Girios melodija

Girios melodija
Jurgis Baltrušaitis

Eilėraštis iš rinkinio „Ašarų Vainikas“ II dalies.

Mano kelionei likimas skyrė
Taką per didžią ir tamsią girią...

Kasdienio kelio – mylios ir mylios..
Jo gairės – eglės ir pušys tylios...

Viena kaip žvakė, kita pakrypus –
Jų kuopos sergi kelią abipus...

Raizgos, lyg kimba šaka į šaką
Ir man nuo saulės užstoja taką...

Didingos arkos, žemos pašiūrės –
Žaliais patamsiais einu suniuręs...

Retur pro menką plyšį sušvyti
Amžino žydrio jauna akytė...

Daug, ko nelaukta, kiūtinant kyla
Ir man sutrikdo rimtį ir tylą...

Matau, kai varna varniūkštį peni...
Girdžiu atokiai taukšnojant genį...

Kartais sušniokščia vėjas palaidas
Ar mano rėksmas grįžta kaip aidas.

Ir kai po audros giria negaudžia,
Vienatvės graudis širdį suspaudžia...

Žengiu kas rytas į naują vingį,
Kur vėlei dunkso stuobriai mįslingi...

Lydėjo takas jau amžių minią –
Niekas tiesesnio neprasimynė...

Tenka prieiti kalvą ar griovį –
Už jų tolydžio eglynas stovi...

Čia griozdūs šiekštai ir žabai trapūs –
Spėliok, širduže, kas bus anapus, –

Ir kiek man skirta klaidžioti, kolei
Pradės man brėkšti užgirio toliai...