtų rūpėti? Jeigu kas nors iš draugų pavėluodavo į maldą arba pasklisdavo gandai apie kokį gimnazistų pokštą, arba klasės auklėtoja būdavo pastebėta vėlai vakare su karininku, tai jis labai jaudindavosi ir vis kalbėdavo, kad ko nors neišeitų. O pedagogų posėdžiuose jis stačiai slėgė mus savo atsargumais, įtarumais ir savo grynai futliariniais samprotavimais apie tai, kad, anava, berniukų ir mergaičių gimnazijose jaunimas elgiasi blogai, labai triukšmauja klasėse, - ak, kad visa tai nepasiektų vyresnybės, ak, kad ko nors neišeitų, - ir kad jeigu iš antrosios klasės pašalintume Petrovą, o iš ketvirtosios - Jegorovą, tai būtų labai gerai. Ir ką gi? Savo atodūsiais, inkštimu, savo tamsiais akiniais ant išblyškusio, mažiuko veido, - žinote, tas jo veidelis buvo mažiukas kaip šeško, - jis slėgė mus visus, ir mes nusileisdavom, mažindavom Petrovui ir Jegorovui elgesio pažymius, sodindavom juos į karcerį ir galų gale šalindavom ir Petrovą, ir Jegorovą. Turėjo jis keistą papratimą - vaikščioti po mūsų butus. Ateis pas mokytoją, atsisės ir tyli, ir tarsi žiūrinėja ką. Pasėdės šitaip tylomis valandą kitą ir išeina. Tai jis vadino „palaikyti gerus santykius su draugais“ ir, matyt, vaikščiodavo pas mus tik todėl, kad tai laikė savo draugiška pareiga. Mes, mokytojai, jo bijojome. Netgi direktorius bijojo. Na tik pagalvokit, mūsų mokytojai - visi mąstantys žmonės, labai padorūs, išsiauklėję Turgenevo ir Ščedrino veikalais, o betgi šis žmogus, visad vaikščiojąs su kaliošais ir skėčiu, laikė suėmęs visą gimnaziją ištisus penkiolika metų! Ką čia gimnaziją? Visą miestą! Mūsų ponios šeštadieniais naminių spektaklių nerengdavo, bijodavo, kad jis nesužinotų; ir šventikai nedrįsdavo prie jo valgyti nepasninkiškai, lošti kortomis. Dėl tokių žmonių kaip Belikovas per pastaruosius dešimt penkiolika metų mūsų mieste buvo imta bijoti visko. Bijojom garsiai kalbėti, siųsti laiškus, susipažinti, skaityti knygas, bijojom šelpti vargšus, mokyti rašto...

Ivanas Ivanyčius, norėdamas kažką pasakyti, kostelėjo, bet pirma užsitraukė pypkės, pažiūrėjo į mėnulį ir paskui tarė su pertraukom:

- Taigi. Mąstantys, padorūs skaito ir Ščedriną, ir Turgenevą, visokius Boklius ir kitus kitokius, o, žiūrėk, visgi pasidavė, kentė... Tas, mat, ir yra.

- Belikovas gyveno tuose pat namuose, kur ir aš, - tęsė toliau Burkinas, - tame pat aukšte, durys prieš duris. Mes dažnai matydavomės, ir man gerai buvo žinomas jo gyvenimas. Ir namie ta pati istorija: chalatas, naktinė kepurė, langinės, sklendės, ištisa eilė visokių uždraudimų, apibrėžimų, ir - ak, kad ko nors neišeitų! Su pasninku valgyti kenksminga, o mėsiško negalima, nes, ko gero, pasakys dar žmonės, kad Belikovas nesilaikąs pasninkų, ir jis valgė sterką, keptą su sviestu, - valgis ne pasninkiškas, bet vėlgi negali sakyt, kad ir priešingas pasninkui. Tarnaitės jis nelaikė bijodamas, kad žmonės apie jį nemanytų blogai, o laikė virėją Afanasijų, senį bent šešiasdešimties metų, girtuoklį ir pusprotį, kadaise tarnavusį kariuomenėj pasiuntiniu ir mokantį šiaip taip virti. Tas Afanasijus stovėdavo paprastai prie durų, sukryžiavęs rankas, ir visada murmėdavo vienodai, giliai atsidusdamas:

- Daug jau dabartės priviso!

Belikovo miegamasis buvo mažutis lyg skrynia, lova buvo su baldakimu. Atsigulęs jis užsiklodavo net ir galvą; būdavo karšta, tvanku, į užrakintas duris barbendavo vėjas, krosnyje ūžaudavo; girdėdavosi atodūsiai iš virtuvės, atodūsiai pikta lemią...

Ir jam būdavo baisu po antklode. Jis bijodavo, kad ko neatsitiktų, kad jo nepapjautų Afanasijus, kad neįsibrautų vagys, ir paskui visą naktį sapnuodavo neramius sapnus, o rytą, kai mudu drauge eidavom į gimnaziją, būdavo nuliūdęs, išblyškęs, ir matydavai aiškiai, kad žmonių pilna gimnazija, į kurią jis eina, jam baisi, priešinga visai jo būtybei, ir kad eiti greta manęs jam, žmogui iš prigimties vienišam, yra sunku.

- Labai jau triukšmauja pas mus klasėse, - kalbėdavo jis, tartum stengdamasis surasti paaiškinimą savo slogiam jausmui. - Į ką tai panašu?

Ir šitas graikų kalbos mokytojas, šitas žmogus futliare, tik pamanykite, būtų kad kiek vedęs.

Ivanas Ivanyčius greitai atsigręžė į daržinę ir tarė:

- Juokaujat!

- Taip, būtų kad kiek vedęs, nors tat ir keista. Paskyrė mums naują istorijos ir geografijos mokytoją, tokį Kovalenką, Michailą Savičių, chochlą. Atvažiavo jis ne vienas, o su seseria Varenka. Jis jaunas, aukštas, tamsaus gymio, su stambiom rankom, ir iš veido matyt, kad kalba bosu, ir tikrai balsas kaip iš kubilo: bū bū bū... O jinai jau nebe jauna, kokių trisdešimties metų, bet irgi aukšta, grakšti, juodbruva, skaistaveidė, - vienu žodžiu, ne mergina, o marmeladas, ir tokia agni, triukšminga, vis dainuoja ukrainietiškus romansus ir kvatoja. Kad tik kas, tuojau ir pratrūksta balsingu juoku: cha cha cha! Mes kaip reikiant susipažinom su Kovalenkais, atmenu, pas direktorių per vardines. Tarp rūsčių, įtemptai nuobodžių pedagogų, kurie ir į vardines juk vaikšto iš pareigos, staiga matom, nauja Afroditė užgimė iš putų: vaikščioja į šonus įsirėmusi, kvatoja, dainuoja, šoka... Ji sudainavo jausmingai „Vijut vitry2“, paskui dar romansą, ir dar, ir visus mus sužavėjo, - visus, net Belikovą. Jis prisėdo prie jos ir tarė, saldžiai šypsodamas:

- Ukrainiečių kalba savo švelnumu ir maloniu skambesiu panaši į senąją graikų kalbą.

Tatai paglostė Varenkai širdį, ir ji ėmė jam pasakoti jausmingai ir įtikinamai, kad Gadiačo apskrity ji turinti vienkiemį, o vienkiemyje gyvenanti mamutė, ir tenai augančios tokios kriaušės, tokie aguročiai, tokie kabakai! Ukrainoj moliūgai vadinami kabakais, o smuklės - šinkais3, ir verda ten barščius su raudonukais ir su mėlynukais „tokius skanius, tokius skanius, kad stačiai - baisu!“

Klausėmės mes, klausėmės, ir staiga visiems dingtelėjo ta pati mintis:

- O gerai būtų juodu supiršti, - tyliai pasakė man direktorienė.

Mes visi kažkodėl prisiminėm, kad mūsų Belikovas nevedęs, ir mums dabar atrodė keista, kad iki šiol kažkaip nebuvom pastebėję, visiškai buvom išleidę iš akių tokią svarbią jo gyvenimo smulkmeną. Kaip iš viso jis žiūri į moterį, kaip jis sprendžia šitą svarbų gyvenimo klausimą? Anksčiau tai visiškai mūsų nedomino; galbūt mes neprisileidom net minties, kad žmogus, kuris visokiu oru vaikšto su kaliošais ir miega po baldakimu, galėtų mylėti.

- Jam seniai jau per keturiasdešimt, o jai trisdešimt... - paaiškino savo mintį direktorė. - Man rodos, jinai už jo tekėtų.

Ko tik nepridaroma pas mus provincijoj iš nuobodulio, kiek daug bereikalingų ir tuščių dalykų! Ir tai todėl, kad visai nedirbama to, ką reikia dirbti. Na šit, kam mums čia prireikė vesdinti tą Belikovą, kurio net ir įsivaizduoti negalėjai vedusio? Direktorienė, inspektorienė ir visos mūsų gimnazijos poniutės atgijo, net pagražėjo, tartum staiga išvydusios gyvenimo tikslą. Direktorienė ima teatre ložę, ir žiūrim - jos ložėje sėdi Varenka su šitokia vėduokle, spindinti, laiminga, o greta jos Belikovas, mažiukas, susisukęs, tartum jį iš namų replėmis būtų ištraukę. Aš surengiu vakarėlį, ir ponios reikalauja, kad būtinai pakviesčiau ir Belikovą, ir Varenką. Vienu žodžiu, ėmė suktis mašina. Pasirodė, kad Varenka dėl tekėjimo nesišiaušia. Gyventi prie brolio jai buvo ne per smagiausia, tiek ir težinojo, kad per ištisas dienas ginčijosi ir barėsi abu. Štai jums scena: eina Kovalenka gatve, aukštas, dramblotas vyras su išsiuvinėtais marškiniais, kuodas iš po kepurės drimba ant kaktos; vienoj rankoj - knygų ryšulys, kitoj - stora gumbuota lazda. Iš paskos eina sesuo, irgi su knygomis.

- Betgi tu, Michailik, to neskaitei! - ginčijasi ji garsiai. - Aš gi tau sakau, prisiekiu, tu tikrai neskaitei!

- O aš tau sakau, kad skaičiau! - rėkia Kovalenka, trinksėdamas lazda į šaligatvį.

- Ak, Dieve tu mano, Minčik! Ko gi tu pyksti, juk mūsų pasikalbėjimas principinis.

- O aš tau sakau, kad skaičiau! - šaukia dar garsiau Kovalenka.

O namie, kai tik svetimas žmogus, tai ir sumaištis. Toks gyvenimas, matyt, įgriso, norėjosi savo kampo, o ir į amžių reikia atsižvelgti; čia jau rinktis nėr kada, sutiksi tekėti už bet ko, net už graikų kalbos mokytojo. Tiesą pasakius, daugumai mūsų panelių terūpi ištekėti, nesvarbu už ko. Šiaip ar taip, Varenka ėmė rodyti Belikovui aiškų palankumą.

O Belikovas? Jis ir pas Kovalenką lankydavosi taip pat, kaip pas mus. Ateina pas jį, sėdi ir tyli. Jis tyli, o Varenka jam dainuoja „Vijut vitry“, arba susimąsčiusi žiūri į jį savo tamsiomis akimis, arba ūmai prapliumpa: „Ch cha cha!“

Meilės dalykuose, o ypač vedybose, labai daug reiškia įtaiga. Visi - ir draugai, ir ponios - ėmė įtikinėti Belikovą, kad jis turįs vesti, kad jam nieko kito nebelieką gyvenime, kaip tik vesti; visi mes sveikinome jį, kalbėjome rimtais veidais įvairias banalybes, kaip, pavyzdžiui, kad vedybos yra rimtas žingsnis; be to, Varenka buvo apveidi, įdomi, ji buvo valstybės patarėjo duktė ir turėjo vienkiemį, o svarbiausia, tai buvo pirmoji moteris, kuri žiūrėjo į jį maloniai, nuoširdžiai, - galva jam apsisuko, ir jis nusprendė, kad jam iš tikrųjų reikia vesti.

- Va tada reikėjo ir atimti iš jo kaliošus ir skėtį, - tarė Ivanas Ivanyčius.

- Įsivaizduokit, tai pasirodė neįmanoma. Jis pasistatė savo kambary ant stalo Varenkos portretą ir vis vaikščiojo pas mane, ir kalbėjo apie Varenką, apie šeimos gyvenimą, apie tai, kad vedybos yra rimtas žingsnis, dažnai lankėsi pas Kovalenkus, bet savo gyvenimo būdo nepakeitė nė kiek. Net priešingai, nusprendimas vesti paveikė jį kažkaip liguistai, jis išblyško, sulyso ir, rodės, dar giliau nulindo į savo futliarą.

- Varvara Savišna man patinka, - sakydavo man jis su silpna kreiva šypsenėle, - ir aš žinau, vesti būtina kiekvienam žmogui, bet... visa tai, žinote, įvyko kažin kaip ūmiai... Reikia pagalvoti.

- Ką gi čia galvoti? - sakau jam. - Veskit, ir viskas.

- Ne, vedybos - rimtas žingsnis, reikia pirma apsvarstyti būsimas pareigas, atsakomybę... kad paskui ko neišeitų. Tas man tiek nerimo kelia, aš dabar kiauras naktis nemiegu. Ir, prisipažinsiu, aš bijau: ir jos, ir brolio kažkokios keistos mintys, jie galvoja kažkaip, žinote, keistai, ir charakteris smarkus. Vesi, o paskui, ko gero, pakliūsi į kokią nors istoriją.

Ir jis nesipiršo, vis atidėliojo, nors didžiai apmaudavo direktorienė ir visos mūsų ponios; jis vis svarstė būsimas savo pareigas ir atsakomybę, o tuo tarpu beveik kasdien vaikščiojo su Varenka, galbūt manė, jog taip reikią jo padėty, ir užeidavo pas mane pasikalbėti apie šeimos gyvenimą. Ir tikriausiai galų gale jis būtų pasipiršęs, ir būtų įvykusi viena iš tų nereikalingų, kvailų santuokų, kokių pas mus iš nuobodulio ir neturėjimo ko veikti įvyksta tūkstančiai, jeigu staiga nebūtų atsitikęs kolossalische Skandal4. Reikia pasakyti, kad Varenkos brolis, Kovalenka, ėmė nekęsti Belikovo nuo pat pirmosios pažinties dienos ir žiūrėti į jį negalėjo.

- Nesuprantu, - sakydavo jis mums, gūžčiodamas pečiais, - nesuprantu, kaip jūs galit kęsti tą skundiką, tą bjaurybę. Ech ponai, kaip jūs galite čia gyventi! Atmosfera pas jus dusinanti, bjauri. Argi jūs pedagogai, mokytojai? Jūs - karjeros gaudytojai, jūsų čia ne mokslo šventovė, o davatkyno štabas, ir raugalu smirda kaip policijos būdoj. Ne, vyručiai, pagyvensiu su jumis dar šiek tiek ir išvažiuosiu į savo vienkiemį, ir gaudysiu sau tenai vėžius, ir mokysiu vaikus. Išvažiuosiu, o jūs pasilikit čia su savo Judošium, kad jis kur nusprogtų.

Arba jis kvatodavo, kvatodavo ligi ašarų, tai bosu, tai plonu spiegiamu balsu, ir klausdavo mane, skėsčiodamas rankas:

- Ko jisai pas mane sėdi? Ko jam reikia? Sėdi ir žiūri.

Jis net įdėjo Belikovui pravardinį: „anava, voras!“ Ir, suprantama, mes vengdavom kalbėti su juo apie tai, kad jo sesuo Varenka rengiasi tekėti už „anava, voro“. Ir kai vieną sykį direktorienė užsiminė jam, kad gera būtų išleisti jo seserį už tokio solidaus, visų gerbiamo žmogaus kaip Belikovas, tai jis susiraukė ir suniurnėjo:

- Ne mano reikalas. Tegu ji teka nors ir už žalčio, o aš nemėgstu į svetimus reikalus kištis.

Dabar klausykit, kas toliau. Kažin koks išdykėlis nupaišė karikatūrą: eina Belikovas su kaliošais, paraitytomis kelnėmis, po skėčiu, ir su juo po ranka Varenka; apačioje parašas: Įsimylėjęs antropos. Išraiška, žinote, nuostabiai sugauta. Dailininkas turbūt darbavosi ne vieną naktį, nes visi vyrų ir moterų gimnazijų mokytojai, seminarijos mokytojai, valdininkai, - visi gavo po egzempliorių. Gavo ir Belikovas. Karikatūra padarė jam kuo nykiausią įspūdį.

Išeinam mudu drauge iš namų, - tai buvo kaip sykis gegužės pirmoji, sekmadienis, ir mes visi, mokytojai ir gimnazistai, buvom susitarę susitikti prie gimnazijos ir paskui drauge eit pėsti už miesto į šilą, - išeinam mes, o jis pažaliavęs, niauresnis už debesį.

- Kokių yra negerų, piktų žmonių! - pratarė jis, ir lūpos jam suvirpėjo.

Man net pagailo jo. Einam, ir staiga, galite įsivaizduoti, važiuoja dviračiu Kovalenka, o jam iš paskos Varenka, irgi ant dviračio, raudona, nusikamavusi, bet linksma, džiaugsminga.

- O mes, - rėkia ji, - pirmyn važiuojam! Jau toks puikus oras, toks puikus, kad stačiai baisu!

Ir nuvažiavo abudu. Mano Belikovas iš žalio pasidarė baltas ir tarsi apstulbo. Sustojo ir žiūri į mane.

- Atleiskit, kas gi čia yra? - paklausė jis. - O gal mane akys apgaudinėja? Argi gimnazijos mokytojams ir moterims padoru važinėti dviračiu?

- Koks gi čia nepadorumas? - tariau aš. - Tegul sau važinėjasi sveiki.

- Bet kaipgi galima? - suriko jis, stebėdamasis mano ramumu. - Ką jūs kalbate?!

Ir jis buvo taip pritrenktas, jog nebėjo toliau ir grįžo namo.

Kitą dieną jis vis nervingai trynėsi rankas ir krūpčiojo, ir buvo matyti iš jo veido, kad jam negera. Ir iš pamokų išėjo, o tai atsitiko jam pirmą kartą gyvenime. Ir pietų nevalgė. O vakarop apsirengė šilčiau, nors lauke buvo visai vasariškas oras, ir nukiūtino pas Kovalenkus. Varenkos nebuvo namie, rado tik brolį.

- Sėskit, nuolankiausiai prašau, - pratarė Kovalenka šaltai ir suraukė antakius; veidas jo buvo mieguistas, jis buvo prikeltas iš popietinio pogulio ir blogai nusiteikęs.

Belikovas pasėdėjo tylomis kokią dešimtį minučių ir pradėjo:

- Aš pas jus atėjau širdies nuraminti. Man labai, labai sunku. Kažkoks paskviliantas juokingai nupaišė mane ir dar vieną asmenį, mums abiem artimą. Laikau savo pareiga patikinti jus, kad aš čia niekuo nedėtas... Aš nesu davęs jokio pamato tokiai pajuokai - priešingai, aš visuomet laikiausi kaip visiškai padorus žmogus.

Kovalenka sėdėjo pasipūtęs ir tylėjo. Belikovas kiek patylėjo ir tęsė tyliu, liūdnu balsu:

- Ir dar kai ką turiu jums pasakyti. Aš seniai tarnauju, o jūs ką tik pradedat tarnybą, ir aš laikau savo pareiga, kaip vyresnis draugas, perspėti jus. Jūs važinėjatės dviračiu, o šia pramoga visiškai nepritinka jaunuomenės auklėtojui.

- Kodėl gi? - paklausė Kovalenka bosu.

- Tai argi čia reikia dar aiškinti, Michailai Savičiau, argi tai nėra savaime suprantama? Jeigu mokytojas važiuoja dviračiu, tai kas gi belieka daryti mokiniams? Jiems belieka tik galvom eiti. Ir kadangi tat nėra leista aplinkraščiu, tai ir nevalia. Aš vakar pasibaisėjau. Kai pamačiau jūsų sesutę, tai man apraibo akys. Moteris arba mergina ant dviračio - tai baisu!

- Ko gi pagaliau jūs norit?

- Aš noriu tik tiek - perspėti jus, Michailai Savičiau. Jūs žmogus jaunas, jums gyvenimas priešais, reikia laikytis labai labai atsargiai, o jūs taip prasižengiate, oi kaip prasižengiate. Jūs vaikščiojate išsiuvinėtais marškiniais, nuolat gatvėje su kažkokiomis knygomis, o dabar va dar dviratis. Apie tai, kad jūs ir jūsų sesutė važinėjate dviračiu, sužinos direktorius, paskui prieis iki mokyklų globėjo... Kas gi čia gero?

- Kad aš ir sesuo važinėjam dviračiu, tas niekam ne galvoj! - tarė Kovalenka ir išraudo. - O kas kiš nosį į mano privačius ir šeimyninius reikalus, tą aš pasiųsiu po šimts velnių.

Belikovas nubalo ir atsistojo.

- Jeigu jūs kalbat su manim tokiu tonu, tai aš negaliu tęsti toliau, - tarė jis. - Ir prašau jus niekad taip nekalbėti prie manęs apie viršininkus. Jūs turit pagarbiai atsiliepti apie vyresnybę.

- O ar aš sakiau ką blogo apie vyresnybę? - paklausė Kovalenka, žiūrėdamas į jį piktai. - Prašau palikti mane ramybėj. Aš doras žmogus ir su tokiu ponu kaip jūs nenoriu kalbėti. Aš nemėgstu skundikų.

Belikovas nervingai subruzdo ir ėmė skubiai rengtis su siaubo išraiška veide. Juk tai pirmąsyk gyvenime jis girdi tokius storžieviškus žodžius.

- Galite kalbėti, kaip jums patinka, - tarė jis, išeidamas iš prieškambario į laiptų aikštelę. - Aš turiu tik perspėti jus: galbūt mus kas nors girdėjo, ir, kad neiškreiptų mūsų pašnekesio ir kad ko nors neišeitų, aš turėsiu pranešti ponui direktoriui mūsų pašnekesio turinį... bendrais bruožais. Aš privalau tai padaryti.

- Pranešti? Eik, pranešk!

Kovalenka griebė jį iš užpakalio už apykaklės ir smarkiai pastūmė, ir Belikovas nuriedėjo nuo laiptų, bumbsėdamas savo kaliošais. Laiptai buvo aukšti, statūs, bet jis nusirito ligi apačios laimingai, atsistojo ir pasičiupinėjo nosį: ar sveiki akiniai? Bet kaip tik tuo metu, kai jis riedėjo laiptais, įėjo Varenka ir su ja dvi ponios; jos stovėjo apačioj ir žiūrėjo - ir Belikovui tai buvo visų baisiausia. Verčiau, rodos, nusisukti sprandą, abi kojas nulūžti, negu tapti pajuokos objektu: juk dabar sužinos visas miestas, pasieks kalbos ir direktorių, ir mokyklų globėją, - ak, kad tik ko nors neišeitų! - nupieš dar kas naują karikatūrą, ir viskas baigsis tuo, kad lieps atsistatydinti...

Kai jis pakilo, Varenka pažino jį ir, žiūrėdama į jo juokingą veidą, suglamžytą paltą, kaliošus, nesuprasdama, kaip čia yra, manydama, kad jis nupuolė pats netyčia, nesusilaikė ir užkvatojo ant visų namų:

- Cha cha cha!

Ir šituo skambiu, griausmingu „cha cha cha“ užsibaigė viskas: ir piršlybos, ir žemiškasis Belikovo būvis. Jau jis nebegirdėjo, ką sakė Varenka, ir nieko nebematė. Parėjęs namo, jis pirmiausia nuėmė nuo stalo portretą, o paskui atgulė ir jau nebekėlė.

Po trejeto dienų atėjo pas mane Afanasijus ir paklausė, ar nereikėtų pakviesti daktaro, nes, girdi, ponui kažkas darosi. Aš nuėjau pas Belikovą. Jis gulėjo po baldakimu, užsiklojęs antklode, ir tylėjo; paklausi jo, o jis tik taip arba ne - ir daugiau nė garso. Jis guli, o šalia slankioja Afanasijus, rūškanas, paniuręs, ir dūsauja giliai, o nuo jo degtine trenkia kaip iš smuklės.

Po mėnesio Belikovas numirė. Laidojom mes jį visi, tai yra, abidvi gimnazijos ir seminarija. Dabar, kai jis gulėjo karste, jo išraiška buvo romi, maloni, netgi linksma, tarytum jis džiaugėsi, kad pagaliau jį įdėjo į futliarą, iš kurio jis niekuomet nebeišeis. Taip, jis pasiekė savo idealą. Ir tarsi jo garbei per laidotuves buvo ūkanotas, lietingas oras, ir visi mes buvom su kaliošais ir su skėčiais. Varenka irgi buvo laidotuvėse ir, kai karstą leido į duobę, pravirko. Aš pastebėjau, kad chochliukės tik verkia arba kvatoja, vidutinės nuotaikos joms nebūna.

Prisipažįstu, laidoti tokius žmones kaip Belikovas yra didelis malonumas. Grįžom iš kapų, nutaisę kukliai suktas minas; niekam nesinorėjo rodyti viešai to pasitenkinimo jausmo, - jausmo, panašaus į tą, kokį išgyvendavome seniai seniai, dar vaikystėje, kada vyresnieji išvažiuodavo iš namų ir mes bėgiodavome po sodą valandą kitą, džiaugdamiesi visiška laisve. Ak, laisvė, laisvė! Net užuomina, net silpna jos galingumo viltis suteikia sielai sparnus, ar ne tiesa?

Parėjome iš kapinių gerai nusiteikę. Bet praslinko maždaug savaitė, ir vėl prasidėjo toks pat gyvenimas kaip pirma, toks pat žiaurus, varginantis, beprasmiškas gyvenimas, neuždraustas aplinkraščiu, bet ir neleistas juodu ant balto; nepasidarė geriau. Ir iš tikrųjų, Belikovą palaidojom, o kiek dar tokių futliarinių žmonių liko, kiek jų dar bus!

- Tas, mat, ir yra, - tarė Ivanas Ivanyčius ir uždūmijo pypkę.

- Kiek dar jų bus! - pakartojo Burkinas.

Gimnazijos mokytojas išėjo iš daržinės. Tai buvo žmogus neaukšto ūgio, storas, visiškai plikas, juoda barzda vos ne ligi juostos; su juo išėjo du šunys.

- O mėnulis, mėnulis! - tarė jis, žiūrėdamas aukštyn. Buvo jau vidurnaktis. Dešinėje matėsi visas kaimas, ilga gatvė ėjo toli, bent penketą varstų. Viskas skendėjo tyliame, giliame miege; nei judesio, nei garso - net netikėtum, kad gamtoje gali būti taip tylu. Kai mėnesienos naktį matai plačią kaimo gatvę su trobomis, stirtomis, užmigusiais gluosniais, tai sieloje darosi tyku; šitoje savo rimtyje, pasislėpusi nakties šešėliuose nuo darbų, rūpesčių ir vargo, ji yra romi, liūdna, graži, ir rodos, kad ir žvaigždės žiūri į ją maloniai ir meilingai, ir kad pikto jau nebėra žemėje, ir kad viskas gerai. Į kairę nuo galukaimio buvo laukai; jie matėsi toli toli, iki pat horizonto, ir visoje tų laukų platybėje, užlietoje mėnesienos, irgi nei judesio, nei garso.

- Tas, mat, ir yra, - pakartojo Ivanas Ivanyčius. - O argi tai, kad mes mieste gyvename tvankumoj, ankštumoj, rašome bereikalingus raštus, lošiame vintą, - argi tai ne futliaras? O kad mes praleidžiame visą gyvenimą tarp dykaduonių, bylinėtojų, kvailų, tuščių moterų, kalbam ir klausomės visokių niekų - ar tai ne futliaras? Va, jeigu norite, aš jums papasakosiu vieną labai pamokomą istoriją.

- Ne, jau metas miegoti, - tarė Burkinas. - Ligi rytojaus!

Abu įėjo į daržinę ir atsigulė ant šieno. Ir jau abu užsiklojo ir ėmė snausti, tik staiga pasigirdo lengvi žingsniai: tap, tap... Kažin kas vaikščiojo netoli daržinės; paėjęs kiek ir sustoja, o po valandėlės vėl: tap, tap... Šunys suurzgė.

- Tai Mavra vaikščioja, - tarė Burkinas.

Žingsniai nutilo.

- Matyti ir girdėti, kaip žmonės meluoja, - pratarė Ivanas Ivanyčius, versdamasis ant kito šono, - ir tave vadina kvailiu dėl to, kad tu kenti šitą melą; kentėti skriaudas, pažeminimus, nedrįsti atvirai pareikšti, kad tu esi dorųjų, teisiųjų, laisvųjų žmonių pusėje, ir pačiam meluoti, šypsotis, ir vis dėl duonos kąsnio, dėl šilto kampo, dėl kokio nors tituliūkščio, kuris grašio tevertas, - ne, ne, toliau taip gyventi negalima!

- Na, čia jau jūs iš kitos operos, Ivanai Ivanyčiau, - tarė mokytojas. - Mikime.

Ir po kokių dešimties minučių Burkinas jau miegojo. O Ivanas Ivanyčius vis dar vartaliojosi nuo vieno šono ant kito ir dūsavo, o paskui atsikėlė, vėl išėjo laukan ir, atsisėdęs prie durų, užsirūkė pypkutę.


1Žmogus (graik.).

2Pučia vėjai (ukrain.).

3„Kabak“ (rus.) - smuklė; „šinok“ (ukr. iš lenk.) - t. p.

4Didžiausias skandalas (vok.).