Kaštonė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kaštonė (Каштанка)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1887 m.

Vertėjas J. Paukštelis.



Apsakymas

Pirmas skirsnis: Blogas elgesys[keisti]

Jauna, ruda kaliukė, - taksio ir kiemo šuns mišinys, - iš snukio labai panaši į lapę, bėgo šen, bėgo ten šaligatviu ir neramiai dairėsi į šalis. Kartais ji stabčiojo ir verkdama kilnojo čia vieną, čia kitą nušalusią koją, stengdamasi susivokti: kaip atsitiko, kad ji paklydo?

Ji puikiai atsiminė, kaip praleido dieną ir kaip galų gale atsidūrė ant šio nepažįstamo šaligatvio.

Diena prasidėjo taip, kad jos šeimininkas, stalius Luka Aleksandryčius, užsidėjo kepurę, pasiėmė po pažastim kažkokį medinį daiktą, suvyniotą į raudoną skarelę, ir riktelėjo:

- Kaštone, eime!

Išgirdęs savo vardą, taksio ir kiemo šuns mišinys išlindo iš po varstoto, kur miegodavo ant drožlių, skaniai pasirąžė ir išbėgo paskui šeimininką. Lukos Aleksandryčiaus užsakovai gyveno baisiai toli, užtat, kol nusigaudavo pas kurį iš jų, stalius turėdavo po kelis kartus užeiti į smuklę ir pasistiprinti. Kaštonė atminė, jog kelyje ji elgėsi be galo nepadoriai. Iš džiaugsmo, kad ją vedasi pasivaikščioti, ji šokinėjo, lodama puldinėjo arklinio tramvajaus vagonus, landė į kiemus ir vaikėsi šunis. Stalius nuolat pamesdavo ją iš akių, sustodavo ir piktai aprėkdavo. Kartą net su godumo išraiška veide suėmė saujon jos lapišką ausį, patampė ir tarė, kapodamas skiemenis:

- Kad... tu... nu... sprog... tum, cholera!

Aplankęs užsakovus, Luka Aleksandryčius užėjo valandėlę pas seserį, ten gėrė ir užkandžiavo, iš sesers jis nuėjo pas pažįstamą knygrišį, iš knygrišio į smuklę, iš smuklės pas kūmą ir taip toliau. Vienu žodžiu, kai Kaštonė atsidūrė ant nepažįstamo šaligatvio, tai jau temo, ir stalius buvo girtas kaip dūmas. Jis mosavo rankomis ir, giliai dūsaudamas, bambėjo:

- Nuodėmėse pagimdė mane motina įsčiuje savo! Oi, nuodėmės, nuodėmės! Dabar štai mes gatve einame ir į žibintus žiūrime, o kai numirsime, pragaro ugnyje degsime.

Arba jis vėl griebėsi geraširdiško tono, šaukė Kaštonę ir jai sakė:

- Tu, Kaštone, esi vabalas, ir daugiau nieko. Prieš žmogų tu vis tiek kaip dailidė prieš stalių...

Kai jis su ja taip kalbėjosi, staiga sugriaudė muzika. Kaštonė apsidarė ir pamatė, kad gatve tiesiai į ją eina pulkas kareivių. Nepakęsdama muzikos, kuri ardė jai nervus, ji ėmė puldinėti ir staugti. Didelei jos nuostabai, stalius, užuot išsigandęs, pradėjęs cypti ir loti, plačiai nusišypsojo, pagarbiai išsitempė ir visą gniaužtą pakėlė prie kepurės. Matydama, kad šeimininkas neprotestuoja, Kaštonė dar garsiau sustaugė ir, visiškai apdujusi, puolė skersai kelią į kitą šaligatvį.

Kai ji atsikvošėjo, muzika jau nebegriežė ir pulko nebebuvo. Ji perbėgo kelią į tą vietą, kur paliko šeimininką, bet, deja, staliau ten jau neberado. Ji puolė pirmyn, paskui atgal, dar kartą perbėgo kelią, bet stalius buvo tarsi į žemę nusmegęs... Kaštonė pradėjo uostinėti šaligatvį, tikėdamasi rasti šeimininką iš jo pėdų kvapo, bet anksčiau kažkoks niekšas nuėjo su naujais guminiais kaliošais, ir dabar visi vos juntami kvapai maišėsi su aštria gumos smarve, taigi nieko nebuvo galima suuosti.

Kaštonė bėgo šen, bėgo ten ir vis nerado šeimininko, o tuo tarpu jau temo. Abipus gatvės užsidegė žibintai, ir namų languose pasirodė šviesos. Snigo stambiais kąsniais purus sniegas ir baltai klojo grindinį, arklių nugaras, vežikų kepures, ir juo labiau oras temo, juo baltesni darėsi daiktai. Pro Kaštonę, užstodami akiratį ir stumdydami ją kojomis, be perstojo ėjo ir ėjo nepažįstami užsakovai. (Visą žmoniją Kaštonė skyrė į dvi labai nelygias dalis: į šeimininkus ir užsakovus; tarp vienų ir kitų buvo esminis skirtumas: pirmieji turėjo teisė ją mušti, o kitiems ji pati turėjo teisė griebti už blauzdų.) Užsakovai kažkur skubėjo ir nėmaž nekreipė į ją dėmesio.

Kai visai sutemo, Kaštonę apėmė nusiminimas ir siaubas. Ji prisiglaudė kažkokio namo priedury ir ėmė gailiai verkti. Kelionė per ištisą dieną su Luka Aleksandryčium nuvargino ją, jos ausys ir kojos buvo nužvarbusios, be to, ji buvo baisiai alkana. Per visą dieną gavo pakramtyti tik du kartus: užvalgė pas knygrišį truputi klijuojamosios tyrės ir vienoje smuklėje šalia bufeto rado dešros luobelę - tai ir viskas. Jeigu ji būtų buvusi žmogus, tai tikriausiai būtų pagalvojusi: „Ne, taip gyventi negalima! Reikia nusišauti!“

Antras skirsnis: Paslaptingas nepažįstamasis[keisti]

Bet ji apie nieką negalvojo ir tik verkė. Kai minkštas, purus sniegas visai aplipdė nugarą ir galvą ir iš nuovargio ji pasidavė sunkiam snauduliui, staiga durys spragtelėjo, sugirgždėjo ir užgavo jai šoną. Ji pašoko. Pro atidarytas duris išėjo kažkoks žmogus, priklausąs užsakovams. Kadangi Kaštonė sucypė ir pasipainiojo jam po kojų, tai jis negalėjo neatkreipti į ją dėmesio. Jis pasilenkė prie jos ir paklausė:

- Šunyti, iš kur čia tu? Aš tave užgavau? O, vargšas, vargšas... Na, nepyk, nepyk... Atleisk.

Kaštonė pasižiūrėjo į nepažįstamąjį pro pakibusias ant blakstienų snaiges ir pamatė priešais save trumputį ir storutį žmogiuką nuskustu putniu veidu, su cilindru ir atlapais kailiniais.

- Ko gi tu unkšti? - kalbėjo jis toliau, pirštu braukdamas sniegą nuo jos nugaros. - Kur tavo šeimininkas? Turbūt tu nuklydai? Ak vargše šuneli! Ką gi mes dabar darysime?

Pajutusi nepažįstamojo balse šiltą, nuoširdžią gaidelę, Kaštonė lyžtelėjo jam ranką ir pradėjo dar gailiau unkšti.

- O tu besanti graži, juokinga! - tarė nepažįstamasis. - Visai kaip lapė! Na ką gi, nieko nepadarysi, eime su manim! Galbūt tu praversi kam nors... Na, fiū!

Jis plekštelėjo lūpomis ir ranka davė Kaštonei ženklą, kuris galėjo reikšti tik vieną: „Eime!“ Kaštonė nuėjo su juo.

Po kokio pusvalandžio, ne daugiau, ji jau tupėjo ant grindų dideliame, šviesiame kambaryje ir, palenkusi galvą į šoną, graudžiai ir smalsiai žiūrėjo į nepažįstamąjį, kuris sėdėjo prie stalo ir pietavo. Jis valgė ir mėtė jai kąsnelius... Iš pradžių davė duonos ir žalią sūrio žievelę, paskui gabalėlį mėsos, pusę pyragėlio, vištos kaulų, o ji išbadėjusi viską suėdė taip greit, jog nespėjo nė skonio permanyti. Ir juo daugiau ji ėdė, juo jautėsi alkanesnė.

- Blogai vis dėlto šeria tave tavo šeimininkai! - kalbėjo nepažįstamasis, žiūrėdamas, su kokiu godumu ji ryja nesukramtytus kąsnius. - Ir kokia tu liesa! Oda ir kaulai...

Kaštonė daug suėdė, bet nepriėdė, o tik apsvaigo nuo ėdesio. Po pietų ji atsigulė vidury kambario, išties kojas ir, jausdama visame kūne malonų nuoilsį, pradėjo vizginti uodegą. Kol jos naujasis šeimininkas, sudribęs krėsle, rūkė cigarą, ji vizgino uodegą ir sprendė klausimą: kur geriau - pas nepažįstamąjį ar pas stalių? Pas nepažįstamąjį apystata menka ir negraži: be krėslų, sofos, lempos ir kilimų, pas jį nieko nėra, ir kambarys atrodo tuščias; staliaus visas butas kimšte prikimštas daiktų: ten yra stalas, varstotas, krūva drožlių, drožtuvai, kaltai, pjūklai, narvelis su dagilėliu, rėčka... Nepažįstamojo bute niekuo nekvepia, o staliaus bute visuomet tvyro rūkas ir skaniai kvepia klijais, laku ir drožlėmis. Bet nepažįstamasis turi vieną labai svarbią pirmenybę - jis daug duoda ėsti, ir, reikia pasakyti tikrą teisybę, kai Kaštonė tupėjo palei stalą ir graudžiai žiūrėjo į jį, jis nė karto jai nesudavė, nesutrypė kojomis ir nė karto nesuriko: „Eik lauk, prakeiktoji!“

Surūkęs cigarą, naujasis šeimininkas išėjo ir po valandžiukės grįžo, nešinas mažu matracėliu.

- Ei tu, šunie, eik čia! - tarė jis, dėdamas matracėlį kampe, šalia sofos. - Gulk čia. Miegok!

Po to jis užgesino lempą ir išėjo. Kaštonė atsigulė ant matracėlio ir užsimerkė; gatvėj pasigirdo lojimas, ir ji norėjo atsiliepti, bet staiga netikėtai ją apėmė liūdesys. Ji prisiminė Luką Aleksandryčių, jo sūnų Fediušką, jaukią vietelę po varstotu... Prisiminė ji, kad ilgais žiemos vakarais, kai stalius obliuodavo ar balsu skaitydavo laikraštį, Fediuška paprastai su ja žaisdavo... Jis ištraukdavo ją už užpakalinių kojų iš po varstoto ir išdarinėdavo su ja tokius fokusus, jog jai akyse pažaliuodavo ir skaudėdavo visus sąnarius. Jis versdavo ją vaikščioti užpakalinėmis kojomis, darydavo iš jos varpą, atseit smarkiai tampydavo jai uodegą, šitaip ją cypindamas ir lodydamas, duodavo jai uostyti tabako... Ypač skausmingas būdavo toks fokusas: Fediuška pririšdavo už siūlo gabalėlį mėsos ir paduodavo jį Kaštonei, o paskui, kai ji prarydavo, jis, labai juokdamasis, ištraukdavo atgal iš skrandžio. Ir juo ryškesni buvo atsiminimai, juo garsiau ir liūdniau unkštė Kaštonė.

Bet greitai nuovargis ir šiluma nugalėjo liūdesį... Ji pradėjo migti. Jos vaizduotėje ėmė bėgioti šunys; prabėgo, tarp kitko, ir gauruotas, senas pudelis, kurį ji šiandien matė gatvėje - su valkium ant akies ir kuokštais gaurų palei nosį. Fediuška su kaltu rankoje nusivijo pudelį, paskui staiga pats apaugo gauruota vilna, linksmai sulojo ir atsirado šalia Kaštonės. Kaštonė ir jis geraširdiškai pasiuostė kits kito nosį ir nubėgo į gatvę...

Trečias skirsnis: Nauja, labai maloni pažintis[keisti]

Kai Kaštonė nubudo, buvo jau šviesu, o iš gatvės girdėjosi triukšmas, koks būna tik dienos metu. Kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Kaštonė pasirąžė, nusižiovavo ir pikta, paniurusi perėjo per kambarį. Ji apuostė kampus ir baldus, žvilgtelėjo į prieškambarį ir nieko įdomaus nerado. Be tų durų, kurios į prieškambarį, buvo dar vienos durys. Kaštonė pagalvojusi pakrapštė jas abiem kojom, atidarė ir įėjo į kitą kambarį. Čia lovoje, apsiklojęs bajine antklode, miegojo užsakovas, kuris pasirodė esąs vakarykštis nepažįstamasis.

- Rrrr... - suurzgė ji, bet, prisiminusi vakarykščius pietus, suvizgino uodegą ir pradėjo uostyti.

Ji pauostė nepažįstamojo drabužius ir batus ir rado, kad jie labai kvepia arkliu. Iš miegamojo buvo dar vienos durys, taip pat uždarytos. Kaštonė pakrapštė tas duris, užsigulė krūtine, atidarė ir tuojau pat pajuto keistą, labai įtartiną kvapą. Nujausdama nemalonų susitikimą, urgzdama ir dairydamasi Kaštonė įėjo į mažą kambarį su nešvariais apmušalais ir nusigandusi traukėsi atatupsta. Ji pamatė nelauktą ir baisų reginį. Kaklą ir galvą prilenkęs prie žemės, sparnus papūtęs ir šnypšdamas, tiesiai į ją ėjo pilkas žąsinas. Kiek į šalį nuo jo, ant matracėlio, gulėjo baltas katinas; pamatęs Kaštonę, jis pašoko, išlenkė lanku nugarą, užrietė uodegą, pasišiaušė ir taip pat pradėjo šnypšti. Šuo ne juokais išsigando, bet, nenorėdamas parodyti savo baimės, baisiai sulojo ir puolė prie katino... Katinas dar smarkiau išrietė nugarą, supurkštė ir sudavė Kaštonei koja per galvą. Kaštonė atšoko, pritūpė visomis keturiomis ir, tiesdama į katiną snukį, ėmė garsiai kiauksėti; tuo metu žąsinas priėjo iš užpakalio ir skaudžiai kaukštelėjo jai snapu į nugarą. Kaštonė pašoko ir puolė žąsiną...

- Čia dabar kas? - pasigirdo smarkus, piktas balsas, ir į kambarį įėjo nepažįstamasis su chalatu ir su cigaru dantyse. - Ką tai reiškia? Į vietą!

Jis priėjo prie katino, spragtelėjo jam per išlenktą nugarą ir tarė:

- Fiodorai Timofejičiau, ką tai reiškia? Muštynes pakėlei? Ak tu, senas šunsnuki! Gulk!

Ir, atsigręžęs į žąsiną, jis riktelėjo:

- Ivanai Ivanyčiau, į vietą!

Katinas klusniai atsigulė ant savo matracėlio ir užsimerkė. Sprendžiant iš snukio ir ūsų išraiškos, jis pats buvo nepatenkintas, kad pasikarščiavo ir įsivėlė į muštynes. Kaštonė nuskausta suunkštė, o žąsinas ištempė kaklą ir pradėjo sakyti kažką greit, karštai ir trankiai, bet visiškai nesuprantamai.

- Gerai, gerai! - tarė šeimininkas žiovaudamas. - Reikia gyventi taikiai ir draugiškai. - Jis paglostė Kaštonę ir kalbėjo toliau: - O tu, rudžiuke, nebijok... Čia gera publika, nenuskriaus. Palauk, kaipgi mes tave vadinsime? Be vardo, bra, negalima.

Nepažįstamasis pagalvojo ir tarė:

- Žinai ką... Tu būsi - Teta... Supranti? Teta.

Ir, kelis kartus pakartojęs žodį „Teta“, jis išėjo. Kaštonė atsitūpė ir ėmė stebėti. Katinas nejudėdamas tupėjo ant matracėlio ir dėjosi miegąs. Žąsinas, ištempęs kaklą ir tūpčiodamas vietoje, vis kažką greitai ir karštai kalbėjo. Matyt, tai buvo labai protingas žąsinas: po kiekvienos ilgos tirados jis nustebęs traukdavosi atbulas ir stengdavosi parodyti, kad žavisi savo kalba... Pasiklausiusi ir atsakiusi jam: „Rrrr...“, Kaštonė ėmėsi uostinėti kampus. Viename kampe stovėjo mažas lovelis, kuriame ji pamatė mirkytų žirnių ir patižusių ruginės duonos plutelių. Ji paragavo žirnių - neskanu, paragavo plutelę - ir pradėjo ėsti. Žąsinas nė kiek neįsižeidė, kad nepažįstamas šuo ėda jo maistą, o priešingai, pradėjo kalbėti dar karščiau ir, norėdamas parodyti pasitikėjimą, pats priėjo prie lovelio ir sulesė kelis žirnius.

Ketvirtas skirsnis: Neregėti stebuklai[keisti]

Netrukus vėl įėjo nepažįstamasis ir atsinešė kažkokį keistą daiktą, panašų į vartus ir į raidę H. Ant medinės, bet kaip sukaltos H skersinio kabėjo varpas ir buvo pririštas pistoletas; nuo varpo šerdies ir nuo pistoleto karojo virvutės. Nepažįstamasis pastatė H vidury kambario, ilgai kažką mazgiojo, paskui pasižiūrėjo į žąsiną ir tarė:

- Ivanai Ivanyčiau, prašom!

Žąsinas priėjo prie jo ir sustojo lūkuriuodamas.

- Na, - tarė nepažįstamasis, - pradėsime iš pat pradžių. Pirmiausia nusilenk ir padaryk reveransą! Greit!

Ivanas Ivanyčius ištempė kaklą, pradėjo į visas puses linkčioti ir čiuožtelėjo koja.

- Taip, puikiai... Dabar numirk!

Žąsinas atsigulė aukštielnikas ir užvertė kojas. Padaręs dar kelis nereikšmingus fokusus, nepažįstamasis staiga susigriebė už galvos, nutaisė išgąstingą veidą ir suriko:

- Gelbėkit! Gaisras! Degam!

Ivanas Ivanyčius pribėgo prie H, suėmė snapu virvę ir pradėjo skambinti varpu.

Nepažįstamasis buvo labai patenkintas. Jis paglostė žąsinui kaklą ir pasakė:

- Bravo, Ivanai Ivanyčiau! Dabar vaizduokis, kad tu auksakalys, prekiauji auksu ir brangenybėmis. Vaizduokis dabar, kad tu ateini į savo krautuvę ir užklumpi ten vagis. Kaip tu pasielgtum tuo atveju?

Žąsinas paėmė snapu kitą virvutę ir patraukė, - iškart pokštelėjo smarkus šūvis. Kaštonei labai patiko skambinimas, o šūviu ji taip susižavėjo, jog ėmė lakstyti aplink H ir loti.

- Teta, į vietą! - riktelėjo jai nepažįstamasis. - Tylėk!

Ivano Ivanyčiaus darbas nesibaigė šaudymu. Paskui visą valandą nepažįstamasis vaikė jį už virvutės aplink save ir pliaukšėjo botagu, ir žąsinas turėjo šokinėti per barjerą ir pro lanką, stotis piestu, atseit tūptis ant uodegos ir mosuoti kojomis. Kaštonė neatitraukė akių nuo Ivano Ivanyčiaus, kaukė iš pasigėrėjimo ir kelis kartu buvo ėmusi lakstyti paskui jį, garsiai lodama. Nuvarginęs žąsiną ir pats priilsęs, nepažįstamasis nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir reiktelėjo:

- Marja, pašauk čion Chavronją Ivanovną!

Po valandžiukės pasigirdo kriuksėjimas... Kaštonė suurzgė, stengdamasi atrodyti labai narsi, ir dėl visa ko priėjo arčiau prie nepažįstamojo. Atsidarė durys, į kambarį pasižiūrėjo kažkokia senė ir, kažką pasakiusi, įleido juodą, labai negražią kiaulę. Nekreipdama dėmesio į Kaštonės urzgimą, kiaulė pakėlė aukštyn savo apskritą knyslę ir linksmai sukriuksėjo. Atrodė, jai buvo labai malonu matyti šeimininką, katiną ir Ivaną Ivanyčių. Kai priėjo prie katino ir knysle kilstelėjo jį už papilvės ir paskui apie kažką pradėjo kalbėtis su žąsinu, iš jos judesių, balso ir uodegytės krusčiojimo buvo justi daug širdies gerumo. Kaštonė iš karto suprato, kad urgzti ir loti ant tokių padarų - tuščias darbas.

Šeimininkas nunešė į šalį H ir riktelėjo:

- Fiodorai Timofejičiau, prašom!

Katinas atsikėlė, tingiai pasiraivė ir nenoromis, tarsi darydamas malonę, priėjo prie kiaulės.

- Na, pradėsime nuo Egipto piramidės, - pradėjo šeimininkas.

Jis ilgai kažką aiškino, paskui sukomandavo: „Viens... du... trys!“ Ivanas Ivanyčius sulig žodžiu „trys“ sumosavo sparnais ir užšoko kiaulei ant nugaros... Kai jis, balansuodamas sparnais ir kaklu, įsitvirtino ant šeriuotos nugaros, Fiodoras Timofejičius rambiai ir tingiai, su aiškiu atsainumu ir tokia išvaizda, tarsi būtų niekinęs savo meną ir visai jo nevertinęs, užsikabarojo kiaulei ant nugaros, paskui nenoromis užlipo ant žąsino ir ten atsistojo ant užpakalinių kojų. Susidarė tai, ką nepažįstamasis vadino Egipto piramide. Kaštonė sucypė iš džiaugsmo, bet tuo metu senis katinas nusižiovavo ir, netekęs pusiausvyros, nuvirto nuo žąsino. Ivanas Ivanyčius susvyravo ir taip pat nuvirto. Nepažįstamasis ėmė rėkti, mosuoti rankomis ir vėl pradėjo kažką aiškinti. Visą valandą plūkęsis su piramide, nenuilstantis šeimininkas ėmėsi mokyti Ivaną Ivanyčių jodinėti ant katino, paskui mokė katiną rūkyti ir taip toliau.

Mokymas baigėsi tuo, kad nepažįstamasis nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir išėjo. Fiodoras Timofejičius niekinamai supurkštė, atsigulė ant matracėlio ir užsimerkė, Ivanas Ivanyčius priėjo prie lovelio, o kiaulę išsivedė senė. Dėl daugybės naujų įspūdžių diena Kaštonei praėjo nepastebimai, o vakare ji su savo matracėliu jau buvo apgyvendinta kambarėlyje nešvariais apmušalais ir nakvojo drauge su Fiodoru Timofejičium ir žąsinu.

Penktas skirsnis: Talentas! Talentas![keisti]

Praėjo mėnuo.

Kaštonė jau priprato, kad ją kasdien šertų skaniais pietumis ir vadintų Teta. Priprato ji ir prie nepažįstamojo ir prie naujųjų buto bendrų. Gyvenimas riedėjo kaip per stalą.

Visos dienos prasidėdavo vienodai. Paprastai anksčiausia pabusdavo Ivanas Ivanyčius ir tuojau prieidavo prie Tetos ar katino, išriesdavo kaklą ir kažką pradėdavo kalbėti karštai ir įtikinamai, bet vis taip pat nesuprantamai. Kartais jis iškeldavo galvą ir sakydavo ilgus monologus. Pirmomis pažinties dienomis Kaštonė manė, kad jis kalba tiek daug todėl, kad labai protingas, bet pradėjo kiek laiko, ir ji ėmė jo visai nebegerbti; kai jis prieidavo su savo ilgomis kalbomis, ji jau nebevizgindavo uodegos, o sutikdavo jį nepagarbiai kaip įkyrų plepį, kuris niekam neduoda miegoti, ir be jokių ceremonijų atsakydavo jam: „Rrr...“

O Fiodoras Timofejičius buvo kitokio būdo. Šis pabudęs kiūtodavo be jokio garso, nejudėdavo ir net neatmerkdavo akių. Jam mieliau būtų buvę visai nepabusti, nes, kaip matyti, jis ne per daug mėgo gyvenimą. Niekas jo nedomino, į viską jis žiūrėjo tingiai ir atsainiai, viską niekino ir, net ėsdamas savo skanius pietus, su pasišlykštėjimu purkštaudavo.

Pabudusi Kaštonė pradėdavo vaikščioti po kambarį ir uostinėti kampus. Tik jai ir katinui būdavo leidžiama vaikščioti po visą butą; žąsinas neturėjo teisės išeiti iš kambarėlio su nešvariais apmušalais, o Chavronja Ivanova gyveno kažkur kieme, tvartelyje, ir atsirasdavo tik mokymo metu. Šeimininkas nubusdavo vėlai ir, atsigėręs arbatos, tuojau imdavosi savo fokusų. Kiekvieną dieną įnešdavo į kambarį H, botagą, lankus, ir kasdien būdavo daroma beveik vis tas pat. Mokymas užtrukdavo tris keturias valandas, užtat kartais Fiodoras Timofejičius iš nuovargio sverdinėdavo kaip girtas, Ivanas Ivanyčius išsižiojęs šniokštuodavo, o šeimininkas išrausdavo ir niekaip negalėdavo nusišluostyti nuo kaktos prakaito.

Mokymas ir pietūs darė dienas labai įdomias, o vakarai slinko nuobodokai. Vakarais paprastai šeimininkas kažkur išvažiuodavo ir išsiveždavo žąsiną ir katiną. Likusi viena, Teta guldavo ant matracėlio ir pradėdavo liūdėti... Liūdesys prisėlindavo kažkaip nepastebimai ir apimdavo ją pamažėle, kaip sutemos kambarį. Prasidėdavo taip, kad jai visiškai pradingdavo noras loti, ėsti, bėgioti po kambarius ir net žiūrėti, paskui jos vaizduotėje iškildavo kažkokios dvi neaiškios figūros, lyg ir šunys, lyg ir žmonės, su simpatingais, mielais, bet nesuprantamais veidais; joms iškilus prieš akis, Teta vizgindavo uodegą, ir jai rodydavosi, kad jas kažkur kadaise mačiusi ir mylėjusi... O užmigdama ji kiekvieną kartą jausdavo, kad nuo tų figūrų atsiduoda klijais, drožlėmis ir laku.

Kai ji jau visai apsiprato su nauju gyvenimu ir iš lieso, prasto kiemo šuns su išsišovusiais kaulais virto sočiu, gerai prižiūrimu šunimi, kartą prieš mokymą šeimininkas paglostė ją ir pasakė:

- Laikas mums, Teta, darbo imtis. Gana jau dykinėti. Aš noriu iš tavęs artistę padaryti... Ar nori būti artistė?

Ir jis pradėjo ją mokytoji visokių mokslų. Pirmą pamoką ji mokėsi stovėti ir vaikščioti ant užpakalinių kojų, tas jai labai patiko. Antrą pamoką ji turėjo šokinėti ant užpakalinių kojų ir griebti cukrų, kurį aukštai virš jos galvos laikė mokytojas. Paskui per kitas pamokas ji šoko, bėgiojo laikoma už virvelės, staugė pagal muziką, skambino ir šaudė, o po mėnesio jau galėjo sėkmingai pavaduoti Fiodorą Timofejičių „Egipto piramidėje“. Mokėsi su dideliu noru ir buvo patenkinta savo pasisekimais; bėgiojimas už virvelės iškišus liežuvį, šokimas pro lanką ir jodinėjimas ant senio Fiodoro Timofejičiaus teikė jai didžiausią smagumą. Po kiekvieno pavykusio fokuso ji garsiai, džiaugsmingai lojo, o mokytojas stebėjosi, džiūgavo taipogi ir trynė rankas.

- Talentas! Talentas! - kalbėjo jis. - Neabejotinas talentas! Tu iš tikro turėsi pasisekimą!

Ir Teta taip priprato prie žodžio „talentas“, kad kiekvieną kartą, kai šeimininkas jį tardavo, pašokdavo ir dairydavosi, lyg tai būtų buvęs jos vardas.

Šeštas skirsnis: Nerami naktis[keisti]

Teta sapnavo šunišką sapną, tartum ją vaikė kiemsargis su šluota, ir ji pabudo iš baimės.

Kambarėlyje buvo tylu, tamsu ir labai tvanku. Kando blusos. Teta anksčiau niekuomet nebijojo tamsos, bet dabar kažkodėl jai pasidarė nejauku, ir ji užsimanė loti. Gretimame kambaryje garsiai atsiduso šeimininkas, paskui, kiek palaukus, savo tvartely sukriuksėjo kiaulė, ir vėl viskas nutilo. Kai galvoji apie ėdesį, tai širdžiai darosi lengviau, ir Teta pradėjo galvoti, kaip ji šiandien pavogė iš Fiodoro Timofejičiaus vištos koją ir paslėpė ją svetainėje už spintos, kur labai daug voratinklių ir dulkių. Praverstų dabar nueiti pasižiūrėti: ar tebėra toji koja? Labai galimas daiktas, kad šeimininkas rado ją ir suvalgė. Bet ligi ryto negalima išeiti iš kambarėlio - tokia taisyklė. Teta užsimerkė, norėjo greičiau užmigti, nes jau buvo patyrusi, kad juo greičiau užmigsi, juo greičiau ateis rytas. Bet staiga netoli jos pasigirdo keistas klyksmas, nuo kurio ji krūptelėjo ir pašoko ant visų keturių kojų. Tai sukliko Ivanas Ivanyčius, ir jo klyksmas buvo ne plepus ir įtikinėjamas kaip paprastai, o kažkoks laukinis, veriantis ir nenatūralus, panašus į atidaromų vartų girgždesį. Nieko patamsyje neįžiūrėjusi ir nesupratusi, Teta pajuto dar didesnę baimę ir suurzgė:

- Rrrrr...

Praėjo nedaug laiko, tiek, kiek jo reikia apgraužti geram kaului; klyksmas nesikartojo. Teta pamažu nurimo ir užsnūdo. Ji sapnavo didelius juodus šunis su neišsišėrusių gaurų kuokštais ant šlaunų ir ant šonų; jie iš didelės rėčkos godžiai lakė pamazgas, nuo kurių kilo balti garai ir labai skanus kvapas; retkarčiais jie dirsčiojo į Tetą, rodė dantis ir urzgė: „O tau mes neduosime!“ Bet iš namų išbėgo vyras su kailiniais ir nuvijo juos botagu; tada Teta priėjo prie rėčkos ir pradėjo lakti, bet kai tik vyras išėjo už vartų, abu juodi šunys staugdami puolė ją, ir vėl staiga pasigirdo veriantis klyksmas!

- Ghar! Gha gar! - sukliko Ivanas Ivanyčius.

Teta nubudo, pašoko ir, nenulipusi nuo matracėlio, ėmė pastaugdama loti. Jai jau rodėsi, kad klykia ne Ivanas Ivanyčius, o kažkas kitas, svetimas. Ir kažkodėl tvartelyje vėlei sukriuksėjo kiaulė.

Bet štai pasigirdo šliurių šlepsėjimas, ir į kambarėlį įėjo šeimininkas, apsivilkęs chalatu, su žvake. Mirganti šviesa pradėjo šokinėti nešvariais apmušalais ir lubomis ir išvijo tamsą. Teta pamatė, kad kambaryje nėra jokio svetimo padaro. Ivanas Ivanyčius tupėjo ant grindų ir nemiegojo. Jo sparnais buvo išskėsti, snapas išžiotas, ir apskritai jis taip atrodė, tarsi būtų labai pavargęs ir norėtų gerti. Senis Fiodoras Timofejičius taip pat nemiegojo. Greičiausiai ir jį buvo išbudinęs klyksmas.

- Ivanas Ivanyčiau, kas tau? - paklausė šeimininkas žąsiną. - Ko tu rėki? Gal sergi?

Žąsinas tylėjo. Šeimininkas palietė jo kaklą, paglostė nugarą ir tarė:

- Keistas tu. Nei pats miegi, nei kitiems duodi.

Kai šeimininkas išėjo ir išsinešė žiburį, vėl įsivyravo tamsa. Tatai buvo baisu. Žąsinas neklykė, bet jai vėl ėmė vaidentis, kad tamsoje stovi kažkas svetimas. Baisiausia buvo tai, kad tam svetimam negalėjai įkasti, nes ji buvo nematomas ir neturėjo formos. Ir kažkodėl ji galvojo, kad tą naktį turi būtinai atsitikti kažkas labai blogo. Fiodoras Timofejičius taip pat buvo neramus. Teta girdėjo, kaip jis tvarsėsi ant savo matracėlio, žiovavo ir purtė galvą.

Kažkur gatvėje subeldė į vartus, ir tvartely sukriuksėjo kiaulė. Teta suunkštė, ištiesė priekines kojas ir padėjo ant jų galvą. Vartų bildesyje, kažkodėl nemiegančios kiaulės kriuksėjime, tamsoje ir tyloje jai pasivaideno kažkas taip pat siaubingo ir baisaus kaip Ivano Ivanyčiaus klyksme. Visi buvo nerimo ir baimės apimti, bet kodėl? Kas tasai svetimasis, kurio nebuvo matyti? Štai šalia Tetos akimirką blykstelėjo dvi blankios, žalios kibirkštėlės. Tai pirmą kartą per visą pažinties laiką priėjo prie jos Fiodoras Timofejičius. Ko jam reikia? Teta lyžtelėjo jam leteną ir, neklausdama, ko jis atėjo, užkaukė tyliai, čia drūčiau, čia laibiau.

- Ghar! - sukliko Ivanas Ivanyčius. - Gha gar!

Vėl atsidarė durys, ir įėjo šeimininkas su žvake. Žąsinas tupėjo ta pačia poza, išžiojęs snapą ir išskleidęs sparnus. Jo akys buvo užmerktos.

- Ivanas Ivanyčiau, - pašaukė šeimininkas.

Žąsinas nesijudino. Šeimininkas atsitūpė prieš jį ant grindų, valandžiukę žiūrėjo į jį tylėdamas ir pasakė:

- Ivanai Ivanyčiau! Kas gi čia dabar? Bene miršti? Ak, aš dabar atsiminiau, atsiminiau! - sušuko jis ir susigriebė už galvos. - Aš žinau, nuo ko taip yra! Tai nuo to, kad tave šiandien arklys užmynė. Dieve mano, dieve mano!

Teta nesuprato, ką sako šeimininkas, bet iš jo veido matė, kad jis laukia kažko baisaus. Ji ištiesė snukį į tamsų langą, pro kurį, kaip jai rodėsi, žiūrėjo kažkas svetimas, ir pradėjo kaukti.

- Jis miršta, Teta! - tarė šeimininkas ir pliaukštelėjo rankomis. - Taip, taip, miršta! Pas mus į kambarį įžengė mirtis. Ką mums daryti?

Išblyškęs, sunerimęs šeimininkas, dūsaudamas ir linguodamas galvą, grįžo į miegamąjį. Tetai nejauku buvo likti tamsoje, ir ji nusekė iš paskos. Jis atsisėdo ant lovos ir kelis sykius pakartojo:

- Dieve mano, ką gi daryti?

Teta vaikščiojo jam aplink kojas ir, nesuprasdama, kodėl jaučia tokį maudulį ir kodėl visi taip nerimauja, ir stengdamasi suprasti, stebėjo kiekvieną jo judesį. Fiodoras Timofejičius, retai nulipąs nuo savo matracėlio, taip pat įėjo į šeimininko miegamąjį ir ėmė glaustytis jam prie kojų. Jis purtė galvą, tarsi norėdamas išpurtyti iš jos sunkias mintis, ir įtariai žvilgčiojo palovin.

Šeimininkas paėmė dubenėlį, įpylė į jį iš praustuvo vandens ir vėl nuėjo pas žąsiną.

- Gerk, Ivanai Ivanyčiau! - švelniai tarė, statydamas ties juo dubenėlį. - Gerk, mielasis.

Bet Ivanas Ivanyčius nejudėjo ir neatsimerkė. Šeimininkas palenkė jo galvą prie dubenėlio ir įkišo snapą į vandenį, bet žąsinas negėrė, tik dar plačiau išskėtė sparnus, o jo galva taip ir liko begulinti dubenėlyje.

- Ne, nieko jau nebegalima padaryti! - atsiduso šeimininkas. - Viskas baigta. Nebėr Ivano Ivanyčiaus!

Ir jo skruostais nuriedėjo žemyn žvilgą lašeliai, kokie būna ant langų per lietų. Nesuprasdami, kaip čia yra, Teta ir Fiodoras Timofejičius glaustėsi prie jo ir su pasibaisėjimu žiūrėjo į žąsiną.

- Vargšas Ivanas Ivanyčius! - kalbėjo šeimininkas, liūdnai dūsaudamas. - O aš juk svajojau, kad pavasarį vešiuos tave į vasarnamį ir vaikščiosiu su tavim po žalią žolelę. Mielas gyvulėli, gerasai mano drauge, tavęs jau nebėr! Kaipgi aš dabar išsiversiu be tavęs?

Tetai rodėsi, kad ir jai atsitiks tas pat, kad ji taip pat nežinia kodėl užmerks akis, išties kojas, iššieps dantis, ir visi į ją žiūrės su pasibaisėjimu. Matyt, tokios pat mintys klaidžiojo ir Fiodoro Timofejičiaus galvoje. Niekuomet anksčiau senis katinas nebūdavo toks paniuręs ir rūškanas kaip dabar.

Pradėjo brėkšti, ir kambaryje jau nebebuvo to nematomo svetimojo, kuris taip gąsdino Tetą. Kai visai prašvito, atėjo kiemsargis, paėmė žąsiną už kojų ir kažkur išnešė. O netrukus pasirodė senė ir išnešė lovelį.

Teta nuėjo į svetainę ir pasižiūrėjo už spintos: šeimininkas nesuvalgęs vištos kojos, ji tebėr kur buvusi, tarp dulkių ir voratinklių. Bet Tetai buvo nuobodu, liūdna ir norėjosi verkti. Ji net nepauostė tos kojos, o palindo po sofa, atsitūpė ten ir pradėjo tyliai, plonu balseliu unkšti:

- Unkš unkš unkš...

Septintas skirsnis: Nepavykęs debiutas[keisti]

Vieną gražų vakarą šeimininkas įėjo į kambarėlį su nešvariais apmušalais ir, trindamas rankas, tarė:

- Nagi...

Jis dar kažką norėjo pasakyti, bet nepasakė ir išėjo. Teta, puikiai pažinusi per pamokas jo veidą ir intonaciją, suprato, kad jis buvo susijaudinęs, susirūpinęs ir, rodosi, piktas. Netrukus jis grįžo ir tarė:

- Šiandien aš imsiu su tavim Tetą ir Fiodorą Timofejičių. Egipto piramidėje tu, Teta, pakeisi šiandien velionį Ivana Ivanyčių. Velniai žino! Niekas neparuošta, neišmokta, mažai buvo repeticijų! Apsijuoksim, gėdą užsitrauksim!

Paskui jis vėl išėjo ir po valandžiukės grįžo su kailiniais ir cilindru. Priėjęs prie katino, paėmė jį už priešakinių kojų, pakėlė ir užsikišo po kailiniais ant krūtinės. Fiodoras Timofejičius atrodė labai abejingas ir net nesiteikė pramerkti akių. Jam, matyt, buvo visiškai tas pat: gulėti ar būti keliamam už kojų, drybsoti ant matracėlio ar ilsėtis ant šeimininko krūtinės po kailiniais...

- Teta, eime, - pašaukė šeimininkas.

Nieko nesuprasdama ir vizgindama uodegą, Teta išsekė paskui jį. Po valandžiukės ji jau tupėjo važyje prie šeimininko kojų ir klausėsi, kaip jis, gūždamasis nuo šalčio ir jaudindamasis, bambėjo:

- Apsijuoksim! Gėdą užsitrauksim!

Važis sustojo prie didelio, keisto namo, panašaus į apverstą sriubos dubenį. Ilgas šio namo fasadas su trejomis stiklinėmis durimis buvo apšviestas keliolikos ryškių žibintų. Durys skambėdamos atsidarinėjo ir kaip burnos rijo žmones, kurie čia zujo. Žmonių buvo daug, dažnai prie fasado pribėgdavo ir arkliai, bet šunų nebuvo matyti.

Šeimininkas paėmė Tetą ir užsikišo ją po kailiniais ant krūtinės, kur kiūtojo Fiodoras Timofejičius. Čia buvo tamsu ir tvanku, bet šilta. Akimirką žybtelėjo dvi blankios, žalios kibirkštėlės - tai pramerkė akis katinas, sutrikdytas šaltų, šiurkščių kaimynės kojų. Teta lyžtelėjo jam ausį ir norėdama kuo patogiau įsitaisyti, neramiai sujudėjo, pamynė jį po savim šaltomis letenomis ir netyčia iškišo iš po kailinių galvą, bet tuojau piktai suurzgė ir nėrė po kailiniais. Jai pasirodė, kad ji pamatė didžiulį, menkai apšviestą kambarį, pilną baisenybių; iš už pertvarų ir grotų, kurios ėjo abiem kambario pusėm, žiūrėjo baisūs snukiai: arkliški, raguoti, ilgaausiai ir kažkoks vienas storas, didžiulis snukis su uodega vietoj nosies ir su dviem apgraužtais kaulais, kyšančiais iš nasrų.

Katinas po Tetos kojomis kimiai sumiauksėjo, bet tuo metu kailiniai prasiskleidė, šeimininkas pasakė: „Op!“, ir Fiodoras Timofejičius su Teta nušoko ant grindų. Jie jau buvo mažame kambarėlyje su lentinėmis pilkomis sienomis; čia be nedidelio staliuko su veidrodžiu, taburetės ir kampuose prikabinėtų skurlių, nebuvo jokių kitų baldų, ir vietoj lempos ar žvakės degė ryškus vėduoklės pavidalo žiburys, pritvirtintas prie įkalto į sieną vamzdelio. Fiodoras Timofejičius aplaižė Tetos suglamžytus savo kailinius, palindo po taburete ir atsigulė. Šeimininkas, vis dar jaudindamasis ir trindamas rankas, pradėjo rengtis. Jis nusirengė taip, kaip paprastai nusirengdavo namie, taisydamasis gulti po bajine antklode, kitaip tariant, nusivilko viską, išskyrus baltinius, paskui atsisėdo ant taburetės ir, žiūrėdamas į veidrodį, pradėjo išdarinėti nuostabius pokštus. Pirmiausia jis užsidėjo ant galvos peruką su sklastymu ir su dviem kuokštais, panašiais į ragus, paskui storai išsitepė veidą kažkuo baltu ir ant baltos spalvos išpaišė dar antakius, ūsus ir raudonus skruostus. Jo išmonės tuo dar nesibaigė. Išsitepęs veidą ir kaklą, jis pradėjo vilktis kažkokiu nepaprastu, į jokį kitą rūbą nepanašiu drabužiu, kokio anksčiau Teta niekuomet nebuvo mačiusi nei namuose, nei gatvėje. Įsivaizduokite plačiausias kelnes, pasiūtas iš kartūno su stambiomis gėlėmis, koks vartojamas miesčionių namuose užuolaidoms ir baldams aptraukti, kelnes, kurios užsisega po pat pažastimis: viena kiška pasiūta iš rudo kartūno, kita - iš šviesiai geltono. Paskendęs jose, šeimininkas apsivilko dar kartūninį švarkelį su plačia dantyta apykakle ir auksine žvaigžde ant nugaros, apsiavė margas kojines ir žalius batus...

Tetai raibo akyse ir sieloje. Nuo baltaveidės dukslios figūros atsidavė šeimininku, balsas taip pat buvo pažįstamas, šeimininko, bet buvo akimirkų, kai Tetą kankino abejonės, ir tada ją ėmė noras bėgti šalin nuo margos figūros ir loti. Nauja vieta, vėduoklės pavidalo žiburys, kvapas, šeimininko pasikeitimas - visa tai kėlė jai neaiškią baimę ir nuojautą, kad ji būtinai susidursianti su kokia nors baisenybe, panašia į tą storą snukį su uodega vietoj nosies. O čia dar kažkur toli už sienos griežė nepakenčiama muzika ir kartais buvo girdėti nesuprantamas bliovimas. Vienas dalykas tik ją ramino - tai Fiodoro Timofejičiaus visiškas abejingumas. Jis ramių ramiausiai snaudė po taburete ir neatmerkė akių net tada, kai judėjo taburetė.

Kažkoks žmogus su fraku ir balta liemene kyštelėjo galvą į kambariuką ir tarė:

- Dabar mis Arabelos numeris. Po to - jūsų.

Šeimininkas nieko neatsakė. Jis ištraukė iš po stalo nedidelį lagaminėlį, atsisėdo ir laukė. Iš jo lūpų ir rankų buvo matyti, kad jis jaudinasi, ir Teta girdėjo virpantį jo alsavimą.

- Mesje Žoržai, prašom! - riktelėjo kažkas už durų.

Šeimininkas atsistojo ir tris kartus persižegnojo, paskui ištraukė iš po taburetės katiną ir įkišo jį į lagaminą.

- Eikš, Teta! - tarė jis tyliai.

Teta, nieko nesuprasdama, priėjo prie jo rankų; jis pabučiavo ją į galvą ir paguldė šalia Fiodoro Timofejičiaus. Tada stojo tamsa... Teta mindė katiną, draskė lagamino sienas ir iš pasibaisėjimo negalėjo nė cyptelėti, o lagaminas suposi kaip ant bangų ir drebėjo...

- O štai ir aš, - garsiai suriko šeimininkas. - O štai ir aš!

Teta pajuto, kad po to riksmo lagaminas atsitrenkė į kažką kietą ir nustojo suptis. Pasigirdo storas, garsus riaumojimas: per kažką plojo, ir tas kažkas, greičiausiai snukis su uodega vietoj nosies, riaumojo ir kvatojo taip garsiai, jog drebėjo lagamino užraktai. Kaip atsakymas į riaumojimą suskambėjo šaižus, spiegiamas šeimininko juokas, kokiu jis niekuomet namie nesijuokdavo.

- Ha! - sušuko jis, stengdamasis perrėkti riaumojimą. - Gerbiamoji publika! Aš ką tik iš stoties! Nusprogo mano senelė ir paliko man palikimą! lagamine kažkas labai sunkus - matyt, auksas... Ha-a! O jeigu čia milijonas! Tuojau mes atidarysime ir pasižiūrėsime...

Trakštelėjo lagamino užraktas. Ryški šviesa rėžė Tetai į akis; ji iššoko iš lagamino ir, riaumojimo apkvaišinta, greit, kiek įkabindama, ėmė lakstyti aplink šeimininką ir baisiai loti.

- Ha! - suriko šeimininkas. - Dėduli Fiodorai Timofejičiau! Brangioji Tetulyte! Mieli giminaičiai, velniai jus griebtų!

Jis parkrito kniūpsčias ant smėlio, sugriebė katiną ir Tetą ir pradėjo juos glėbesčiuoti. Teta, kol jis ją spaudė glėbyje, probėgšmais apžvelgė tą pasaulį, į kurį nubloškė ją likimas, ir, jo grandioziškumo paveikta, nustebusi ir susižavėjusi akimirką sustingo iš nuostabos ir džiugesio, paskui išsiveržė iš šeimininko glėbio ir nuo įspūdžių aštrumo ėmė kaip vilkutis suktis vietoje. Naujas pasaulis buvo didingas ir pilnas ryškios šviesos; kur tik pažvelgsi, visur nuo grindų iki lubų buvo matyti vien veidai, veidai, veidai ir daugiau nieko.

- Tetule, prašom sėsti! - suriko šeimininkas.

Atsimindama, ką tai reiškia, Teta užšoko ant kėdės ir atsitūpė. Ji pasižiūrėjo į šeimininką. Jo akys kaip ir visuomet žvelgė rimtai ir maloniai, bet veidas, ypač burna ir dantys, buvo plačios nejudrios šypsenos subjaurinti. Jis pats kvatojo, šokinėjo, gūžčiojo pečiais ir stengėsi rodyti, jog jam labai smagu tūkstančių veidų akivaizdoje. Teta patikėjo jo smagumu, staiga visu kūnu pajuto, kad į ją žiūri šie tūkstančiai veidų, pakėlė aukštyn savo lapės snukį ir džiaugsmingai sukaukė.

- Jūs, Tetule, pasėdėkite, - tarė jai šeimininkas, - o mes su dėdule pašoksim kamarinskį.

Fiodoras Timofejičius, laukdamas, kada jį privers išdarinėti kvailystes, stovėjo ir abejingai dairėsi į šalis. Jis šoko tingiai, atsainiai, niūriai, ir iš jo judesių, uodegos ir ūsų buvo matyti, kad jis labai niekina ir minią, ir ryškią šviesą, ir šeimininką, ir save... Atšokęs savo porciją, jis nusižiovavo ir atsitūpė.

- Na, Tetule, - tarė šeimininkas, - pirmiausia mudu padainuosime, o paskui pašoksime. Gerai?

Jis išsiėmė iš kišenės dūdelę ir pradėjo dūduoti. Teta, nepakęsdama muzikos, neramiai sujudo ant kėdės ir pradėjo kaukti. Iš visų pusių pasigirdo riaumojimas ir plojimai. Šeimininkas nusilenkė ir, kai viskas nutilo, dūdavo toliau... Vedant vieną labai aukštą gaidą, kažkur viršuj, tarp publikos, kažkas garsiai aiktelėjo.

- Tėtuk! - sušuko vaiko balsas. Juk čia Kaštonė!

- Kaštonė ir yra! - patvirtino girtutėlis plerpiąs tenoriukas. - Kaštonė! Fediuška, čia dievaži Kaštonė! Fiū!

Kažkas galerijoje švilptelėjo, ir du balsai, vienas - vaiko, kitas - vyro, garsiai pašaukė:

- Kaštone! Kaštone!

Teta krūptelėjo ir pažiūrėjo ten, kur šaukė. Du veidai: vienas apžėlęs, girtas ir išsišiepęs, kitas - putnus, raudonskruostis ir išsigandęs - rėžė jai į akis, kaip pirma rėžė ryški šviesa... Ji atsiminė, nudribo nuo kėdės, pasispardė po smėlį, po to pašoko ir, džiaugsmingai cypdama, puolė prie tų veidų. Pasigirdo kurtinantis riaumojimas, kiaurai veriamas švilpimo ir šaižaus vaikiško riksmo:

- Kaštone! Kaštone!

Teta peršoko per barjerą, paskui per kažkieno petį, atsidūrė ložėje; norint patekti į antrą aukštą, reikėjo peršokti aukštą sieną; Teta šoko, bet neperšoko ir nučiuožė atgal. Paskui ji ėjo iš rankų į rankas, laižė kažkieno rankas ir veidus, slinko vis aukštyn ir aukštyn ir pagaliau pateko į galeriją...


Po pusvalandžio Kaštonė jau ėjo gatve su žmonėmis, nuo kurių atsidavė klijais ir laku. Luka Aleksandryčius svirduliavo ir, patyrimo išmokytas, instinktyviai stengėsi laikytis toliau nuo griovio.

- Nuodėmių bedugnėje, kapanojuosi įsčiuje savo... - bambėjo jis. - O tu, Kaštone, - nesusipratimas. Prieš žmogų tu vis tiek kaip dailidė prieš stalių.

Šalia jo žingsniavo Fediuška su tėvo kepure. Kaštonė žiūrėjo jiems abiem į nugaras, ir jai rodėsi, jog ji jau seniai paskui juos eina ir džiaugiasi, kad jos gyvenimas nė valandėlės nebuvo nutrūkęs.

Prisiminė ji kambariuką su nešvariais apmušalais, žąsiną, Fiodorą Timofejičių, skanius pietus, mokymąsi, cirką, bet visa tai vaidenosi jai dabar kaip tas ilgas, surizgęs, sunkus sapnas...