Gedulingos pamaldos

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gedulingos pamaldos (Панихида)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1886 m.

Vertėjas J. Paukštelis.



Odigitrijinės Dievo motinos cerkvėje, kuri yra Verchnije Zaprudų miestelyje, mišios ką tik pasibaigė. Žmonės sujudo ir verste verčiasi iš cerkvės. Nejuda vienas tik krautuvininkas Andrejus Andrejičius, Verchnije Zaprudų inteligentas ir senas gyventojas. Jis atsirėmęs alkūnėmis į dešiniojo kliroso turėklą ir laukia. Nuskustas, riebus ir gumburiuotas nuo kadaise buvusių spuogų jo veidas šį kartą reiškia du priešingus jausmus: nusižeminimą prieš neištiriamus likimo kelius ir bukaprotišką beribį išdidumą prieš einančias pro šalį sermėgas ir margas skareles. Sekmadienio proga jis apsirengęs dabitiškai. Jis vilki gelumbiniu apsiaustu su geltonomis kaulinėmis sagomis, ilgomis mėlynomis kelnėmis, jis su solidžiais kaliošais, tais dideliausiais, griozdiškais kaliošais, kokius nešioja tik žmonės teigiami, protingi ir turį religinius įsitikinimus.

Užpurtusios, tingios jo akys nukreiptos į ikonostasą. Jis regi seniai jau pažįstamus šventųjų veidus, sargą Matvejų, kaip šis, išpūtęs žandus, gesina žvakes, regi patamsėjusias žvakides, apsitrynusį kilimą, djačioką Lopuchovą, skubiai išbėgantį iš altoriaus ir nešantį prosforą cerkvės seniūnui... Visa tai seniai jau matyta ir permatyta kaip savo penki pirštai... Vis dėlto kiek keistas ir nekasdieniškas dalykas tėra tik vienas: prie šiaurinių durų stovi tėvas Grigorijus, dar nenusivilkęs apeiginių rūbų, ir piktai mirksi savo tankiais antakiais.

„Kam jis ten mirksi, duok Dieve jam sveikatos? - galvoja krautuvininkas. - O, ir pirštu moja! Ir koja treptelėjo, sakyk tu man... Kas čia pasidarė, motina tu pono Dievo? Kam jis taip?“

Andrejus Andrejičius atsigręžia ir mato, kad cerkvė visai jau ištuštėjusi. Prie durų susibūrę kokia dešimt žmonių, bet ir tie nusigręžę nuo altoriaus.

- Eik gi, kad šaukiu! Ko stovi kaip stulpas? - girdi jis piktą tėvo Grigorijaus balsą. - Tave šaukiu!

Krautuvininkas žiūri į raudoną, supykusį tėvo Grigorijaus veidą ir čia tik sumeta, kad antakių mirksėjimas ir prištu mojimas gali būti taikomas jam. Jis krūptelia, atsitraukia nuo kliroso ir neryžtingai, plumpsėdamas solidžiais kaliošais, eina prie altoriaus.

- Andrejau Andrejičiau, ar tu davei atminimui už Marijos vėlę? - klausia šventikas, piktai žvilgtelėjęs į jo riebų, suprakaitavusį veidą.

- Taip, aš.

- Tai, vadinas, tu šitai parašei? Tu?

Ir tėvas Grigorijus jam piktai kiša prie akių raštelį. O tame raštelyje, Andrejau Andrejičiaus paduotame su prosfora, stambiomis, tarsi griuvinėjančiomis raidėmis parašyta:

„Už Dievo tarnystės paleistuvės Marijos atilsį.“

- Taip, aš... aš parašiau... - sako krautuvininkas.

- Kaipgi galima šitaip rašyti? - tęsiamai šnibžda šventikas, ir jo kimiame šnibždėjime girdėti pyktis ir išgąstis.

Krautuvininkas žiūri į jį su bukapročio nuostaba, nesusigaudo, kas čia yra, ir pats nusigąsta: niekuomet dar tėvas Grigorijus nekalbėjo tokiu tonu su Verchnije Zaprudų inteligentais! Abu valandėlę tyli ir žvelgia kits kitam į akis. Krautuvininko suglumimas toks didelis, kad riebus jo veidas išsileidžia į visas puses tartum pasklidusi tešla.

- Kaipgi galima? - pakartoja šventikas.

- Ką... ką taip? - vis nesusigaudo Andrejus Andrejičius.

- Tu nesupranti?! - šnibžda tėvas Grigorijus, didžiai nustebęs, žengia žingsnį atgal ir suploja rankomis. - Tai ką tu ant pečių turi - galvą ar kitą kokį daiktą? Paduodi raštelį ant altoriaus, o rašai jame tokį žodį, kokio nė gatvėje minėti nepadoru! Ko akis išvertei? Argi nežinai, kokią prasmę turi šis žodis?

- Tai jūs dėl tos paleistuvės? - burba krautuvininkas rausdamas ir mirkčiodamas akimis. - Bet juk Viešpats iš malonės savo... taip sakant... atleido paleistuvei... vietą jai paruošė, ir iš šventos Marijos Egiptietės gyvenimo matyti, kokią prasmę turi tasai žodis, atleiskite...

Krautuvininkas, norėdamas pasiteisint, bando pasakyti dar kokį argumentą, bet sutrinka ir rankove nusišluosto lūpas.

- Še kaip tu supranti! - suploja rankomis tėvas Grigorijus. - Bet juk Viešpats atleido - supranti? - atleido, o tu smerki, niekini, nepadoriu žodžiu vadini, ir dar ką! Mirusią dukterį! Ne tik iš švento rašto, bet ir iš pasaulietiškų raštų neįmanoma ištraukti tokios nuodėmės! Kartoju tau, Andrejau: gudrauti nereikia! Taip, gudrauti, brol, nereikia. Jei Dievas davė tau smalsų protą ir jei tu negali jo nuvaldyti, tai geriau jau nesamprotauk... Nesamprotauk ir tylėk!

- Bet juk ji, taip sakant... atleiskite, aktorė buvo! - prataria apstulbęs Andrejus Andrejičius.

- Aktorė! Kad ir kažin kas ji būtų buvusi, tu viską po jos mirties turi užmiršti, o ne raščiukuose rašinėti!

- Tas teisybė... - sutinka krautuvininkas.

- Imtume ir uždėtume tau bausmę, - sako bosu iš gilumos altoriaus diakonas, niekinamai žiūrėdamas į susigėdusį Andrejaus Andrejičiaus veidą, - tai nustotum gudrauti! Tavo duktė garsi artistė buvo. Apie jos mirtį net laikraščiai rašė... Filozofe!

- Tai, žinoma... tikrai... - burba krautuvininkas, - žodis netinkamas, bet aš ne smerkdamas, tėve Grigorijau, o norėjau teisingai... kad jums būtų aiškiau, už ką melstis. Rašo gi atminimuose įvairius pavadinimus, kaip antai: kūdikis Joanas, paskenduolė Palageja, Jegoras karys, Pavlas užmuštasis ir kitaip dar... Taip ir aš norėjau.

- Neprotinga, Andrejau! Dievas tau atleis, bet kitą kartą saugokis. Svarbiausia, negudrauk ir galvok kaip visi žmonės. Nusilenk dešimtį kartų ir eik.

- Klausau, - atsako krautuvininkas, džiaugdamasis, kad pabarimas jau baigėsi, ir vėl suteikdamas savo veidui orumo ir rimtumo išraišką. - Nusilenkt dešimtį kartų? Labai gerai, suprantu. O dabar, tėveli, leiskite kreiptis su prašymu... Kadangi vis dėlto aš esu jai tėvas... pats žinote, o ji, kokia buvo, tokia, bet mano duktė, tai aš, taip sakant... atleiskite, rengiuos prašyti jus šiandien atlaikyti gedulingas pamaldas. Ir jus leiskite prašyti, tėve diakone!

- Va taip tai gerai! - kalba tėvas Grigorijus, persivilkdamas apeiginius rūbus. - Už tai esi pagirtinas. Galima pritarti... Na, eik! Tuojau laikysime pamaldas.

Andrejus Andrejičius solidžiai žingsniuoja nuo altoriaus ir išraudęs, iškilmingai pamaldžiu veidu sustoja viduryje cerkvės. Sargas Matvejus stato priešais jį staliuką su šermeniniu šiupiniu, ir neilgai trukus prasideda gedulingos pamaldos.

Cerkvėje tyla. Girdėti tik smilkytuvo cingsėjimas ir tęsiamas giedojimas... Prie Andrejaus Andrejičiaus stovi sargas Matvejus, pribuvėja Makarjevna ir jos sūnelis, sausarankis Mitka. Daugiau nieko nėra. Djačiokas gieda negražiai, nemaloniu, dusliu bosu, bet gaida ir žodžiai tokie liūdni, kad krautuvininkas pamažu praranda rimtumo išraišką ir susigraudina. Prisimena jis savo Matušką... Atsimena, kad ji gimė, kai jis dar tarnavo liokajumi pas Verchnije Zaprudų ponus. Liokajaus darbais užsiėmęs, jis ir nematė, kaip auga jo mergaitė. Tas ilgas laikotarpis, kad ji formavosi į gracingą merginą su šviesiaplauke galvute ir didelėmis it kapeikos, susimąsčiusiomis akimis, praėjo jo nepastebėtas. Auklėjosi ji baltarankė, šalia panelių, kaip ir apskritai visi liokajų favoritų vaikai. Ponai, neturėdami ko veikti, išmokė ją skaityti, rašyti, šokti, o jis į jos auklėjimą nesikišo. Tik retkarčiais, pripuolamai sutikęs ją kur nors prie vartelių ar laiptuose, jis prisimindavo, kad ji jo duktė, ir pradėdavo atliekamu laiku mokyti ją maldų ir šventosios istorijos. O, ir tada jis buvo įžymus šventojo rašto ir nuostatų žinovas! Nors ir kaip paniuręs ir rimtas buvo tėvo veidas, mergaitė mielai jo klausėsi. Maldas ji kartodavo paskui jį žiovaudama, bet užtat, kai jis, mikčiodamas ir stengdamasis vaizdingiau kalbėti, pradėdavo pasakoti istorijas, ji klausydavosi užmiršusi viską. Ezavo lęšiai, Sodomos bausmė ir mažo berniuko Juozapo nelaimės versdavo ją blykšti ir plačiai išplėsti žydras akis.

Paskui, kai jis metė liokajaus darbą ir iš susitaupytų pinigų atidarė miestelyje krautuvėlę, Mašutka su ponas išvažiavo į Maskvą...

Treji metai prieš mirtį ji buvo parvažiavusi pas tėvą. Jis ją vos bepažino. Tai buvo jauna, grakšti moteris su ponios manieromis ir apsirengusi poniškai. Kalbėjo ji mokytų žmonių būdu, tarsi iš knygos, rūkė tabaką, miegojo iki vidurdienio. Kai Andrejus Andrejičius paklausė, kuo ji užsiima, ji, drąsiai žiūrėdama jam tiesiai į akis, pareiškė: „Aš esu aktorė!“ Toks atvirumas buvusiam liokajui pasirodė cinizmo viršūnė. Mašutka buvo bepradedanti girtis savo pasisekimais ir aktorišku gyvenimu, bet, matydama, kad tėvas tik rausta ir skėtrioja rankas, nutilo. Ir tylėdami, viens į kitą nežiūrėdami, jie išgyveno kokias dvi savaites, ligi ji išvažiavo. Prieš išvažiuodama prisiprašė tėvą išeiti pasivaikščioti su ja pakrante. Nors ir kaip nejauku buvo vaikščioti su dukterimi aktore vidury dienos, visų padorių žmonių akyse, bet jis nusileido jos prašomas...

- Kokios čia gražios vietos! - gėrėjosi ji vaikščiodama. - Kokios daubos ir raistai! Dieve, kokia graži mano gimtinė!

Ir ji pravirko.

„Šios vietos tik vietą užima... - galvojo Andrejus Andrejičius, abejingai žiūrėdamas į daubas ir nesuprasdamas dukters susižavėjimo. - Iš jų tiek naudos, kiek iš ožio pieno.“

O ji verkė, verkė ir godžiai alsavo visa krūtine, lyg nujausdama, kad neilgai jau beliko jai alsuoti...

Andrejus Andrejičius krestelia galvą kaip bimbalo įkąstas arklys ir, norėdamas nuslopinti sunkius prisiminimus, pradeda greit žegnotis...

- Atmink, Viešpatie, - burba jis, - mirusią tarnaitę savo paleistuvę Mariją ir atleisk jai...

Nepadorus žodis jam vėl išsprūsta, bet jis to nepastebi: kas tvirtai įstrigę sąmonėje, to, matyt, ne tik tėvo Grigorijaus pamokslai, bet ir vinimi neiškrapštysi! Makarjevna dūsauja ir kažką šnibžda, įkvėpdama orą, sausarankis Mitka apie kažką susimąstė...

- ...kur nėra ligų, sielvartų ir atodūsių... - gaudžia djačiokas, prisidengęs ranka dešinį žandą.

Iš smilkytuvo srūva melsvas dūmelis ir maudosi plačiame, įkypame spindulyje, kertančiame niūrią, negyvą cerkvės tuštumą. Ir rodosi, jog kartu su dūmais klajoja spindulyje velionės siela. Dūmų srovelės, panašios į vaiko garbanas, sukasi, kyla aukštyn prie lango ir tartum lenkiasi liūdesio ir gėlos, kurių pilna ši vargšė siela.