Asklepijus

   ⲁⲥⲕⲗⲏⲡⲓⲟⲥ

   Asklepijus 21–29

Transliteracija	Asklēpios
Originalo kalba	koptų (išversta iš graikų k.)
Korpusas	Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas	VI
Kodas	NHC VI, 8
Rankraščio puslapiai	65, 15 – 78, 43
Teksto tipas	hermetinis mokymas
Žanras	apreiškimo dialogas, pranašystė
Tradicija / mokykla	hermetizmas
Teologinė kryptis	religinis filosofinis sinkretizmas
Pagrindinės sąvokos	Demiurgas, kosmosas, dievų pasitraukimas, siela, gėris ir blogis
Pagrindiniai personažai	Hermis Trismegistas, Asklepijus
Priskiriamas autorius	priskiriama Hermiui Trismegistui
Datavimas	IV a. (koptiškas rankraštis)
Galima originalo data	II–III a.
Geografinė kilmė	Egiptas
Išlikimo būklė	gera (išlikęs fragmentas)
Teksto pilnumas	fragmentas (atitinka lotyniškojo „Asclepius“ 21–29 skyrius)
Paraleliniai tekstai	lotyniškasis „Asclepius“ (Corpus Hermeticum dalis)
Santykis su kanonu	nekanoninis
Santykis su NHC tekstais	koreliuoja su ankstyvąja gnostine pasaulėžiūra, nors yra grynai hermetinis
Citavimo standartas	NHC VI, 8:65-78
Pagrindiniai leidimai	Parrott, Douglas M. (ed.), „Nag Hammadi Codices V, 2-5 and VI“ (1979)
Vertimai	lietuvių k. (fragmentai)
Vertėjas (LT)	Tomas Jonas Girdzijauskas
Šaltiniai	Nag Hammadi Library
Pastabos	Tai vienintelis žinomas šio teksto koptiškas fragmentas.

Asklepijus 21–29 – tai vienas svarbiausių Nag Hamadžio bibliotekos (VI kodeksas, 8 traktatas) tekstų, priklausantis hermetinei tradicijai. Nors visas „Asklepijaus“ traktatas (dar žinomas kaip Logos Teleios – „Tobulasis mokymas“) pilna apimtimi išliko tik lotynų kalba, šis koptiškas fragmentas suteikia neįkainojamų žinių apie originalaus graikiško teksto struktūrą ir terminiją.

Tekstas pateiktas kaip dialogas tarp dieviškojo išminties mokytojo Hermio Trismegisto ir jo mokinio Asklepijaus. Šiame fragmente nagrinėjamos gilios ontologinės ir eschatologinės temos: lytis ir kūryba, dieviškoji prigimtis bei žmogaus vaidmuo visatoje. Tačiau pati žymiausia traktato dalis yra vadinamoji „Egipto rauda“ arba „Apokalipsė“ (24–26 skyriai). Joje pranašaujamas laikas, kai dievai paliks Egiptą, religinės apeigos bus apleistos, o žemė taps dvasiškai tuščia. Ši pranašystė simbolizuoja senojo pasaulio tvarkos griūtį ir dvasinę krizę, kurią užbaigs dieviška intervencija, apvalanti kosmosą nuo blogio ir sugrąžinanti pasauliui jo pradinį šventumą.

Šis radinys patvirtina, kad hermetiniai tekstai ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu buvo skaitomi ir vertinami kartu su gnostiniais raštais, o jų autoritetas rėmėsi senovės Egipto išminties ir graikų filosofijos sinteze.

Vertimas

„O jei tu, Asklepijau, nori pamatyti šios paslapties tikrovę, tuomet turėtum pamatyti nuostabų lytinio susijungimo tarp vyro ir moters atvaizdavimą. Nes kai sėkla pasiekia kulminaciją, ji iššoka. Tuo momentu moteris priima vyro jėgą; o vyras, savo ruožtu, priima moters jėgą, o sėkla atlieka šį veiksmą.

Todėl lytinio susijungimo paslaptis atliekama slapta, kad abi lytys nepatirtų gėdos daugelio akivaizdoje, kurie tos tikrovės nepatiria. Nes kiekviena iš jų prisideda savo dalimi prie gimdymo. Jei tai įvyksta tų akivaizdoje, kurie nesupranta tikrovės, tai tampa juokinga ir neįtikėtina. Be to, tai yra šventosios paslaptys – ir žodžių, ir darbų, nes jos ne tik nėra girdimos, bet ir nėra matomos.

Todėl tokie žmonės (netikintieji) yra piktžodžiautojai. Jie yra bedieviai ir nedorėliai. O kiti nėra daugelis – pamaldžiųjų, kurie yra suskaičiuojami, yra mažai. Todėl blogis lieka tarp daugelio, nes tarp jų nėra mokymo apie tai, kas yra nustatyta. Nes pažinimas to, kas yra nustatyta, iš tiesų yra materijos aistrų gydymas. Todėl mokymas kyla iš pažinimo.

Bet jei sieloje yra nežinojimas ir joje neegzistuoja mokymas, tuomet neišgydomos aistros joje išlieka. Ir kartu su tomis aistromis ateina papildomas blogis – neišgydomos žaizdos pavidalu. O žaizda nuolat graužia sielą, ir per ją siela iš blogio pagimdo kirminus ir dvokia. Tačiau Dievas nėra šių dalykų priežastis, nes jis pasiuntė žmonėms pažinimą ir mokymą.“

„Trismegiste, ar jis juos pasiuntė tik žmonėms?“ „Taip, Asklepijau, jis juos pasiuntė tik jiems. Ir dera mums pasakyti, kodėl tik žmonėms jis suteikė pažinimą ir mokymą – savo gėrio dalį.

O dabar klausyk! Dievas ir Tėvas, netgi Viešpats, sukūrė žmogų po dievų ir paėmė jį iš materijos srities. Kadangi kuriant žmogų dalyvauja materija, joje yra aistros. Todėl jos nuolat liejasi per jo kūną, nes šis gyvasis padaras nebūtų galėjęs egzistuoti jokiu kitu būdu, jei nebūtų priėmęs šio maisto, kadangi jis yra mirtingas. Taip pat neišvengiama, kad jame gyventų netinkami ir kenksmingi troškimai.

Dievai gi, kadangi jie atsirado iš tyros materijos, nereikalauja mokymo ir pažinimo. Nes dievų nemirtingumas yra jų mokymas ir pažinimas, kadangi jie atsirado iš tyros materijos. Nemirtingumas jiems užėmė pažinimo ir mokymo vietą. Todėl Dievas iš būtinybės nustatė žmogui ribą: jis įdėjo jį į mokymą ir pažinimą.

Apie šiuos dalykus, kuriuos minėjome nuo pat pradžios, Dievas juos ištobulino tam, kad per juos pagal savo valią suvaržytų aistras ir blogybes. Jis atvedė žmogaus mirtingą būtį į nemirtingumą – žmogus tapo geras ir nemirtingas, kaip jau sakiau. Nes jis jam sukūrė dvigubą prigimtį: nemirtingą ir mirtingą.

Ir taip įvyko pagal Dievo valią, kad žmonės būtų geresni už dievus, nes dievai yra tik nemirtingi, o žmonės vieninteliai yra ir nemirtingi, ir mirtingi. Todėl žmogus tapo panašus į dievus, ir jie tikrai pažįsta vieni kitų reikalus. Dievai pažįsta žmonių dalykus, o žmonės pažįsta dievų dalykus. Ir aš kalbu apie žmones, Asklepijau, kurie pasiekė mokymą ir pažinimą. Apie tuos, kurie yra tuštesni už juos, nedera kalbėti nieko menko, nes mes esame dieviški ir pristatome šventus dalykus.

Kadangi mes įžengėme į bendrystės tarp dievų ir žmonių temą, žinok, Asklepijau, kame žmogus gali būti stiprus! Nes kaip Tėvas, visatos Viešpats, kuria dievus, taip pat ir žmogus – šis mirtingas, žemiškas, gyvasis padaras, kuris nėra kaip Dievas – pats kuria dievus. Jis ne tik stiprina, bet ir pats yra stiprinamas. Jis ne tik yra dievas, bet ir kuria dievus. Ar tu stebiesi, Asklepijau? Ar ir tu pats esi dar vienas netikintysis, kaip daugelis?“

„Trismegiste, aš sutinku su žodžiais, kurie man pasakyti. Aš tikiu tavimi, kai tu kalbi. Bet mane taip pat nustebino šis mokymas. Ir aš nusprendžiau, kad žmogus yra palaimintas, nes jam teko ši didi galia.“

„O tai, kas yra didesnė už visus šiuos dalykus, Asklepijau, yra verta nuostabos. Dabar mums aišku apie dievų giminę, ir mes tai išpažįstame kartu su visais – kad ji kilo iš tyros materijos. Jų kūnai yra tik galvos. O tai, ką kuria žmonės, yra dievų panašumas. Dievai yra iš tolimiausios materijos dalies, o tai, ką kuria žmogus, yra iš išorinės žmogaus būties dalies. Jie nėra vien galvos, bet ir visi kiti kūno nariai, ir pagal jų panašumą. Kaip Dievas panorėjo, kad vidinis žmogus būtų sukurtas pagal jo atvaizdą, taip pat ir žmogus žemėje kuria dievus pagal savo panašumą.“

„Trismegiste, ar tu nekalbi apie stabus?“ „Asklepijau, tu pats kalbi apie stabus. Matai, ir vėl, Asklepijau, tu pats esi netikintis šio mokymo. Tu vadini stabais tuos, kurie turi sielą ir kvėpavimą – tuos, kurie vykdo šiuos didžius dalykus. Tu vadini stabais tuos, kurie skelbia pranašystes, tuos, kurie suteikia žmonėms ligas ir išgydymą.

Argi tu nežinai, Asklepijau, kad Egiptas yra dangaus atvaizdas? Be to, tai yra dangaus ir visų jame esančių jėgų buveinė. Jei dera kalbėti tiesą, mūsų žemė yra pasaulio šventykla. Ir dera tau nežinoti, kad ateis laikas, kai egiptiečiai atrodys tarnavę dievybei veltui, ir visa jų religinė veikla bus paniekinta. Visa dievybė paliks Egiptą ir pakils į dangų. Ir Egiptas taps našle – dievų apleistas. Ateiviai ateis į Egiptą ir jį valdys. Egiptiečiai bus uždrausti garbinti Dievą. Ir juos ištiks galutinė bausmė – ypač tuos, kurie bus rasti garbinantys ir pagerbiantys Dievą.

Tą dieną šalis, kuri buvo pamaldžiausia iš visų, taps nedora. Ji nebebus pilna šventyklų, bet pilna kapų. Ji nebebus pilna dievų, bet pilna lavonų. Egiptas taps pasaka. Tavo šventieji daiktai taps stebuklingais pasakojimais. Barbaras bus religingesnis už tave, egiptieti, ar jis būtų skitas, ar indas, ar kitas panašus.

Ir kodėl aš kalbu tik apie egiptietį? Nes egiptiečiai nemes Egipto. Bet kai dievai paliks Egiptą ir pakils į dangų, visi egiptiečiai mirs, ir Egiptas taps dykuma – dievų ir egiptiečių apleista. O tu, upe, ateis diena, kai tekėsi daugiau krauju negu vandeniu. Lavonai bus sukrauti aukščiau už užtvankas. Miręs nebus apraudamas labiau nei gyvasis. Gyvasis bus laikomas egiptiečiu tik dėl savo kalbos vėlesniu laikotarpiu. – Asklepijau, kodėl tu verki? – Jis atrodys kaip svetimšalis pagal savo papročius. Dieviškasis Egiptas patirs blogybes didesnes už šias. Egiptas, Dievo mylėtojas, dievų buveinė, religijos mokykla, taps bedievystės pavyzdžiu.

Tą dieną pasaulis nebebus laikomas nuostabiu, nei nemirtingumas nebus gerbiamas. Jis taps našta visiems žmonėms. Todėl jis bus paniekintas – gražusis Dievo pasaulis, neprilygstamas kūrinys, gėrį turinti galia, žmogaus pavidalo reginys. Tamsa bus labiau mėgstama nei šviesa, mirtis – nei gyvenimas. Niekas nebežvelgs į dangų. Pamaldusis bus laikomas bepročiu, o bedievis – išmintingu. Bailys bus laikomas stipriu, o gerasis bus baudžiamas kaip nusikaltėlis.

Kalbos apie sielą, apie sielos dalykus ir apie nemirtingumą, kartu su visa kita, ką tau sakiau, Tatui, Asklepijui ir Amonui, bus laikomos ne tik juokingomis, bet ir tuščiomis. Patikėk manimi – tokie žmonės patirs galutinį pavojų savo sielai. Bus įvestas naujas įstatymas… (trūksta eilučių) … nedorieji angelai pasiliks tarp žmonių ir ves juos į nedorybes, bedievystę, karus ir plėšikavimus, mokydami to, kas priešinga prigimčiai.

Tomis dienomis žemė nebus stabili, žmonės neplauks jūra ir nepažins dangaus žvaigždžių. Kiekvienas šventas Dievo žodžio balsas nutils, oras taps ligotas. Tokia bus pasaulio senatvė: bedievystė, negarbingumas ir kilnių žodžių nepaisymas.

Kai visa tai įvyks, Asklepijau, Viešpats – Tėvas ir Dievas, kylantis iš vienintelio pirmojo Dievo, Kūrėjas – pažvelgęs į tai, kas įvyko, nustatys savo gerą sumanymą prieš netvarką. Jis pašalins klaidą ir sunaikins blogį: kartais paskandindamas jį dideliu tvanu, kartais sudegindamas deginančia ugnimi, kartais sutraiškydamas karais ir marais, kol atkurs kūrinį. Tai ir yra pasaulio atgimimas.

Pamaldžių ir gerų prigimties atstatymas įvyks laikotarpiu, kuris neturėjo pradžios. Nes Dievo valia neturi pradžios, kaip ir jo prigimtis, kuri yra jo valia. Dievo prigimtis yra valia, o jo valia yra gėris.“

„Trismegiste, ar tikslas yra tas pats, kas valia?“ „Taip, Asklepijau, nes valia yra įtraukta į sumanymą. Dievas nevaldo to, ko jam trūksta, nes jis yra pilnas visame kame. Jis valdo tai, ką jau pilnai turi. Jis turi visą gėrį. Ką jis nori, to jis nori. Todėl jis turi viską. Gerasis pasaulis yra Gėrio atvaizdas.“

„Trismegiste, ar pasaulis yra geras?“ „Asklepijau, jis yra geras. Nes visa, kas gera – sielos ir gyvybės judėjimas, klimato kaita, grožis, vaisių branda ir panašūs dalykai – kyla iš jo materijoje. Todėl Dievas valdo dangaus aukštybes. Jis yra visur ir stebi visur. Jo vietoje nėra nei dangaus, nei žvaigždės. Jis yra laisvas nuo kūno.

Kūrėjas valdo vietą tarp žemės ir dangaus. Jis vadinamas Dzeusu, tai yra Gyvybe. Plutoninis Dzeusas viešpatauja žemei ir jūrai. Tačiau ne jis maitina visas mirtingas gyvas būtybes – tai daro Kore, kuri neša vaisius. Šios galios veikia žemės rate, o kitų galios visada kyla iš To, kuris Yra.

Žemės valdovai pasitrauks ir įsikurs mieste Egipto pakraštyje, pastatytame vakarų kryptimi. Visi žmonės rinksis ten – ar jie ateitų jūra, ar sausuma.“

„Trismegiste, kur jie dabar apsigyvens?“ „Asklepijau, didžiajame mieste Libijos kalne… (trūksta eilučių)… mirtis, kuri yra kūno darbų iširimas. Kūnas miršta, kai nebegali išlaikyti žmogaus. Tai ir yra mirtis: kūno išardymas ir kūno pojūčio sunaikinimas. Nereikia to bijoti – bijoma to, kas nežinoma ir netikima.“

„O kas yra nežinoma arba netikima?“ „Klausyk, Asklepijau. Yra didis demonas, kurį didysis Dievas paskyrė žmonių sielų prievaizdu ir teisėju. Dievas pastatė jį ore, tarp žemės ir dangaus. Kai siela išeina iš kūno, ji privalo jį sutikti. Jis tuoj pat ją apgaubia ir ištiria jos gyvenimo pobūdį. Jei jis randa, kad siela pamaldžiai atliko savo darbus, jam leidžiama pakilti. Bet jei jis randa blogį, jis ją sugriebia ir numeta, kad ji būtų pakabinta tarp dangaus ir žemės, kankinama didžia bausme.

Siela patenka ne į žemę ir ne į dangų, bet į atvirą pasaulio oro jūrą – vietą, kur yra didelė ugnis, krištolinis vanduo, ugnies vagos ir didžiulis sukrėtimas. Kūnai ten kankinami įvairiais būdais. Tai nėra sielos mirtis, bet nuosprendis.

Asklepijau, būtina tuo tikėti ir to bijoti, kad su tuo nesusidurtume. Netikintieji nusidės ir vėliau bus priversti tikėti ne žodžiais, bet pačia tikrove.

Asklepijau, tie demonai vadinami smaugėjais, sielų ridentojais, plakėjais, skandinimo ir deginimo vykdytojais, žmonių kančių ir nelaimių nešėjais. Jie kyla ne iš dieviškos sielos ir ne iš protingos žmogaus sielos, bet iš siaubingo blogio.“

Vertė Tomas Jonas Girdzijauskas