Chameleonas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Chameleonas (Хамелеон)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1884 m.

Vertėja A. Grytė.



Per turgavietę eina policijos kvartalinis Očiumelovas nauja miline ir su ryšulėliu rankoje. Paskui jį žingsniuoja rudas policininkas su rėčiu, kaupinu konfiskuotų agrastų. Aplink tyla... turgavietėje nė gyvos dvasios... Atdaros krautuvių ir smuklių durys žiūri į margą pasaulį paniurusios lyg alkani nasrai, prie jų nėra net elgetų.

- Tai tu kandžiosies, pasiutėli! - girdi staiga Očiumelovas. - Vyrai, neleiskit jo! Dabar uždrausta kandžiotis! Laikyk! A...a!

Girdėti šuns cypimas. Očiumelovas pažiūri į šalį ir mato: iš pirklio Pičiugino malkų sandėlio, šokuodamas ant trijų kojų ir gręžiodamasis atgal, bėga šuo. Jį vejasi žmogus kartūniniais krakmolytais marškiniais ir atsegiota liemene. Jis bėga paskui jį ir, pasidavęs visu stuomeniu į priekį, puola žemėn ir griebia šunį už paskutinių kojų. Girdėti antrą kartą šuns cypimas ir riksmas: „Nepaleiskit!“ Iš krautuvių išsikiša mieguistos fizionomijos, ir greit prie malkų sandėlio, lyg iš žemės išdygusi, susirenka minia.

- Čia jau kaip ir netvarka, jūsų kilnybe!.. - sako policininkas.

Očiumelovas daro pusę posūkio kairėn ir žingsniuoja į susirinkusius. Prie pat sandėlio vartų, mato jis, stovi jau minėtas žmogus atsegiota liemene ir, iškėlęs aukštyn dešinę ranką, rodo miniai kruviną pirštą. Pusgirčiame veide lyg ir parašyta: „Nulupsiu aš tau kailį, nevidone!“ O ir pats pirštas atrodo lyg pergalės vėliava. Šį žmogų Očiumelovas pažįsta - tai auksakalys Chriukinas. Vidury minios, išskėtęs priešakines kojas ir visas drebėdamas, tupi pats skandalo kaltininkas - baltas kurtų veislės šuniukas smailu snukiu ir su geltonu lopu ant nugaros. Ašarojančiose jo akyse maudulio ir pasibaisėjimo išraiška.

- Dėl kokio reikalo čia susirinkote? - klausia Očiumelovas, įsiveržęs į minią. - Ko čia? Kam tu tą pirštą?.. Kas rėkė?

- Einu aš, jūsų kilnybe, nieko neužkabinėju... - pradeda Chriukinas, atsikosėjęs į saują. - Dėl malkų su Mitrijum Mitričium, - ir staiga šitas bjaurybė nei iš šio, nei iš to - už piršto... Jūs man atleiskite, aš žmogus dirbantis... Darbas mano smulkus. Tegu man sumoka, nes aš šito piršto gal savaitę nepajudinsiu... Šito, jūsų kilnybe, ir įstatyme nėra, kad nuo gyvulio reiktų kentėti... Jeigu kiekvienas kandžios, tai geriau ir pasauly negyventi...

- Hm!.. Gerai... - sako Očiumelovas, griežtai kosčiodamas ir krutindamas antakius. - Gerai... Kieno šuo? Aš šito taip nepaliksiu. Aš parodysiu jums, kaip šunis laikyti palaidus! Metas atkreipti dėmesį į panašius ponus, nenorinčius laikytis potvarkių! Kai uždės jam, niekšui, baudą, tai jis žinos man, ką reiškia šunys ir kiti palaidi galvijai! Aš jam parodysiu, po šimts velnių! Jeldyrinai, - kreipėsi kvartalinis į policininką, - sužinok, kieno šitas šuo, ir surašyk protokolą! O šunį sunaikinti reikia. Tučtuojau! Jis tikriausiai pasiutęs... Kieno šitas šuo, klausiu?

- Tai, rodos, generolo Žigalovo! - sako kažin kas iš minios.

- Generolo Žigalovo? Hm!.. Nuvilk, Jeldyrinai, man paltą... Baisu, kaip karšta! Reikia manyti, prieš lietų... vieno tik aš nesuprantu: kaip jis tau galėjo įkąsti? - kreipėsi Očiumelovas į Chriukiną. - Argi jis pasieks tavo pirštą? Jis mažas, o tu šitoks drimba! Tu turbūt įsidūrei pirštą vinimi, o paskui ir atėjo tau į galvą idėja - pasipelnyti. Juk tu... žinomas paukštis! Pažįstu jus, velnius!

- Jis, jūsų kilnybe, papirosu šuniui į snukį badė juoko dėlei, o šis, negi kvailas duotis, - ir kapt... Niekai Žmogus, jūsų kilnybe!

- Meluoji, žvairy! Nematei, tai kam, vadinasi, meluoji? Jūsų kilnybė - protingas ponas ir supranta, kas meluoja, o kas teisingai, kaip prieš Dievą... O jeigu aš meluoju, tai tegu taikos teisėjas išsprendžia. Jo įstatyme pasakyta... Dabar visi lygūs... Mano paties brolis žandaras... jeigu norite žinoti...

- Nekalbėti!

- Ne, čia ne generolo... - giliai susimąstęs, sako policininkas. - Generolas tokių neturi. Jo vis daugiausia pėdsekiai...

- Tu tikrai žinai?

- Tikrai, jūsų kilnybe...

- Aš ir pats žinau. Generolo šunys brangūs, veisliniai, o čia - velniai žino kas! Nei plauko, nei išvaizdos... šlykštynė viena tik... Ir tokį šunį laikyti?! Kurgi jūsų protas? Pasipainiotų šitoks šuo Peterburge ar Maskvoj, tai žinote, kas būtų? Ten nevarytų įstatymų, o momentaliai - žemėn! Tu, Chriukinai, nukentėjai ir šito reikalo taip nepalik... Reikia pamokyti! Laikas...

- O gal ir generolo... - balsu galvoja policininkas. - Ant snukio jam neužrašyta... Anądien jo kieme tokį mačiau.

- Žinoma, generolo! - sako balsas iš minios.

- Hm!.. Užvilk, Jeldyrinai, brolau, man paltą... Kažkaip vėjas pūstelėjo... šiurpulys krečia... Tu nuvesi jį generolui ir paklausi ten. Pasakysi, kad aš radau ir atsiunčiau... Ir pasakyk, kad jo neleistų į gatvę... Jis galbūt brangus, o jeigu kiekvienas kiaulė jam į nosį papirosą kaišios, tai gali dar sugadinti. Šuo - opus padaras... O tu, mulki, nuleisk ranką! Nėr čia ko savo kvailą pirštą rodyti! Pats esi kaltas!..

- Generolo virėjas eina, jį paklausime... Ei Prochorai! Eik šen, mielasis! Pasižiūrėk į šunį... Ar jūsų?

- Prasimanei! Šitokių mes kaip gyvi neturėjome!

- Nėr čia ko ilgai klausinėti, - sako Očiumelovas. - Tai valkata šuo! Nėr čia ko ilgai postringauti... Jeigu pasakiau, kad valkata, tai, vadinasi, valkata... Sunaikinti, ir viskas.

- Čia ne mūsų, - kalba toliau Prochoras. - Čia generolo brolio, kuris neseniai atvažiavo. Mūsiškis - ne mėgėjas kurtų. O jo brolis tai mėgsta...

- Ar tai jų broliukas atvažiavo? Vladimiras Ivanyčius? - klausia Očiumelovas, ir visas jo veidas nušvinta meilia šypsena. - Ak tu, Viešpatie! O aš ir nežinojau! Į svečius atvažiavo?

- Į svečius...

- Ak tu, Viešpatie... Broliuko pasiilgo... O aš juk ir nežinojau! Tai jų čia šuniukas. Labai džiaugiuosi... Paimk jį... Šuniukas - nieko sau... Mitrus toksai... Capt šitam už piršto! Cha cha cha... Na, ko drebi? Rrr... Rr... Piktas, šelmis... ciuciukas toks...

Prochoras pasišaukia šunį ir eina su juo nuo malkų sandėlio... Minia juokiasi iš Chriukino.

- Aš dar pričiupsiu tave! - grasina jam Očiumelovas ir, susisupęs į milinę, tęsia toliau savo kelionę per turgavietę.