Klajoklio stygos

Klajoklio stygos
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis...

Aš daug žiedų radau aušros darže,
Daug jų sumindžiau, eidamas ežia,
Ir užėjau erškėčių dar daugiau
Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau...

Ir supratau, skausme ir ilgesy,
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai, nakčia, stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu...

Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
Kas – valandai, kas trunka amžinai,
Kur tu, lašeli jūros vandeny,
Drebėti siųstas ir iš kur eini...

Todėl širdis taip alpsta ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties
Nuvokti mįslei ryto ir nakties...