Kaukė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kaukė (Маска)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1884 m.

Vertėja S. Matulienė.



X visuomenės klube labdarybės tikslais buvo surengtas balius maskaradas arba, kaip jį vadino vietinės panelės, „balparėjus“1.

Buvo dvylikta valanda nakties. Nešoką inteligentai be kaukių - jų buvo penketas - sėdėjo skaitykloje prie didelio stalo ir, įbedę nosis ir barzdas į laikraščius, skaitė, snūduriavo ir, anot vietinio sostinės laikraščio korespondento, labai liberalaus pono, „galvojo“.

Iš bendros salės sklido kadrilio „Reketys“ melodija. Pro duris, smarkiai trepsėdami kojomis ir žvangindami indus, bėgiojo liokajai. Pačioj skaitykloj viešpatavo didi tyla.

- Čia, atrodo, patogiau bus! - staiga pasigirdo žemas, prislopintas balsas, kuris atrodė einąs iš krosnies. - Eikšekit čionai! Čionai, vaikeliukai!

Durys atsidarė, ir į skaityklą įėjo platus, kresnas vyras, vilkįs vežėjo kostiumu, dėvįs skrybėlę su povo plunksnomis, kaukėtas. Paskui jį įsekė dvi kaukėtos damos ir liokajus su padėklu. Ant padėklo stovėjo storas grafinas likerio, trys buteliai raudonojo ir kelios stiklinės.

- Šen! Čia ir vėsiau bus, - tarė vyras. - Statyk padėklą ant stalo... Sėskitės, panelės! Že vu pri a la trimontran! O jūs ponai, pasitraukit... nėr čia ko!

Vyras pasverdėjo ir nubraukė ranka nuo stalo keletą žurnalų.

- Statyk čionai! O jūs, ponai skaitytojai, pasitraukite; nėr kada čia su laikraščiais ir politika... Meskite!

- Aš jus prašyčiau tyliau, - tarė vienas inteligentas, pasižiūrėjęs į kaukę per akinių viršų. - Čia skaitykla, o ne bufetas... Čia ne vieta gerti.

- Kodėl ne vieta? Galgi stalas kliba, lubos gali užgriūti? Juokas! Tiktai... nėr kada kalbėti! Meskite laikraščius... Paskaitėte truputį, ir pakaks, ir taip jau labai protingi, ir akis pagadinsite, o svarbiausia - aš nenoriu, ir viskas.

Liokajus pastatė padėklą ant stalo ir, persimetęs per alkūnę servetėlę, atsistojo prie durų. Damos tuojau pat ėmėsi ragauti raudonojo.

- Ir atsiranda gi tokių protingų žmonių, kad jiems laikraščiai geriau negu šitie gėrimai, - pradėjo vyras su povo plunksnomis, pildamasis likerio. - O mano nuomone, jūs, gerbiamieji ponai, dėl to mėgstate laikraščius, kad išgerti neturite už ką. Ar ne tiesą aš sakau? Cha cha!.. Skaito! Na, o apie ką ten parašyta? Akiniuotasis pone! Apie kokius faktus jūs skaitote? Cha cha! Nagi, mesk! Užteks tau čia ožius varinėti! Geriau išgerk!

Vyras su povo plunksnomis pakilo ir ištraukė akiniuotajam ponui laikraštį iš rankų. Tasai išblyško, paskiau nukaito ir nustebęs pasižiūrėjo į kitus inteligentus, anie - į jį.

- Jūs užmirštate, gerbiamasis pone! - užsidegė jis. - Jūs paverčiate skaityklą smukle, jūs nesivaržote savavaliauti, traukyti iš rankų laikraštį! Aš neleisiu! Jūs nežinote, su kuo turite reikalą, gerbiamasis pone! Aš esu banko direktorius Žestiakovas!..

- O man nusispjauti, kad tu - Žestiakovas! O tavo laikraščiui štai kokia pagarba...

Vyras pakėlė laikraštį ir jį suplėšė į skutelius.

- Ponai, kas gi čia dabar? - sumurmėjo apstulbęs Žestiakovas. - Tai keista, tai... tai tiesiog negirdėtas daiktas!

- Jie teikėsi supykti, - nusijuokė vyras. - Tfu, kad tave kur, nusigandau! Net pakinkliai dreba. Žinot ką, ponai gerbiamieji! Meskim juokus, kalbėtis su jumis aš neturiu noro... Aš, matot, noriu pasilikti čia su panelėmis vienas ir noriu sau čia pasidaryti malonumo, užtat malonėkit nešiaušti šerio ir išeiti... Prašom! Ponas Belebuchinai, eik po velnių pas kiaules! Ko knyslę suraukei? Sakau, išeik, vadinasi, ir išeik! Greičiau man, o jei ne, tai žiūrėk, ko gero, į sprandą kad negautum!

- Atsiprašau, kaipgi tai? - paklausė našlaičių teismo iždininkas Belebuchinas, rausdamas ir gūžčiodamas pečiais. - Aš net nesuprantu... Kažkoks akiplėša įsiveržia čia ir... staiga tokie dalykai!

- Kas tai yra per žodis akiplėša? - suriko vyras su povo plunksnomis įpykęs ir taip trenkė kumščiu į stalą, kad stiklinės pašoko nuo padėklo. - Su kuo tu šitaip kalbi? Tu manai, kad jeigu aš su kauke, tai tu gali man visokius tokius žodžius sakyti? Pipirgrūdi! Išeik, kad sakau! Banko direktoriau, nešk laukan kailį, kol sveikas! Visi išeikite, kad nė vieno nenaudėlio čia neliktų! Marš po velnių pas kiaules!

- O ši mes tuojau pamatysime, - tarė Žestiakovas, kuriam net akiniai aprasojo iš susijaudinimo. - Aš jums parodysiu! Ei, pašaukite čia budintį seniūną!

Po valandėlės įėjo mažutis rudaplaukis seniūnas su mėlynu kaspinėliu prie atlapo, uždusęs nuo šokių.

- Prašom išeiti! - pradėjo jis. - Čia ne vieta gerti! Prašom į bufetą!

- O tu iš kur čia išdygai? - paklausė vyras su kauke. - Ar aš tave šaukiau?

- Prašom netujinti, o malonėkite išeiti!

- Žinai ką, mielas žmogau: duodu tau minutę laiko... Nes tu, kaip seniūnas ir vyriausias asmuo, tai imk ir išvesk tuos artistus, paėmęs už parankės. Mano panelėms nepatinka, jeigu čia yra kas pašalinis... Jos varžosi, o aš už savo pinigus noriu, kad jos būtų natūralios.

- Matyt, šis savavaliautojas nesupranta, kad jis ne tvarte! - sušuko Žestiakovas. - Pašaukite čia Jevstratą Spiridonyčių!

- Jevstratai Spiridonyčiau! - nuaidėjo per klubą. - kur Jevstratas Spiridonyčius?

Jevstratas Spiridonyčius, senis su policijos munduru, netruko ateiti.

- Prašom iš čia išeiti! - sukriokė jis, išversdamas baisias akis ir krutindamas dažytus ūsus.

- O tai nugąsdino! - prabilo vyras ir nusikvatojo iš pasitenkinimo. - Oi oi, nugąsdino! Ir atsiranda gi baidyklių, kad juos kur galas! Ūsai kaip katino, akys išverstos... Che che che.

- Prašom nepostringauti! - sušuko visa gerkle Jevstratas Spiridonyčius ir ėmė drebėti. - Išeik lauk! Aš įsakysiu tave išvesti!

- Skaitykloje kilo neįsivaizduojamas triukšmas. Jevstratas Spiridonyčius, raudonas kaip vėžys, rėkė ir trypė kojomis. Žestiakovas rėkė. Belebuchinas rėkė. Rėkė visi inteligentai, bet jų visų balsus stelbė žemas, sodrus, prislopintas vyro su kauke bosas. Šokiai dėl visuotinio sumišimo nutrūko, ir publika užtelėjo iš salės prie skaityklos.

Jevstratas Spiridonyčius dėl didesnio efekto pasišaukė visus esančius klube policininkus ir sėdo rašyti protokolo.

- Rašyk, rašyk, - kalbėjo kaukė, baksėdama pirštu jam po plunksna. - Na, kas dabar man, vargšui, bus? Vargšė mano galvelė! Už ką gi jūs žudote mane, našlaitėlį? Cha cha! Na ką gi! Baigtas protokolas? Visi pasirašė? O dabar žiūrėkite!.. Viens... du... trys!

Vyras pakilo, išsitiesė visu ūgiu ir nusitraukė kaukę. Atidengęs savo girtą veidą ir pažiūrėjęs į visus, gėrėdamasis sukeltu efektu, jis griuvo į krėslą ir ėmė smagiai kvatoti. Ir iš tikro jis padarė neapsakomą įspūdį. Visi inteligentai suglumę susižvalgė ir išblyško, kai kurie pasikasė pakaušius. Jevstratas Spiridonyčius atsikrenkštė kaip žmogus, netyčia padaręs didelę kvailystę.

Tas siautėjantis vyriškis pasirodė besąs čionykštis milijonierius, fabrikantas, garbės pilietis Piatigorovas, išgarsėjęs skandalais, labdaringumu ir, kaip ne kartą būdavo sakoma vietiniame laikrašty, meile švietimui.

- Tai kaip, išeisite ar ne? - paklausė Piatigorovas kiek patylėjęs.

Inteligentai tylėdami, netardami nė žodžio, išėjo galais pirštų iš skaityklos, ir Piatigorovas uždarė paskui juos duris.

- Juk tu žinojai, kad čia Piatigorovas! - parpė pusbalsiu po valandžiukės Jevstratas Spiridonyčius, purtydamas už peties liokajų, nešantį į skaityklą vyną. - Ko tu tylėjai?

- Liepė nesakyti!

- Liepė nesakyti... Kai aš tave, žalty, pasodinsiu mėnesį, tai tada žinosi „liepė nesakyti“. Šalin!!. O jūs, ponai, taip pat geri, - kreipėsi jis į inteligentus. - Maištą pakėlėte!.. Negalėjote išeiti iš skaityklos dešimt minučių! Štai dabar ir kabinkite košę. Ė, ponai, ponai... Nemėgstu, dievaži!

Inteligentai vaikštinėjo po klubą nusiminę, sumišę, susidrovėję, šnibždėdamiesi ir tartum nujausdami kažką negera... Jų žmonos ir dukterys, sužinojusios, kad Piatigorovas „įžeistas“ ir pyksta, pritilo ir ėmė skirstytis namo. Šokiai nutrūko.

Antrą valandą iš skaityklos išėjo Piatigorovas; jis buvo girtas ir šlitiniavo. Įėjęs į salę, atsisėdo prie orkestro ir užsnūdo, muzikos liūliuojamas, paskui liūdnai nuleido galvą ir ėmė knarkti.

- Negriežkite! - sumojavo seniūnai muzikantams. - Tss!.. Jegoras Nilyčius miega...

- Gal įsakysite palydėti jus namo, Jegorai Nilyčiau? - paklausė Belebuchinas, pasilenkęs prie milijonieriaus ausies.

Piatigorovas padarė lūpomis tokį judesį, tartum būtų norėjęs nupūsti nuo skruosto musę.

- Gal įsakysite palydėti jus namo, - pakartojo Belebuchinas, - arba paliepti, kad karieta atvažiuotų?

- A? Ko? Tu... ko tau?

- Palydėti namo... Čiūčia liūlia jau metas...

- Na-namo noriu... Llydėk!

Belebuchinas nušvito iš pasitenkinimo ir ėmė kelti Piatigorovą. Prie jo prišoko kiti inteligentai ir, maloniai šypsodami, pakėlė garbės pilietį ir atsargiai nuvedė prie karietos.

- Taip sumulkinti visą kompaniją tegali tik artistas, talentas, - kalbėjo linksmai Žestiakovas, jį sodindamas. - Aš galutinai suglumintas, Jegorai Nilyčiau! Iki šiol tebekvatoju... Cha cha... O mes jaudinamės, rūpinamės! Cha cha... Tikite? Ir teatruose niekada taip nesijuokiau... Juoko - nors persprok! Kol gyvas minėsiu šį neužmirštamą vakarą!

Išlydėję Piatigorovą, inteligentai pralinksmėjo ir nusiramino.

- Man padavė atsisveikindamas ranką, - tarė Žestiakovas labai patenkintas. - Vadinasi, nieko, nepyksta...

- Duok dieve! - atsiduso Jevstratas Spiridonyčius. - Nenaudėlis, niekšingas žmogus, bet juk - geradarys!.. Negalima!..


1Iškreiptas prancūzų bal paré (balius, į kurį einama tik baliniais drabužiais apsirengus).