Egzaminai tarnybiniam laipsniui

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Egzaminai tarnybiniam laipsniui (Экзамен на чин)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1884 m.

Vertėjas D. Bubinas.



- Geografijos mokytojas Galkinas piktas ant manęs, ir, tikėkite, aš neišlaikysiu pas jį šiandien egzamento, - kalbėjo, nervingai trindamas rankas ir prakaituodamas, X pašto priėmėjas Jefimas Zacharyčius Fendrikovas, žilas, barzdotas žmogus su pagarbos verta plike ir solidžiu pilvu. - Neišlaikysiu... Dievaži... O pyksta jis ant manęs visai už menkniekius. Ateina kartą pas mane su registruotu laišku ir pro visą būrį žmonių lenda, kad aš, matote, pirma priimčiau jo laišką, o paskui jau kitus. Taip nepridera... Nors jis ir išmokslinto luomo, o vis dėlto laikykis tvarkos ir lauk. Aš jam mandagiai padariau pastabą: „Palaukite, sakau, eilės, maloningasis pone.“ Jis užraudo ir nuo to laiko griežia apmaudą ant manęs lyg Saulius. Mano sūneliui Jegoruškai vienetus rašo, o mane visame mieste visaip pravardžiuoja. Einu kartą pro Kuchtino traktierių, o jis išlindo pro langą su biliardo lazda rankoje ir rėkia girtas visa gerkle: „Ponai, žiūrėkite: suvartotas pašto ženklas eina!“

Rusų kalbos mokytojas Pivomiodovas, stovėdamas X apskrities mokyklos prieangyje su Fendrikovu ir maloningai rūkydamas jo papirosą, gūžtelėjo pečiais ir nuramino:

- Nesijaudinkite. Pas mus nėra buvę atsitikimo, kad tokius kaip jūs per egzaminus sukirstų. Pro forma!

Fendrikovas nusiramino, bet neilgam. Prieangiu perėjo Galkinas, jaunas žmogus, reta, tartum nupešiota barzdele, kiltinėmis kelnėmis ir nauju mėlynu fraku. Jis griežtai pažiūrėjo į Fendrikovą ir nuėjo toliau.

Paskum pasklido gandas, kad inspektorius atvažiuoja. Fendrikovui perbėgo šiurpas per nugarą, ir jis laukė egzaminų su baime, kuri taip gerai pažįstama visiems teisiamiesiems ar pirmą kartą laikantiems egzaminus. Per prieangį išbėgo į gatvę apskrities mokyklos vedėjas Chamovas. Paskui jį taip pat išskubėjo inspektoriaus pasitikti tikybos mokytojas Zmiježalovas su aukšta juoda kepure ir kryžium ant krūtinės. Ten pat lėkė ir kiti mokytojai. Pradinių mokyklų inspektorius Achachovas garsiai pasisveikino, išreiškė savo nepasitenkinimą dėl dulkių ir įėjo į mokyklą. Po penkių minučių prasidėjo egzaminai.

Išegzaminavo du popvaikius kaimo mokytojo teisėms įgyti. Vienas išlaikė, o kitas neišlaikė. Susikirtusis nusišnypštė į raudoną nosinę, pastovėjo truputį, pagalvojo ir išėjo. Išegzaminavo du trečiojo rango laisvanorius. Po to išmušė Fendrikovo valanda...

- Jūs kur tarnaujate? - kreipėsi į jį inspektorius.

- Priėmėju vietiniame pašte, jūsų kilnybe, - tarė jis, išsitempdamas ir stengdamasis paslėpti nuo publikos rankų drebulį. - Ištarnavau dvidešimt vienerius metus, jūsų kilnybe, o dabar buvo pareikalauta mokslo ryšium su prisistatymu pakelti mane kolegijos registratorium, ir dėl viršminėto reikalo drįstu stoti į kvotimus pirmam tarnybiniam laipsniui.

- Taip... Parašykite diktantą.

Pivomiodovas atsistojo, nusikosėjo ir pradėjo diktuoti storu, šaižiu bosu, stengdamasis sučiupti egzaminų laikytoją tokiais žodžiais, kurie rašomi ne taip, kaip tariami...

Bet kad ir kaip stengėsi gudragalvis Pivomiodovas, diktantas nusisekė. Būsimasis kolegijos registratorius nedaug padarė klaidų, nors ir labiau kreipė akį į raidžių dailumą negu į gramatiką. Žodyje „črezvyčaino“1 jis parašė dvi „n“ žodį „lučše“2 parašė „lutše“, o žodžiais „novoje poprišče“3 sukėlė inspektoriaus veide šypseną, nes Fendrikovas parašė „novoje podprišče“; bet juk tai vis nestambios klaidos.

- Diktantas patenkinamas, - tarė inspektorius.

- Drįstu pranešti jūsų kilnybės žiniai, tarė padrąsintas Fendrikovas, dėbčiodamas į savo priešą Galkiną, - drįstu pranešti, kad geometrijos aš mokiausi iš Davydovo knygos, mokiausi jos šiek tiek ir pas brolėną Varsonofijų, kuris parvažiuodavo atostogų iš Troice-Sergijevo, taipogi iš Vifanės seminarijos. Ir planimetrijos mokiausi, ir stereometrijos... visa kaip reikiant...

- Stereometrija į programą neįeina.

- Neįeina? O aš mėnesį prie jos ištupėjau... Kaip gaila! - atsiduso Fendrikovas.

- Bet palikim kol kas geometriją. Pakalbėsime apie mokslą, kurį jūs, kaip pašto valdybos valdininkas, reikia manyti, mėgstate. Geografija - paštininkų mokslas.

Visi mokytojais pagarbiai nusišypsojo. Fendrikovas nesutiko su tuo, kad geografija yra paštininkų mokslas (apie tai niekur nėra parašyta: nei pašto taisyklėse, nei apygardos aplinkraščiuose), bet iš mandagumo pasakė: „Tikrai taip“. Jis nervingai atsikosėjo ir su pasibaisėjimu laukė klausimų. Jo priešas Galkinas atsirėmė į kėdės atlošą ir, nežiūrėdamas į jį, paklausė tęsiamai:

- E... pasakykite man, kokia valdymo forma Turkijoj.

- Žinia kokia... turkiška...

- Hm!.. turkiška... Tai per plati sąvoka. Ten valdymo forma konstitucinė. O kokius jūs žinote Gango intakus?

- Aš iš Smirnovo geografijos mokiausi ir, atsiprašau, tiksliai neišmokau... Gangas tai tokia upė, kur Indijoj teka... ta upė teka į vandenyną.

- Aš jus ne to klausiu. Kokius intakus turi Gangas? Nežinote? O kur teka Araksas? Ir šito nežinote? Keista... Kurioj gubernijoj yra Žitomiras?

- Traktas 18, vieta 121.

Fendrikovo kaktą išpylė šaltas prakaitas. Jis sumirksėjo akimis ir padarė tokį ryjamą judesį, kad atrodė, tartum jis savo liežuvį nurijo.

- Kaip prieš patį Dievą, jūsų kilnybe, - suvapėjo jis. - Net tėvas protojerejus gali paliudyti... Dvidešimt vienerius metus ištarnavau, ir dabar šitą... Visą amžių Dievą maldausiu...

- Gerai, palikim geografiją. Ką jūs iš aritmetikos išmokote?

- Ir aritmetiką ne taip tiksliai... Net tėvas protojerejus gali paliudyti... Visą amžių Dievą maldausiu... Nuo pat švenčiausios panelės globos šventės mokaus, mokaus ir... jokios naudos... Per senas proto darbui... Būkite toks malonus, jūsų kilnybe, amžinai Dievui už jus melsiuosi.

Ant Fendrikovo blakstienų pakibo ašaros.

- Tarnavau dorai ir teisingai... Išpažinties einu kasmet... Net tėvas protojerejus gali paliudyti... Būkite maloningas, jūsų kilnybe.

- Nieko neparengėte?

- Viską parengiau, bet nieko nebeatsimenu. Greitai šešiasdešimt sukaks, jūsų kilnybe, kur jau čia mokslus besuvaikysi. Padarykite malonę!

- Jau ir kepurę su kokarda užsisakė... - tarė protojerejus Zmiježalovas ir šyptelėjo.

- Gerai, eikite! - tarė inspektorius.

Po pusės valandos Fendrikovas ėjo su mokytojais į Kuchtino traktierių arbatos gerti ir džiūgavo. Jo veidas žibėjo, akyse švietė laimė, bet tolydinis pakaušio kasymas rodė, kad jį kankina kažkokia mintis.

- Kaip gaila! - murmėjo jis. - Juk šitokia, susimildami, kvailystė iš mano pusės!

- Kas gi tokio? - paklausė Pivomiodovas.

- Kam aš stereometrijos mokiausi, jeigu jos nėra programoje? Juk ištisą mėnesį prie jos, bjaurybės, ištupėjau. O taip gaila!


1Nepaprastai (rus.).

2Geriau (rus.).

3Nauja veikimo sritis (rus.).