Miego norisi

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Miego norisi (Спать хочется)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1888 m.

Vertėjas J. Paukštelis.



Naktis. Nešiotė Varka, kokių trylikos metų mergaitė, supa lopšį, kuriame guli kūdikis, ir vos girdimai niurna:

Aa-a, užmik, vaikeli,
Padainuosiu tau dainelę...

Ties šventuoju paveikslu žiba žalia lempelė; per visą kambarį įstrižai ištempta virvė, ant jos sudžiauti vystyklai ir karo didelės juodos kelnės. Nuo lempelės ant lubų krinta didelė žalia dėmė, o nuo vystyklų ir kelnių driekiasi ilgi šešėliai ant krosnies, lopšio, ant Varkos... Kai lempelė ima mirkčioti, dėmė ir šešėliai atgyja ir pradeda judėti lyg nuo vėjo. Tvanku. Atsiduoda kopūstais ir kurpiaus prekėmis.

Kūdikis verkia. Jis jau seniai užkimo ir nuilso nuo verksmo, bet vis dar rėkia, ir nežinia, kada jis aprims. O Varkai norisi miego. Jos akys limpa, galvą traukia žemyn, sprandą skauda. Ji negali pakrutinti nei vokų, nei lūpų, ir jai rodosi, kad jos veidas išdžiuvo ir sustingo, kad galva pasidarė mažutė kaip segtuko galvelė.

- Aa-a, užmik, vaikeli, - niurna ji, - aš išvirsiu tau košelės...

Krosnyje čirpia svirplys. Gretimame kambaryje, už durų, knarkia šeimininkas ir pameistrys Afanasijus... Lopšys gailiai girgžda, pati Varka niurna - ir visa tai susilieja į nakties liūliuojančią muziką, kurios taip saldu klausytis, kai atsiguli į lovą. Dabar toji muzika tiktai erzina ir slegia, nes ji varo snaudulį, o miegoti negalima; jei Varka, neduok dieve, užmigtų, tai šeimininkai ją primuštų.

Lempelė mirkčioja. Žalia dėmė ir šešėliai ima judėti, lenda į pusmirkas, pastėrusias Varkos akis, ir jos mažne užmigusiose smegenyse klostosi miglotos svajonės. Ji regi tamsius debesis, kurie vaikosi vieni kitus danguje ir rėkia kaip kūdikis. Bet šit papūtė vėjas, dingo debesys, ir Varka regi platų plentą, ant kurio žlagso skystas dumblas; plentu traukia vežimų virtinė, slenka žmonės su krepšiais ant nugarų, į tą ir tą galą slankioja kažkokie šešėliai; abipus kelio pro šaltą, niaurią miglą matyti miškai. Staiga žmonės su krepšiais ir šešėliais puola žemėn į skystą dumblą. „Kam tai?“ - klausia Varka. „Miegoti, miegoti!“ - atsako. Ir jie kietai užminga, miega saldžiai, o ant telegrafo laidų tupi varnos ir šarkos, klykia kaip kūdikis ir stengiasi juos pabudinti.

- Aa-a, užmik, vaikeli, padainuosiu tau dainelę... - niurna Varka ir jau regi save tamsioje, tvankioje pirkioje.

Ant aslos vartosi jos velionis tėvas Jefimas Stepanovas. Jinai jo nemato, bet girdi, kaip jis raitosi iš skausmo po aslą ir vaitoja. Jam, kaip jis sako, „trūkis įsidūko“. Taip labai skauda, jog jis nebegali žodžio ištarti, tik traukia į save orą ir būgnija dantimis:

- Bu bu bu bu...

Motinas Palageja išbėgo į dvarą pasakyti ponams, kad Jefimas miršta. Ji seniai jau išėjo, ir metas būtų grįžti. Varka guli ant krosnies, nemiega ir klausosi tėvo „bu bu bu“. Bet šit, girdėti, kažkas privažiavo prie pirkios. Tai ponai atsiuntė jauną daktarą, kuris yra atvažiavęs pas juos į svečius iš miesto. Daktaras įeina į pirkią; patamsy jo nematyti, bet girdėti, kaip jis kosti ir kaip uždaro duris.

- Uždekite žiburį, - sako jisai.

- Bu bu bu... - atsako Jefimas.

Palageja puola prie krosnies ir ima ieškoti šukės su degtukais. Valandžiukė praslenka tyloje. Daktaras, pasirausęs kišenėje, uždega degtuką.

- Tuojau, ponuli, tuojau, - sako Palageja, puola iš pirkios laukan ir netrukus grįžta su žvakigaliu.

Jefimo skruostai įraudę, akys spindi ir žvilgsnis kažkaip ypatingai aštrus, tartum Jefimas matytų kiaurai ir pirkią, ir daktarą.

- Na kaip? Ką tu čia susimanei? - sako daktaras, lenkdamasis prie jo. - Ėhė! Ar seniai tau?

- Ką gi, pons. Mirti, jūsų kilnybe, atėjo metas... Nebėr man gyvenimo...

- Ką čia niekus kalbi... Išgydysime!

- Kaip jums patinka, jūsų kilnybe, dėkojame nužemintai, bet mes vis dėlto suprantame... Jeigu mirtis atėjo, ką jau čia.

Jau ketvirtis valandos daktaras triūsiasi apie Jefimą, paskui pakyla ir sako:

- Aš nieko negaliu padėti... Tau reikia važiuoti į ligoninę, ten tau operaciją padarys. Tuojau važiuok... Būtinai važiuok! Truputį per vėlu, ligoninėj visi jau miega, bet nieko, aš tau duosiu raščiuką. Girdi?

- Kuo gi jis, ponuli, važiuos? - sako Palageja. - Mes neturime arklio.

- Nieko, aš paprašysiu ponus, jie duos arklį.

Daktaras išeina, žvakė gęsta, ir vėl girdėti „bu bu bu“... Po pusvalandžio prie pirkios kažkas privažiuoja. Tai ponai atsiuntė ratelius į ligoninę važiuoti. Jefimas rengiasi ir važiuoja...

Bet šit išaušta gražus, giedras rytas. Palagejos nėra namie: ji išėjo į ligoninę sužinoti, kaip Jefimui. Kažkur verkia kūdikis, ir Varka girdi, kad kažkas dainuoja jos balsu:

- Aa-a, užmik, vaikeli, padainuosiu tau dainelę...

Pareina Palageja; ji žegnojasi ir šnibžda:

- Naktį jam įtvėrė, o paryčiu atidavė Dievui dvasią... Amžiną atilsį, Dieve duok jam dangaus karalystę... Sako, per vėlai nuvežėme... Reikėjo anksčiau...

Varka eina į mišką ir ten verkia, bet staiga kažkas duoda jai per pakaušį taip smarkiai, jog ji taukštelia kakta į beržą. Ji pakelia akis ir prieš save mato šeimininką - kurpių.

- Ak tu, susna! - sako jis. - Vaikas verkia, o tu miegi?

Jis skaudžiai tąso ją už ausies, o ji purto galvą, supa lopšį ir niurna savo dainą. Žalia dėmė ir šešėliai nuo kelnių ir vystyklų siūruoja, mirkčioja ir greit vėl užvaldo jos smegenis. Ji vėl regi plentą, ant kurio žlagso skystas dumblas. Žmonės su krepšiais ant nugarų ir šešėliai sugulė ir kietai miega. Žiūrint į juos, Varkai baisiai norisi miego; ji atgultų su malonumu, bet motina Palageja eina šalia ir ją ragina. Abi jos skuba į miestą parsisamdyti.

- Pasigailėkit vargšų, sušelpkit kuo nors, dėl dievo meilės! - prašo motina sutiktus žmones. - Parodykit dievišką malonę, ponai gailestingieji!

- Duok šen vaiką! - atsako jai kažkieno pažįstamas balsas. - Duok šen vaiką! - kartoja tas pats balsas, bet jau piktai ir šiurkščiai. - Miegi, bjaurybe?

Varka pašoka ir apsidairiusi supranta, kaip čia yra: nėra nei plento, nei Palagejos, nei žmonių, o vidury kambarėlio stovi tik viena šeimininkė, kuri atėjo pamaitinti kūdikio. Kol stora, petinga šeimininkė žindo ir maldo kūdikį, Varka stovi, žiūri į ją ir laukia, kada ji baigs. O už langų oras jau melsvėja, šešėliai ir žalia dėmė ant lubų aiškiai blykšta. Greit bus rytas.

- Imk! - sako šeimininkė, sagstydamasi ant krūtinės marškinius. - Verkia. Turbūt bloga akis nužiūrėjo.

Varka ima kūdikį, deda į lopšį ir vėl supa. Žalia dėmė ir šešėliai pamažu visai išnyksta, ir jau nebėr kam lįsti į galvą ir niaukti smegenis. O miego norisi kaip ir pirma, baisiai norisi! Varka deda galvą ant lopšio briaunos ir supasi visu liemeniu, norėdama įveikti miegą, bet akys vis tiek limpa, ir galva sunki.

- Varka, kurk krosnį! - už durų rikteli šeimininkas.

Vadinasi, metas jau keltis ir imtis darbo. Varka palieka lopšį ir bėga į daržinę malkų. Ji džiaugiasi. Kai bėgioji ir vaikščioji, miego nebe taip norisi kaip sėdint. Ji atneša malkų, kuria krosnį ir jaučia, kaip atsigauna sustingęs jos veidas ir blaivėja mintys.

- Varka, užkaisk virtuvą! - šaukia šeimininkė.

Ji sėdasi ant grindų, valo kaliošus ir galvoja, kad būtų gera įkišti galvą į didelį, gilų kaliošą ir truputį jame nusnūsti... Ir staiga kaliošas auga, plečiasi ir užpildo visą kambarį, Varkai iškrinta šepetys iš rankų, bet ji tuojau papurto galvą, išplečia akis ir stengiasi taip žiūrėti, kad daiktai neaugtų ir nejudėtų akyse.

- Varka, nuplauk priedurio laiptus, prieš klientus gėda!

Varka plauna laiptus, tvarko kambarius, paskui kuria antrą krosnį ir bėga į krautuvę. Darbo daug, nėra laisvos valandėlės.

Bet niekas taip nesunku kaip stovėti vienoje vietoje prie virtuvės stalo ir skusti bulves. Galvą traukia prie stalo, bulvės raibsta akyse, peilis krinta iš rankų, o čia pat vaikščioja stora, pikta šeimininkė atraitytomis rankovėmis ir kalba taip garsiai, jog ausyse spengia. Nepakenčiamai sunku taipogi patarnauti prie pietų, skalbti, siūti. Būna akimirkų, kada norisi, nieko nebepaisant, griūti ant grindų ir miegoti.

Diena praeina. Žiūrėdama, kaip tamsėja langai, Varka suspaudžia sau stingstančius smilkinius ir šypsosi, pati nežinodama kodėl. Vakaro prieblanda glosto jos limpančias akis ir žada jai greitą, kietą miegą. Vakare pas šeimininkus ateina svečių.

- Varka, kaisk virtuvą! - šaukia šeimininkė.

Šeimininkų virtuvas mažutis, ir kol svečiai pageria arbatos, reikia jį bent penkis kartus šildyti. Po arbatos Varka visą valandą stovi vienoj vietoj, žiūri į svečius ir laukia įsakymų.

- Varka, bėk nupirk tris butelius alaus.

Ji pašoka ir stengiasi bėgti greičiau, kad išsiblaškytų miegai.

- Varka, bėk parnešk degtinės! Varka, kur kamščiatraukis? Varka, nulupk silkes!

Štai pagaliau svečiai išėjo; žiburiai gesinami, šeimininkai eina gulti.

- Varka, pasupk vaiką! - suaidi paskutinis įsakymas. Krosnyje čirpia svirplys; žalia dėmė ant lubų ir kelnių bei vystyklų šešėliai lenda į pusmirkas Varkos akis, mirkčioja ir niaukia jai galvą.

- Aa-a, užmik, vaikeli, - niurna ji, - padainuosiu tau dainelę...

O kūdikis klykia ir ilsta nuo klykimo. Varka vėl regi purviną plentą, žmones su krepšiais, Palageją, tėvą Jefimą. Ji viską supranta, visus pažįsta, tik pro miegus niekaip negali suprasti tos galios, kuri surakina rankas ir kojas, slegia ją ir neduoda jai gyventi. Ji dairosi, ieško tos galios, norėdama nuo jos išsivaduoti, bet neranda. Pagaliau nusikankinusi ji įtempia visas jėgas ir regėjimą, žiūri aukštyn į mirkčiojančią žalią dėmę ir, įsiklausiusi į klyksmą, suranda priešą, neduodantį jai gyventi.

Tas priešas - kūdikis.

Ji juokiasi. Jai nuostabu: kaip anksčiau negalėjo suprasti tokio menkniekio? Žalia dėmė, šešėliai ir svirplys taip pat, rodos, juokiasi ir stebisi.

Klaidingas vaizdinys užvaldo Varką. Ji pakyla nuo taburetės ir, plačia šypsodama, nemirksėdama vaikščioja po kambarį. Jai malonu, ją kutena mintis, kad tučtuojau išsivaduos nuo kūdikio, dėl kurio surakintos rankos ir kojos... Nužudyti kūdikį, o paskui miegoti, miegoti, miegoti...

Juokdamasi, mirkčiodama ir pirštu grasindama žaliajai dėmei, Varka prisėlina prie lopšio ir pasilenkia prie kūdikio. Jį pasmaugusi, jinai greit gula ant grindų, juokiasi iš džiaugsmo, kad jai galima miegoti, ir po valandėlės jau miega kietai kaip negyva...