Bitelė iš burnos

Bitelė iš burnos

Lietuvių mitologinė sakmė

Vieną kartą išėjo pasivaikščioti dvi mergos. Buvo vasaros diena. Viena labai norėjo miego ir sako savo draugei:

– Aš atsigulsiu, o tu pasėdėk šalia manęs.

Ji atsigulė palei krūmą, o jos draugė atsisėdo šalia jos. Ir užmigo.

Paskui ta, kuri sėdėjo, pamatė, kad iš miegančiosios lūpų išlėkė bitelė. Ir ta bitelė nulėkė toliau prie kelio. O šalia to kelio buvo gluosnis išpurtęs. Ta bitelė įlindo į tą gluosnį. Pabuvus vėl išlėkė. O ta, kuri sėdėjo, sekė vis tą bitelę ir matė, kad ta bitelė sugrįžo atgalio į burną. Ta tuojau pabudo ir pasakojo savo draugei:

– Ar žinai, ką aš sapnavau? Kad buvau nuėjus į šitą išpuvusį medį, tenai pamačiau odinę terbą su pinigais. Tai eiva pažiūrėti.

O tai, kuri sėdėjo, sako:

– Nei tu tikėk į burtus, nei nieko, – ir nuramino. – Eiva namo.

Paskui, kai parėjo, tai ta, kuri sėdėjo, nuėjo viena ir rado pinigų terbą.