Mano daina

Mano daina
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1912 m.

I

Valio, valio, dainele mano,
Dausosna įstabiu taku
Ties gauburiais kerštingo tvano,
Kur taip gūdu ir nejauku.
Aukštai iškilki į padangę
Tyrais akordais užmiršties:
Žvaigždutės tau vainiką rengia
Iš spindulių skaidrios būties,
Apleiski sielvartingą žemę:
Verkšlenantieji dainiai jai
Puikumą drasko atžariai
Ir galą ašaroje lemia.
Užmirški jų verksmus visus, –
Jau žiba palaimos dangus.

II

Dar neseniai menka silpnutė,
Baili į pagirį skridai,
Kur glūdi žemėse gryčiutė
Ir apie ją keli beržai;
Beržai, pašliję ir kasoti,
Vien šlama bylą praeities,
Ar ima dargana raudoti,
Ar vėjas, būdavo, juos lies.
Svirtis pakrypusi vargingai
Gale darželio už tvoros
Vien laukia myrio valandos
Ir giriai skundžiasi graudingai,
Kada jau vakarą rudens
Mergužė skubina vandens.

III

Menka bakūžė ir nūdieną
Dar stūkso – bepalikę sienos,
Bet tu, dainele, bailų plieną
Sutramdei pajėga jauna;
It vyturėlio dainininko
Giesmė mėlynėje dangaus,
Akordai skaidrūs plito, slinko
Į sielą girios ir žmogaus;
Ir juos galingai sužavėjai,
Apreiškei žodžiais palaimos
Dumblynėj purvinos tamsos;
Paliovė siutę žiaurūs vėjai
Tiek sielvartingų valandų, –
Ir tavo klausėsi aidų.

IV

Bet tau, o, visko nepakako:
Pasaulį, žmones užmiršai
Ir, štai lig šiol padangės tako,
Sapne klajojus, neradai.
Tarp debesų minios sparnuotos,
Tarp slėpiningų spindulių,
Kur žvaigždės šnekasi ratuotos,
Malonės trokšti geidulių.
Koks tavo tikslas, idealas,
Kur jis gyvena prasaikiai,
Sapne žibėdamas lipšniai,
Kur tavo kelio žvainas galas? –
Erdve virpėdama leki
Skambi, širdinga ir taiki.

V

Kaip man širdis karštai tvaksėjo,
Kaip virė kraujas gyslose,
Kada akordai suskambėjo
Plačiai gimtinės kaimuose.
Maniau, padangę atrakinsiąs
Malonės trokštančioms širdims,
Vainiką išminties nupinsiąs,
Ir įstabi daina užgims,
Bet žuvo šitas tikslas mano
Kažkur audros sūkuryje,
Kaip žūna palaima, deja,
Kada šiaurys nestoja pliekęs
Ir, nusiminęs atžariai,
Ėjau, kur ošia pagiriai.

VI

Valio, valio, dainele mano,
Dausosna įstabiu taku,
Ties gauburiais kerštingo tvano,
Kur taip gūdu ir nejauku!