Jėzaus Kristaus Išmintis
ⲥⲟⲫⲓⲁ ⲛ̄ ⲓ̅ⲥ̅ ⲭ̅ⲣ̅ⲓ̅ⲥ̅ⲧ̅ⲟ̅ⲥ̅
Jėzaus Kristaus Išmintis
| Transliteracija | Sophia n Iēsous Christos |
| Originalo kalba | Koptų (sahidų dialektas) |
| Korpusas | Nag Hammadi biblioteka |
| Kodeksas | III |
| Kodas | 4 |
| Rankraščio puslapiai | NHC III, 90,14–119,15 |
| Teksto tipas | Apreiškimo dialogas |
| Žanras | Apreiškiamoji kosmologinė-teologinė traktatė |
| Tradicija / mokykla | Gnostinė (setinė / mišri) |
| Teologinė kryptis | Gnostinė krikščionybė |
| Pagrindinės sąvokos | Sophia, Pleroma, Aeonai, Archontai, Nežinojimas (agnoia), Pažinimas (gnōsis), Šviesa |
| Pagrindiniai personažai | Jėzus Kristus, Mokiniai, Sophia |
| Priskiriamas autorius | Nežinomas (priskiriama gnostinei mokyklai) |
| Datavimas | IV a. (rankraštis) |
| Galima originalo data | II a. pab. – III a. pr. |
| Geografinė kilmė | Egiptas (tikėtina Aleksandrijos aplinka) |
| Išlikimo būklė | Gana gera, su nedideliais lacuna |
| Teksto pilnumas | Beveik pilnas |
| Paraleliniai tekstai | Eugnostas palaimintasis (NHC III,3; V,1) |
| Santykis su kanonu | Nekanoninis |
| Santykis su NHC tekstais | Tematiškai ir struktūriškai artimas „Eugnostui palaimintajam“ |
| Citavimo standartas | NHC III,4 |
| Pagrindiniai leidimai | J. M. Robinson (red.), *The Nag Hammadi Library*; B. Layton |
| Vertimai | Anglų, vokiečių, prancūzų, rusų |
| Vertėjas (LT) | Tomas Jonas Girdzijauskas |
| Šaltiniai | Nag Hammadi Codex III |
| Pastabos | Tekstas sudaro krikščionišką „Eugnosto palaimintojo“ redakciją |
Įvadas
[keisti]Jėzaus Kristaus Išmintis (lot. *Sophia of Jesus Christ*) yra vienas brandžiausių ir sistemiškiausių gnostinės krikščionybės kosmologinių–teologinių tekstų, priklausantis Nag Hammadi bibliotekos III kodeksui. Tai apreiškimo dialogo forma parašytas traktatas, kuriame prisikėlęs Jėzus Kristus perduoda mokiniams slaptąjį pažinimą apie aukščiausią Dieviškąją Tikrovę, Pleromos sandarą, aeonų kilmę, Sofijos dramą ir žmogaus dvasinį pašaukimą.
Tekstas išsiskiria tuo, kad jame beveik nėra evangelinių pasakojimų ar etinių pamokymų – jis visiškai sutelktas į metafizinę struktūrą: nuo Neįvardijamojo Tėvo iki žemiausių kosminių valdovų (archontų), nuo amžinosios Šviesos iki pasaulio, atsiradusio per nežinojimą (agnoia). Jėzus čia veikia ne kaip kentintis Mesijas, bet kaip dangiškasis Apreiškėjas, atskleidžiantis tai, kas „buvo paslėpta nuo pasaulio sukūrimo“.
Mokslininkų sutarimu, Jėzaus Kristaus Išmintis yra krikščioniška ankstesnio gnostinio traktato Eugnostas palaimintasis redakcija. Abu tekstai turi beveik identišką kosmologinę schemą, tačiau šiame variante Eugnosto mokymas įdedamas į Jėzaus lūpas, taip suteikiant jam aiškų krikščionišką autoritetą ir soteriologinį kontekstą. Tai liudija ankstyvosios gnostinės krikščionybės pastangas integruoti helenistinę metafiziką su Jėzaus apreiškimu.
Teologiškai traktatas perteikia brandžią gnostinę viziją, kurioje išganymas suprantamas ne kaip atpirkimas per auką, bet kaip pabudimas per pažinimą. Žmogaus dvasia laikoma kilusia iš aukščiausios Šviesos, o pasaulis – laikinu ir netobulu dariniu, atsiradusiu dėl Sofijos klaidos ir nežinojimo. Jėzaus misija čia – atskleisti tikrąją kilmę ir parodyti grįžimo kelią į Pleromą.
Jėzaus Kristaus Išmintis užima centrinę vietą Nag Hammadi tekstų korpuse kaip vienas aiškiausių gnostinės kosmologijos vadovų ir yra būtinas tekstas norint suprasti gnostinės krikščionybės metafizinį mąstymą, jos santykį su filosofiniu platonizmu ir alternatyvią Jėzaus mokymo interpretaciją ankstyvojoje krikščionybės istorijoje.
Vertimas
[keisti]Po to, kai jis prisikėlė iš mirusiųjų, jo dvylika mokinių ir septynios moterys liko jo sekėjais ir nuėjo į Galilėją, ant kalno, vadinamo „Būrimas ir Džiaugsmas“. Kai jie susirinko kartu ir buvo sutrikę dėl visatos pamatinės tikrovės ir plano, ir šventosios apvaizdos, ir valdžių galios, ir dėl visko, ką Gelbėtojas daro su jais šventojo plano paslaptyje, Gelbėtojas pasirodė — ne ankstesniu savo pavidalu, bet nematomos Dvasios pavidalu. Ir jo pavidalas buvo panašus į didį šviesos angelą. Tačiau jo panašumo aš negaliu aprašyti. Joks mirtingas kūnas negalėjo jo ištverti, bet tik tyras, tobulas kūnas, toks, apie kokį jis mus mokė ant kalno, vadinamo „Alyvų“, Galilėjoje.
Ir jis tarė: „Ramybė jums. Mano ramybę jums duodu!“ Ir visi nustebo ir išsigando. Gelbėtojas nusijuokė ir tarė jiems: „Apie ką jūs mąstote? Kodėl esate sutrikę? Ko ieškote?“
Pilypas tarė: „Pamatinės visatos tikrovės ir plano.“
Gelbėtojas tarė jiems: „Noriu, kad žinotumėte: visi žmonės, gimę žemėje nuo pasaulio pamatų iki dabar, yra dulkės. Ir nors jie teiravosi apie Dievą — kas jis yra ir koks jis yra — jie jo nerado. O išmintingiausi iš jų spėliojo remdamiesi pasaulio tvarka ir (jo) judėjimu. Tačiau jų spėliojimas nepasiekė tiesos. Nes sakoma, kad tvarka valdoma trimis būdais, kaip teigia visi filosofai, todėl jie tarpusavyje nesutaria. Vieni sako, kad pasaulis valdomas pats iš savęs. Kiti — kad jį valdo apvaizda. Dar kiti — kad jį valdo likimas. Tačiau tai nėra nė viena iš šių. Ir vėl: iš tų trijų balsų, kuriuos ką tik paminėjau, nė vienas nėra artimas tiesai, ir (jie visi) kyla iš žmogaus. O aš, kuris atėjau iš Begalinės Šviesos, esu čia — nes aš jį (Šviesą) pažįstu — kad galėčiau jums kalbėti apie tikslią tiesos prigimtį. Nes visa, kas yra iš savęs, yra sutepta gyvybė; ji yra savęs padaryta. Apvaizda neturi išminties. O likimas neturi atskyrimo. Tačiau jums duota pažinti; ir kas vertas pažinimo, tas jį gaus — tas, kuris nebuvo pradėtas per nešvarų trinimą, bet per Pirmąjį, Kuris Buvo Siųstas, nes jis yra nemirtingasis tarp mirtingųjų.“
Matas tarė jam: „Viešpatie, niekas negali rasti tiesos, išskyrus per tave. Todėl mokyk mus tiesos.“
Gelbėtojas tarė: „Tas, Kuris Yra, yra neišsakomas. Jokie pradai jo nepažino, nei valdžia, nei pavaldumas, nei joks kūrinys nuo pasaulio pamatų iki dabar, išskyrus jį patį ir tą, kuriam jis nori apsireikšti per tą, kuris yra iš Pirmosios Šviesos. Nuo šiol aš esu Didysis Gelbėtojas. Nes jis yra nemirtingas ir amžinas. Jis yra amžinas, neturintis gimimo; nes kiekvienas, kuris turi gimimą, pražus. Jis yra negimęs, neturintis pradžios; nes kiekvienas, kuris turi pradžią, turi ir pabaigą. Kadangi niekas jam nevaldo, jis neturi vardo; nes kiekvienas, kuris turi vardą, yra kito kūrinys.“
- (BG 84, 13–17 prideda: Jis yra neįvardijamas. Jis neturi žmogiško pavidalo; nes kas turi žmogišką pavidalą, yra kito kūrinys.)*
„Ir jis turi savąjį pavidalą — ne tokį, kokį jūs matėte ir priėmėte, bet svetimą pavidalą, kuris pranoksta viską ir yra geresnis už visatą. Jis žvelgia į visas puses ir regi save iš savęs. Kadangi jis yra begalinis, jis visada yra nesuvokiamas. Jis yra negendantis ir neturi jokio panašumo (į ką nors). Jis yra nekintantis gėris. Jis yra be priekaišto. Jis yra amžinas. Jis yra palaimintas. Nors jis nėra pažintas, jis nuolat pažįsta save. Jis yra neišmatuojamas. Jis yra nesekamas. Jis yra tobulas, neturintis jokio trūkumo. Jis yra palaiminta negedamybė. Jis vadinamas „Visatos Tėvu“.“
Pilypas tarė: „Viešpatie, kaipgi tada jis pasirodė tobuliesiems?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė jam: „Prieš tai, kai kas nors iš regimųjų tapo regima, didybė ir valdžia buvo jame, nes jis apima visų visumas, o niekas jo neapima. Nes jis yra visas protas. Ir jis yra mintis, ir mąstymas, ir apmąstymas, ir racionalumas, ir galia. Visi jie yra lygios galios. Jie yra visumų šaltiniai. Ir visa jų giminė nuo pirmo iki paskutinio buvo jo išankstiniame pažinime — begalinio, negimusio Tėvo.“
Tomas tarė jam: „Viešpatie, Gelbėtojau, kodėl šie dalykai atsirado ir kodėl jie buvo apreikšti?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Aš atėjau iš Begalybės, kad jums viską paskelbčiau. Dvasia-Kuri-Yra buvo gimdytojas, turintis gimdytojo galią ir pavidalo-teikėjo prigimtį, kad didysis turtas, kuris buvo paslėptas jame, būtų apreikštas. Dėl savo gailestingumo ir meilės jis panorėjo pats iš savęs duoti vaisių, kad ne vienas pats mėgautųsi savo gerumu, bet kad ir kitos Nekintamosios Giminės dvasios duotų kūną ir vaisių, šlovę ir garbę, negedamybėje ir jo begalinėje malonėje, kad jo lobis būtų apreikštas per Savagimį Dievą, visos negedamybės Tėvą, ir tuos, kurie atsirado po jo. Tačiau jie dar nebuvo tapę regimi. Dabar didelis skirtumas egzistuoja tarp negendančiųjų.“
Jis sušuko, sakydamas: „Kas turi ausis girdėti apie begalybes, tegul girdi!“ ir: „Aš kalbėjau tiems, kurie yra pabudę.“ Ir jis dar tęsė, sakydamas: „Visa, kas kilo iš gendančio, pražus, nes kilo iš gendančio. O kas kilo iš negedamybės, nepražus, bet taps negendantis. Todėl daugelis žmonių paklydo, nes nepažino šio skirtumo, ir jie mirė.“
Marija tarė jam: „Viešpatie, kaipgi mes tai pažinsime?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Ateikite nuo nematomųjų dalykų iki regimųjų pabaigos, ir pati Minties emanacija jums atskleis, kaip tikėjimas nematomaisiais buvo rastas regimuosiuose, priklausančiuose Negimusiam Tėvui. Kas turi ausis girdėti, tegul girdi!
„Visatos Viešpats nėra vadinamas ‘Tėvu’, bet ‘Protėviu’, pasirodančiųjų pradžia, tačiau jis pats yra bepradis Protėvis. Regėdamas save savyje kaip veidrodyje, jis pasirodė panašus į save, tačiau jo pavidalas pasirodė kaip Dieviškasis Savęs-Tėvas ir kaip Priešpriešintojas priešpriešintiesiems, Pirmasis Esantis Negimęs Tėvas. Iš tiesų jis yra vienodo amžiaus su Šviesa, kuri yra prieš jį, bet nėra jam lygus galia.
„O paskui buvo apreikšta visa daugybė priešpriešinių, savagimių, lygių amžiumi ir galia, esančių šlovėje ir be skaičiaus, kurių giminė vadinama ‘Gimine, virš kurios nėra karalystės’, iš to, kuriame ir jūs patys pasirodėte iš šių žmonių. Ir visa ši daugybė, virš kurios nėra karalystės, vadinama ‘Negimusio Tėvo sūnūs, Dievas, Gelbėtojas, Dievo Sūnus’, kurio pavidalas yra su jumis. Jis yra nepažinusis, pilnas amžinai negendančios šlovės ir neišsakomo džiaugsmo. Jie visi ilsisi jame, nuolat džiaugdamiesi neišsakomu džiaugsmu jo nekintančioje šlovėje ir neišmatuojamame džiūgavime; tai niekada nebuvo girdėta ar pažinta tarp visų eonų ir jų pasaulių iki dabar.“
Matas tarė jam: „Viešpatie, Gelbėtojau, kaip buvo apreikštas Žmogus?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Noriu, kad žinotumėte: tas, kuris pasirodė prieš visatą begalybėje, Saviaugis, Savikonstruktorius Tėvas, pilnas spindinčios ir neišsakomos šviesos, pradžioje, kai jis nusprendė, kad jo panašumas taptų didžiule galia, tuoj pat tos Šviesos pradas pasirodė kaip Nemirtingas Androginiškas Žmogus, kad per tą Nemirtingą Androginišką Žmogų jie pasiektų išgelbėjimą ir pabustų iš užmaršties per aiškintoją, kuris buvo pasiųstas, kuris yra su jumis iki plėšikų skurdo pabaigos.
„O jo porininkė yra Didžioji Sofija, kuri nuo pradžios buvo jame paskirta susivienyti Savagimio Tėvo valia, iš Nemirtingo Žmogaus, kuris pasirodė kaip Pirmasis, dievystė ir karalystė. Nes Tėvas, kuris vadinamas ‘Žmogumi, Savęs-Tėvu’, tai apreikšė. Ir jis sukūrė didį eoną, kurio vardas yra ‘Ogdoadas’, savo didybei.
„Jam buvo duota didelė valdžia, ir jis valdė skurdo kūrimą. Jis sukūrė dievus ir angelus, ir arkangelus, miriadas be skaičiaus palydai, iš tos Šviesos ir trilytės Dvasios, kuri yra Sofijos, jo porininkės. Iš to Dievas pagimdė dievystę ir karalystę. Todėl jis buvo vadinamas ‘Dievų Dievu’ ir ‘Karalių Karaliumi’.
„Pirmasis Žmogus turi savo savitą protą savyje ir mintį — kaip jis pats ir yra (mintis) — ir mąstymą, apmąstymą, racionalumą, galią. Visi esantys bruožai yra tobuli ir nemirtingi. Negedamybės atžvilgiu jie iš tiesų yra lygūs. Tačiau galios atžvilgiu jie skiriasi, kaip skirtumas tarp tėvo ir sūnaus, ir sūnaus bei minties, ir minties bei likusiųjų. Kaip jau sakiau anksčiau, tarp sukurtųjų dalykų monada yra pirmoji.
„Ir po visko visa, kas buvo apreikšta, pasirodė iš jo galios. Iš to, kas buvo sukurta, pasirodė visa, kas buvo suformuota; iš to, kas buvo suformuota, pasirodė tai, kas buvo įvardyta. Taip atsirado skirtumas tarp negimusiųjų nuo pradžios iki pabaigos.“
Tuomet Baltramiejus tarė jam: „Kaipgi yra, kad Evangelijoje jis pavadintas ‘Žmogumi’ ir ‘Žmogaus Sūnumi’? Su kuriuo iš jų tada yra susijęs šis Sūnus?“
Šventasis tarė jam: „Noriu, kad žinotumėte: Pirmasis Žmogus vadinamas ‘Gimdytoju, Savęs-Ištobulintu Protu’. Jis apmąstė kartu su Didžiąja Sofija, savo porininke, ir apreikšė savo pirmagimį, androginišką sūnų. Jo vyriškasis vardas yra vadinamas ‘Pirmasis Gimdytojas, Dievo Sūnus’, o jo moteriškasis vardas — ‘Pirmoji Gimdytoja Sofija, Visatos Motina’. Kai kurie ją vadina ‘Meile’. O Pirmagimis vadinamas ‘Kristumi’. Kadangi jis turi valdžią iš savo Tėvo, jis sukūrė daugybę angelų be skaičiaus palydai iš Dvasios ir Šviesos.“
Jo mokiniai tarė jam: „Viešpatie, apreikšk mums apie tą, kuris vadinamas ‘Žmogumi’, kad ir mes tiksliai pažintume jo šlovę.“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Kas turi ausis girdėti, tegul girdi. Pirmasis Gimdytojas Tėvas vadinamas ‘Adomu, Šviesos Akimi’, nes jis kilo iš spindinčios Šviesos, o jo šventieji angelai, kurie yra neišsakomi ir be šešėlio, nuolat džiaugiasi džiaugsmu savo apmąstyme, kurį jie gavo iš savo Tėvo. Visa Žmogaus Sūnaus Karalystė, kuri vadinama ‘Dievo Sūnumi’, yra pilna neišsakomo ir bešešėlio džiaugsmo bei nekintančio džiūgavimo, (jie) džiaugiasi jo negendančia šlove, kurios niekada iki šiol nebuvo girdėta ir kuri nebuvo apreikšta eonuose, kurie atsirado po to, ir jų pasauliuose. Aš atėjau iš Savagimio ir Pirmosios Begalinės Šviesos, kad jums viską apreikščiau.“
Vėl jo mokiniai tarė: „Pasakyk mums aiškiai, kaip jie nusileido iš nematomųjų, iš nemirtingųjų, į pasaulį, kuris miršta?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Žmogaus Sūnus sutiko su Sofija, savo porininke, ir apreikšė didžią androginišką šviesą. Jo vyriškasis vardas vadinamas ‘Gelbėtojas, Visų Gimdytojas’. Jo moteriškasis vardas vadinamas ‘Visų Gimdytoja Sofija’. Kai kurie ją vadina ‘Pistis’.
„Visi, kurie ateina į pasaulį, tarsi lašas iš Šviesos, yra jo siunčiami į Visagalio pasaulį, kad būtų jo saugomi. O jo užmaršties ryšys surišo jį Sofijos valia, kad per tai medžiaga būtų apreikšta visam pasauliui skurde, kalbant apie jo (Visagalio) puikybę ir aklumą, ir nežinojimą, kuriuo jis buvo pavadintas. Tačiau aš atėjau iš aukštesniųjų vietų Didžiosios Šviesos valia, aš, kuris ištrūkau iš to ryšio; aš nukirtau plėšikų darbą; aš pažadinau tą lašą, kuris buvo siųstas iš Sofijos, kad jis per mane duotų daug vaisiaus ir būtų ištobulintas, ir daugiau nebūtų ydingas, bet būtų sujungtas per mane, Didįjį Gelbėtoją, kad jo šlovė būtų apreikšta, ir kad Sofija taip pat būtų išteisinta dėl to trūkumo, kad jos sūnūs daugiau nebūtų ydingieji, bet pasiektų garbę ir šlovę, ir pakiltų pas savo Tėvą, ir pažintų vyriškosios Šviesos žodžius. Ir jūs buvote siųsti Sūnaus, kuris buvo siųstas, kad gautumėte Šviesą ir išsivaduotumėte iš valdžių užmaršties, ir kad tai daugiau nebeapsireikštų per jus, būtent nešvarus trinimas, kylantis iš baisios ugnies, kilusios iš jų kūniškosios dalies. Mindžiokite jų piktavališką ketinimą.“
Tuomet Tomas tarė jam: „Viešpatie, Gelbėtojau, kiek yra eonų tų, kurie pranoksta dangus?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Aš jus giriu, nes jūs klausiate apie didžiuosius eonus, nes jūsų šaknys yra begalybėse. Dabar, kai tie, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, buvo apreikšti, jis suteikė ...“
- [čia nutrūksta NHC III tekstas]*
- [BG 107]*: „Dabar, kai tie, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, buvo apreikšti, Savagimis Tėvas labai greitai sukūrė dvylika eonų palydai dvylikai angelų. Visi jie yra tobuli ir geri. Taip pasirodė moteriškasis trūkumas.“
Ir <jis> tarė jam: „Kiek yra nemirtingųjų eonų, pradedant nuo begalybių?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Kas turi ausis girdėti, tegul girdi. Pirmasis eonas yra Žmogaus Sūnaus, kuris vadinamas ‘Pirmuoju Gimdytoju’, kuris vadinamas ‘Gelbėtoju’, kuris pasirodė. Antrasis eonas yra Žmogaus, kuris vadinamas ‘Adomu, Šviesos Akimi’. Tai, kas apima juos abu, yra eonas, virš kurio nėra karalystės — Amžinojo Begalinio Dievo eonas, Savagimio eonų eonas, kuris yra jame, nemirtingųjų eonas, kurį aprašiau anksčiau, eonas virš Septintojo, kuris pasirodė iš Sofijos, kuris yra pirmasis eonas.
„Dabar Nemirtingasis Žmogus apreikšė eonus ir galias, ir karalystes, ir suteikė valdžią visiems, kurie pasirodo jame, kad jie vykdytų savo troškimus iki paskutiniųjų dalykų, esančių virš chaoso. Nes jie sutiko tarpusavyje ir apreikšė visą didybę, net iš Dvasios, daugybines šviesas, kurios yra šlovingos ir be skaičiaus. Pradžioje jos buvo pavadintos taip: pirmasis eonas, ir <antrasis>, ir <trečiasis>. Pirmasis vadinamas ‘Vienybe ir Poilsiu’. Kiekvienas turi savo vardą; nes <trečiasis> eonas buvo pavadintas ‘Susirinkimu’ iš didžiosios daugybės, kuri pasirodė: viename daugybė pasirodė. O kadangi daugybės susirenka ir ateina į vienybę, mes jas vadiname ‘Aštuntojo Susirinkimu’. Jis pasirodė kaip androginiškas ir buvo pavadintas iš dalies vyrišku, iš dalies moterišku vardu. Vyriškasis vadinamas ‘Susirinkimu’, o moteriškasis vadinamas ‘Gyvybe’, kad būtų parodyta, jog iš moteriškosios kilo gyvybė visiems eonams. Ir kiekvienas vardas buvo priimtas nuo pat pradžios.
„Nes iš jo sutarimo su savo mintimi labai greitai pasirodė galios, kurios buvo vadinamos ‘dievais’; ir dievų dievai iš savo išminties apreikšė dievus; <o dievai> iš savo išminties apreikšė viešpačius; ir viešpačių viešpačiai iš savo apmąstymų apreikšė viešpačius; o viešpačiai iš savo galios apreikšė arkangelus; arkangelai iš savo žodžių apreikšė angelus; iš jų pasirodė pavidalai su sandara, forma ir vardu visiems eonams ir jų pasauliams.
„O nemirtingieji, kuriuos ką tik aprašiau, visi turi valdžią iš Nemirtingojo Žmogaus, kuris vadinamas ‘Tyla’, nes apmąstydamas be kalbos jis ištobulino visą savo didybę. Kadangi negedamybės turėjo valdžią, kiekviena sukūrė didžią karalystę Aštuntajame, taip pat sostus, šventyklas ir skliautus savo didybėms. Nes visa tai atsirado Visatos Motinos valia.“
Tuomet Šventieji Apaštalai tarė jam: „Viešpatie, Gelbėtojau, papasakok mums apie tuos, kurie yra eonuose, nes mums būtina apie juos klausti.“
Tobulasis Gelbėtojas tarė: „Jei klausite apie ką nors, aš jums pasakysiu. Jie sukūrė angelų būrius, miriadas be skaičiaus, palydai ir savo šlovei. Jie sukūrė mergelės dvasias, neišsakomas ir nekintančias šviesas. Nes jose nėra nei ligos, nei silpnumo, bet valia.“
- [BG 115,14 prideda čia: Ir jos atsirado akimirksniu.]*
„Taip greitai buvo užbaigti eonai danguose ir skliautuose Nemirtingojo Žmogaus ir Sofijos, jo porininkės, šlovėje: vieta, iš kurios kiekvienas eonas, pasaulis ir tie, kurie atsirado po to, paėmė pavyzdį savo panašumų kūrimui chaoso danguose ir jų pasauliuose. Ir visos prigimtys, pradedant nuo chaoso apsireiškimo, yra Šviesoje, kuri šviečia be šešėlio, ir džiaugsme, kurio neįmanoma aprašyti, ir neišsakomoje palaimoje. Jie nuolat džiaugiasi dėl savo nekintančios šlovės ir neišmatuojamo poilsio, kurio neįmanoma aprašyti tarp visų eonų, kurie atsirado po to, ir visų jų galių. Visa tai, ką jums ką tik pasakiau, pasakiau tam, kad jūs šviestumėte Šviesoje labiau už juos.“
Marija tarė jam: „Šventasis Viešpatie, iš kur atėjo tavo mokiniai ir kur jie eina, ir ką jie turi čia daryti?“
Tobulasis Gelbėtojas tarė jiems: „Noriu, kad žinotumėte: Sofija, Visatos Motina ir porininkė, panorėjo pati viena pagimdyti šiuos dalykus be savo vyriškojo (porininko). Tačiau Visatos Tėvo valia, kad jo neįsivaizduojamas gerumas būtų apreikštas, jis sukūrė tą uždangą tarp nemirtingųjų ir tų, kurie atsirado po jų, kad pasekmė sektų …“
- [BG 118]*: „… kiekvienam eonui ir chaosui — kad moteriškasis trūkumas pasirodytų, ir kad įvyktų taip, jog Paklaida su ja kovotų. Ir jie tapo dvasios uždanga. Iš aukščiau esančių eonų, iš Šviesos emanacijų, kaip jau sakiau, lašas iš Šviesos ir Dvasios nusileido į žemesnes Visagalio sritis chaose, kad iš to lašo pasirodytų jų nulipdyti pavidalai; nes tai yra teismas jam, Archigimdytojui, kuris vadinamas ‘Jaldabaotu’. Tas lašas per kvėpavimą atskleidė jų nulipdytus pavidalus kaip gyvą sielą. Ji sudžiūvo ir užmigo sielos nežinojime. Kai ji įkaito nuo Didžiosios Vyriškosios Šviesos kvėpavimo ir ėmė mąstyti, tada visi, esantys chaoso pasaulyje, ir visi jame esantys dalykai gavo vardus per tą Nemirtingąjį, kai kvėpavimas į jį įpūtė. Bet kai tai įvyko Motinos Sofijos valia — kad Nemirtingasis Žmogus galėtų ten sujungti drabužius teismui prieš plėšikus — <jis> tada priėmė to kvėpavimo pūtimą; tačiau kadangi jis buvo sielos pobūdžio, jis negalėjo tos galios pasisavinti sau, kol chaoso skaičius nebus užbaigtas, tai yra, kol nebus užbaigtas didžiojo angelo nustatytas laikas.
„Dabar aš jus mokiau apie Nemirtingąjį Žmogų ir išlaisvinau plėšikų pančius nuo jo. Aš sulaužiau negailestingųjų vartus jų akivaizdoje. Aš pažeminau jų piktavališką ketinimą, ir jie visi buvo sugėdinti ir pakilo iš savo nežinojimo. Dėl to aš čia atėjau, kad jie būtų sujungti su ta Dvasia ir Kvėpavimu ir kad iš dviejų taptų vienu, kaip buvo nuo pradžios, kad jūs duotumėte daug vaisiaus ir pakiltumėte pas Tą, Kuris Yra nuo Pradžios, neišsakomoje džiaugsmo, šlovės, garbės ir malonės būsenoje Visatos Tėvo.“
„Taigi, kas pažįsta Tėvą tyru pažinimu, tas pasitrauks pas Tėvą ir ilsėsis Negimusiojo Tėvo ramybėje. O kas jį pažįsta netobulai, tas pasitrauks į trūkumą ir Aštuntojo poilsį. O kas tyloje pažįsta Nemirtingąją Šviesos Dvasią per apmąstymą ir sutarimą tiesoje, tegul atneša man Nematomojo ženklus, ir jis taps šviesa Tylos Dvasioje. O kas pažįsta Žmogaus Sūnų pažinimu ir meile, tegul atneša man Žmogaus Sūnaus ženklą, kad jis galėtų pasitraukti į buveines su tais, kurie yra Aštuntajame.
„Štai, aš jums apreikščiau Tobulojo vardą ir visą Šventųjų Angelų Motinos valią, kad vyriškoji daugybė čia būtų užbaigta, kad eonuose pasirodytų begalybės ir tie, kurie atsirado neįsekamame Didžiosios Nematomojo Dvasios turte, kad visi jie imtų iš jo gerumo, net iš jų poilsio turto, virš kurio nėra karalystės. Aš atėjau iš Pirmojo, Kuris Buvo Siųstas, kad jums apreikščiau Tą, Kuris Yra nuo Pradžios, dėl Archigimdytojo ir jo angelų puikybės, nes jie apie save sako, kad yra dievai. Aš atėjau juos ištraukti iš jų aklumo, kad visiems paskelbčiau apie Dievą, kuris yra virš visatos. Todėl mindžiokite jų kapus, pažeminkite jų piktavališką ketinimą, sulaužykite jų jungą ir pažadinkite savuosius. Aš jums suteikiau valdžią viskam kaip Šviesos Sūnums, kad jūs savo kojomis mindžiotumėte jų galią.“
Tai yra dalykai, kuriuos palaimintasis Gelbėtojas pasakė, ir jis dingo iš jų. O visi mokiniai nuo tos dienos buvo didžiuliame, neišsakomo džiaugsmo kupiname dvasiniame džiaugsme. Ir jo mokiniai pradėjo skelbti Dievo Evangeliją — amžinąją, negendančią Dvasią. Amen.
---