Chirurgija

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Chirurgija (Хирургия)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1884 m.

Vertėja A. Grytė.


Zemstvos ligoninė. Gydytojui išvažiavus į savo vestuves, ligonius priiminėja felčeris Kuriatinas, storas žmogus, kokių keturiasdešimties metų, su padėvėta čečiunčios liemene ir nuskarusiomis triko kelnėmis. Veide - pareigingumo ir malonumo išraiška. Tarp kairės rankos smiliaus ir didžiojo piršto - cigaras, skleidžiąs smarvę.

Į priimamąjį įeina djačiokas Vonmiglasovas, aukštas, tvirtas senis su ruda sutana ir plačiu odiniu diržu. Dešinioji akis aptraukta valkium ir primerkta, ant nosies karpa, iš tolo panaši į didelę musę. Akimirką djačiokas ieško akimis ikonos ir, jos nesuradęs, žegnojasi į karbolio skiedinio butelį, paskui išima iš raudonos nosinaitės prosforą ir lenkdamasis deda ją ties felčeriu.

- A-a-a... pagarba! - žiovauja felčeris. - Ko malonėsite?

- Sveikinu jus, Sergejau Kuzmičiau, sekmadienio sulaukus... Pas jūsų malonybę... Išmintingai ir teisingai psalmių knygoje pasakyta, dovanokite: „Gėrimą savo maišiau su ašaromis.“ Sėdau andai su sene arbatos gerti ir - anei Dieve mylėk, anei lašelio, anei gurkšnelio, nors gulk ir mirk... Siurbtelėsi trupučiuką - tai nė kur dėtis! Ir ne tiktai pats dantis, bet ir visa šita pusė... Tik gelia, tik gelia! Ausyse duria, dovanokite, lyg joje vinelė ar kitas koksai daiktas būtų: tik bado, tik bado! Kaltas esmi, neteisybių didžių pridaręs... Nesgi sunkios nuodėmės sielą mano slegia ir tinginystėje slenka gyvatas mano.. Už nuodėmes, Sergejau Kuzmičiau, už nuodėmes! Tėvas jerejus po liturgijos prikaišioja: „Miknius tu, Jefimai, ir šniaukra pasidarei. Giedi, nieko suprasti negalima.“ Koks čia, sakykite, giedojimas, jeigu burnos negali pražioti, viskas sutinę, dovanokite, ir naktį nemiegojęs...

- Hm... taip... Sėskitės... Išsižiokite!

Vonmiglasovas atsisėda ir išsižioja.

Kuriatinas raukosi, žiūri į burną ir taip išgeltusių nuo laiko ir tabako dantų nužiūri vieną, pagražintą vėpsančia dreve.

- Tėvas diakonas liepė degtinės su krienais dėti - nieko negelbėjo. Glikerija Anisimovna, duok Dieve jai sveikatos, davė siūlelį nuo Afono kalno ant rankos nešioti ir liepė šiltu pienu skalauti, o aš, prisipažinsiu, siūlelį užsirišau, bet dėl pieno tai ir neištesėjau: Dievo bijau, pasninkas...

- Prietarai... (Pauzė). Ištraukti jį reikia, Jefimai Michejičiau!

- Jūs geriau žinote, Sergejau Kuzmičiau. Tam jūs ir mokslus ėjote, kad šituos dalykus suprastumėt, kaip ir kas, ką ištraukti, o ką lašais ar kuo kitu... Tam jūs, geradariai, ir pastatyti čia esate, duok Dieve jums sveikatos, kad mes dieną naktį už jus, tėvai tikrieji... iki grabo lentos...

- Mažmožis... - kuklinasi felčeris, priėjęs prie spintos ir rausdamasis po instrumentus. - Chirurgija - mažmožis... Visur kur reikia įgudimo, rankos tvirtumo... Tik nusispjaut... Andai irgi šit kaip ir jūs atvažiuoja į ligoninę dvarininkas Aleksandras Ivanyčius Jegipetskis... Taip pat su dantim... Žmogus išmokslintas, apie viską klausinėja, į viską gilinasi, kaip ir kas. Ranką paspaudžia, vardu ir tėvavardžiu pavadina... Peterburge septynerius metus gyveno, visus profesorius apvaikščiojo... Ilgai čia mes su juo... Dievo vardu maldauja: ištraukite jį man, Sergejau Kuzmičiau. Kodėl neištrauksi? Ištraukti galima. Tik čia, reikia suprasti, be supratimo negalima... Dantų visokių būna. Vieną trauki replėmis, kitą ožkos kojele, trečią raktu... Kaip kam.

Felčeris ima ožkos kojelę, valandėlę žiūri į ją klausiamai, paskui padeda ir ima reples.

- Nagi išsižiokite smarkiau... - sako jis, eidamas su replėmis prie djačioko. - Tuojau mes jį... šitąjį... Tik nusispjauti... Dantenas tik prapjauk... trakciją padaryk vertikaliai... Ir viskas... (pjauna dantenas) ir viskas...

- Geradariai jūs mūsų... Mums, kvailiams, nė motais, o jus Viešpats apšvietė...

- Nepostringaukite, jeigu jums burna išžiota... Šitą lengva traukti, o būna taip, kad vien tik šaknys... Šitą - tik nusispjauti... (Suima replėmis) Palaukit, nesitraukite atbulas... Sėdėkite ramiai... Vienu akimirksniu... (Daro trakciją) Svarbiausia, giliau suimti (traukia)... kad vainikas nesutrupėtų...

- Pone Dieve... motina švenčiausia... Oi...

- Jūs ne... jūs ne... Jūs negriebkite rankomis! Paleiskite rankas! (Traukia) Tuojau... Šit, šit... Darbas juk nelengvas...

- Pone Dieve... (Rėkia) Angelai šventieji! Oho ho... Nagi trauk, trauk! Ko penkerius metus timpčioji?

- Juk čia... chirurgija... Išsyk negalima... Šit... šit...

Vonmiglasovas pririečia kelius iki alkūnių, krutina pirštus, išpučia akis, alsiai šniokštuoja... Melsvai išraudusį veidą apšauna prakaitas, iš akių ištrykšta ašaros. Kuriatinas šnopuoja, trepsi prieš djačioką ir traukia... Praeina skausmingiausias akimirksnis - ir replės nuslysta nuo danties. Djačiokas pašoka ir grūda pirštus į burną. Burnoje užčiuopia dantį senoje vietoje.

- Traukėjas! - sako jis verksmingu ir sykiu pajuokiamu balsu. - Kad tave taip aname pasaulyje traukiotų! Nuolankiai dėkoju! Jeigu nemoki traukti, tai nesiimk! Saulės šviesos nematau...

- O kam tu rankomis griebi? - pyksta felčeris. - Aš traukiu, o tu man ranką stumdai ir visokius kvailus žodžius... Kvaila boba!

- Tu pats kvaila boba!

- Tu manai, mužike, lengva dantį traukti. Čia tau ne į varpinę įlipti ir varpais padzilinguoti! (Mėgdžioja) „Nemoki, nemoki!“ Žiūrėk, koksai nurodinėtojas atsirado! Še tau... Ponui Jegipetskiui Aleksandrui Ivanyčiui traukiau, ir tas nieko, jokių žodžių... Žmogus švaresnis už tave, o negriebė rankomis... Sėskis! Sėskis, sakau tau!

- Šviesos nebematau... Duok atsikvėpti!.. Oi! (Sėdasi) Netimpčiok taip ilgai, o trauk. Tu ne timpčiok, o trauk... Iš karto!

- Mokyk mokytą! Tai, Viešpatie, žmonių tamsumas! Gyvenk šit su tokiais... iš galvos gali išeiti! Išsižiok... (Suima replėmis) Chirurgija, bra, ne juokai... Tai ne ant kliroso giedoti... (Daro trakciją) Nesitampyk... Dantis, matai, susenęs, giliai šaknis įleidęs... (Traukia) Nesikrutink... Taip... taip... Nesikrutink... Na, na... (Girdėti, kaip trakštelia) Taip ir maniau!

Vonmiglasovas sėdi valandėlę nejudėdamas, lyg nualpęs. Jo akys apstulbusios, ant išbalusio veido - prakaitas.

- Reikėjo man ožkos kojele... - niurna felčeris. - Tai istorija!

Atsipeikėjęs djačiokas kišasi į burną pirštus ir vietoj skaudamo danties randa dvi kyšančias šeberkštis.

- Nusu-u-sęs velne... - prataria jis. - Prisodino čia jūsų, erodų, ant mūsų galvos!

- Dar plūsi tu čia mane... - niurną felčeris, dėdamas į spintą reples. - Tamsuolis... Mažai tau bursoje beržo košės davė... Ponas Jegipetskis Aleksandras Ivanyčius, Peterburge septynerius metus gyvenęs... išmokslinta asmenybė... vienas kostiumas kokį šimtą rublių kainuoja... ir tai neplūdo... o tu kas per povas? Nieko, nepadvesi!

Djačiokas ima nuo stalo prosforą ir, nusitvėręs ranka už žando, išeina savo keliu...