Sielos aiškinimas

Sielos aiškinimas

Gnostikų tekstas

ENSOMATOZIS

Sielos nusileidimo - puolimo iš aukštutinio į žemutinį pasaulį ir įsikūnijimo (ensomatosis) mitas seniai žinomas įvairiose tautose. Du skirtingus šio mito aiškinimus galima rasti Platono veikaluose (Phaed.66b-67b, Phaedr.246c-249b, Krat.400c, Tim.30a-b; šią prieštarą Platono kūryboje pabrėždavo Plotinas). Vidurinysis platonizmas, padaręs įtaką krikščionybei, taip pat interpretavo ensomatozį prieštaringai. Vieni šio laikotarpio platonikai mokė, kad sielą į žemę pasiuntė dievai Visatos tobulumo vardan, o kiti, pvz. Albinas (sąsajų su jo kūryba yra ir traktate apie Aštuonetą ir Devynetą) manė, kad sielos puolimas yra jos klaidingo sprendimo rezultatas (Stob.Ecl.1.37). Šis požiūris vyravo 2 m.e.a. ir tik 3 m.e.a. pesimistiškos gaidos ėmė nykti. Tačiau 2 m.e.a. kūnas prilyginamas sielos karstui. Senovės graikų kalboje šie žodžiai panašūs net morfologiškai: soma - kūnas; sėma - karstas. Tokį šio mito aiškinimą pateikia vienas Nag-Hammadi traktatų - anoniminis "Sielos aiškinimas". Siela čia - moteriškos prigimties, ji turi net įsčias. Nukritusi į kūną ir taip patekusi į pasaulį ji susiteršia su aibėmis meilužių. Jie yra plėšikai ir elgiasi su siela kaip su prostitute, o po to pameta ją. Savo kančiose ji ieško kitų meilužių, kurie elgiasi lygiai taip pat, padarydami ją lytinio geismo verge. Tai tęsiasi kol ji nesuvokia savo padėties ir neima atgailauti...Šis sielos likimas - alegoriškas kiekvienos sielos likimo pirmavaizdis.

Šis kūrinys, kaip ir visos Nag Hammadi biblioteka, buvo parašytas graikiškai (tai, greičiausiai, įvyko Egipto Aleksandrijoje), o vėliau buvo išverstas į koptų kalbą. Koptiškuose gnostiniuose traktatuose daug graikiškų sąvokų - dažnai nerasdami leksinių atitikmenų autoriai, dažniausiai vienuoliai, daug žodžių perėmė tiesiai iš Naujojo Testamento ar Septuagintos.

Šis traktatas įdėmiai tyrinėjamas ir visgi visi jo aiškinimai lieka lengvai sugriaunami. Nors jis yra apibūdinamas kaip įvairių krypčių krikščioniškas ar gnostiškas, platoniškas, orfiškas, pitagoriškas, įtakotas apokrifinio judaizmo ar helenistinio romano ir kt., tačiau traktate nėra ryškių charakterio bruožų, leidžiančių priskirti jį vienai ar kitai religinei ar filosofinei tradicijai. Jį turbūt lengviau apibūdinti negatyviniu būdu. Jame nėra techninės gnostikų terminijos (archontų, eonų, Pleromos, Sofijos, Demiurgo ir kt.), veikalas paprastas, neapsunkintas įmantriomis mitologinėmis metaforomis, neturi dualizmo idėjų bei dichotomijos tarp Aukščiausiojo Dievo ir Pasaulio Kūrėjo ir kitų panašiems gnostiniams mitams būdingų motyvų. Taigi, galima būtų daryti išvadą, kad šis veikalas greičiausiai ne gnostiškas, jeigu neatkreiptume dėmesio į vieną detalę. Apie esminių mite pavaizduotų įvykių priežąstis telieka tik spėlioti. Susidaro įspūdis, kad toks buvo mito autorių tikslas - suintriguoti skaitytoją, paskatinti ieškoti arba "iš tikrųjų" susimąstyti apie svarbiausius siužeto išeities taškus. Štai sielos puolimas - jo priežąstys nepaaiškinamos, o tik lakoniškai konstatuojama, kad ji puolė... Tai gnostinio mito stilius, ryškus svarbiausiame gnosticizmo traktate - Jono Apokrife. Galima būtų teigti, kad sielos puolimo priežąstis - bausmė už kažkokias klaidas arba neteisingo naudojimosi valios laisve rezultatas, tačiau tai būtų neaiškių dalykų "aiškinimas" dar neaiškesniais, Jokių abejonių, kad tokių vietų "Sielos egzegezėje" yra daugiau, todėl belieka pasiūlyti ir skaitytojui įsijungti į jų ieškojimą...

SIELOS AIŠKINIMAS (NHC 2,7)

Aiškinamasis traktatas apie sielą.

Senovės išminčiai davė 20 sielai moterišką vardą. Iš tikrųjų ji buvo moteris ir savo prigimtimi. Ji net turėjo įsčias. Kol ji buvo viena su savo tėvu, buvo skaisti ir androgino formos. 25 Tačiau, kai ji nupuolė į kūną ir įėjo į šį gyvenimą, pateko į daugybės plėšikų rankas. Ir ištvirkę sutvėrimai perdavinėjo ją vienas kitam ir [niekino] ją. Kai kurie naudojosi 30 ja [prievarta {bia}], kiti suviliodavo ją melagingomis dovanomis. Trumpai tariant, jie sutepė ją, ir ji [prarado] 128 skaistybę. Ir ji pardavinėjo savo kūną ir atsiduodavo kiekvienam ir visiems, manydama, kad kiekvienas, ja pasinaudojęs, yra jos vyras. Kai ji atsiduodavo ištvirkusiems, nepatikimiems {apistos} svetimoteriautojams, kad jie galėtų ja pasinaudoti, ji giliai dūsaudavo ir atgailaudavo {metanoeo}. Bet vos tik, nusigręžusi nuo tų svetimautojų, ji bėgdavo pas kitus, ir jie priversdavo ją 10 gyventi su jais ir patarnauti jiems guolyje, tarsi būtų jos viešpačiai. Iš gėdos ji daugiau nedrįsdavo jų palikti, kadangi jie ilgai ją apgaudinėdavo, žadėdami būti ištikimais ir atsidavusiais vyrais, 15 tarsi labai ją gerbtų. Ir po viso šito jie palikdavo ją ir išeidavo. Tada ji tapo vargše apleista našle, neturinčia pagalbos; netgi maisto 20 ji neteko po savo nelaimės, nes nieko negaudavo iš jų, išskyrus tai, kad jie išniekindavo ją, su ja santykiaudami {koinoneo}. Ir jos vaisiai nuo svetimautojų buvo kurti, 25 akli ir liguisti. Jie buvo silpnapročiai. Tačiau, kai jos Tėvas, esantis danguje, ją aplankys ir pažvelgs į ją, ir pamatys jos dūsavimus, kančias ir gėdą, 30 ir atgailą {metanoeo} dėl paleistuvystės, kurią ji atliko, ir išgirs besišaukiančią Jo vardo, kad Jis padėtų jai, ir [...], iš visos širdies sakančią: "Gelbėk 35 mane, mano Tėve, nes štai man atpildas už tai, kad apleidau savo namus ir 129 pabėgau iš savo mergautinės buveinės. Grąžink mane vėl į ją." Pamatęs ją tokioje būklėje, Jis palaikys ją verta savo malonės, nes daug kančių 5 jai teko iškentėti, apleidus savo namus. Apie sielos paleistuvystę Šventoji Dvasia pranašauja daugelyje vietų. Juk sakė Ji pranašo Jeremijo lūpomis (plg. Jer 3,1-4): "Jeigu vyras išsiskirs su žmona, ir ji 10 paliks jį ir taps kito vyro žmona, ar galės ji po to sugrįžti pas jį? Argi ta moteris nebus susitepusi? O tu paleistuvavai su daugybe piemenų, ir vis dėlto sugrįžk pas mane!", - tarė Viešpats. "Apsidairyk 15 ir pasižiūrėk, kur tik tu neištvirkavai. Argi tu nesėdėjai gatvėse, sutepdama žemę savo pasileidimu ir blogiu. Ir daugybė piemenų tapo tavo suklupimo akmeniu. Tu pradėjai nieko nesigėdinti. 20 Tu nesikreipei į mane kaip į giminę ar kaip į tėvą, arba kaip į tavo skaistybės kūrėją." Be to, pranašo Ozėjo knygoje parašyta (2,2-7): Eikite, bylinėkitės su savo motina, nes ji ne žmona man, 25 ir aš jai ne vyras. Aš pašalinsiu jos ištvirkimą, kad nematyčiau, ir nustumsiu svetimautojus nuo jos krūtų. Aš paliksiu ją nuogą, kaip jos gimimo dieną, ir 30 padarysiu ją tuščią kaip žemę be [vandens], ir paversiu ją [trokštančią] bevaise. Aš nepasigailėsiu jos vaikų, nes jie yra paleistuvystės vaikai; jų motina ištvirkavo ir [užtraukė gėdą savo vaikams]. 130 Nes ji pasakė: "Aš ištvirkausiu su savo meilužiais. Juk jie man davė mano duoną ir mano vandenį, ir mano apdarus, ir mano rūbus, ir mano vyną, ir mano aliejų, ir viską, 5 ko man reikėjo." Todėl štai aš sulaikysiu juos, kad ji negalėtų meilintis savo svetimautojams. Ir kai ji ieškos jų ir neras, pasakys: "Aš grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes 10 anomis dienomis man buvo geriau, negu dabar." Be to, Ezechielio lūpomis ji pasakė (16,23-26): "Tai atsitiko po viso tavo ištvirkavimo, - tarė Viešpats, - tu pasistatei sau viešuosius namus ir puikiai įsikūrei 15 gatvėse. Ir tu pasistatei viešuosius namus ant kiekvieno tako, ir niokojai savo grožį, ir ištiesdavai savo kojas kiekviename skersgatvyje, ir padauginai savo paleistuvystę. Tu ištvirkavai su Egipto sūnumis, 20 savo kaimynais, didžiaūgiais vyrais." Tačiau ką gi reiškia "Egipto sūnūs, didžiaūgiai vyrai", jeigu ne kūno ir juslių sritį bei žemiškus dalykus, per kuriuos susitepė siela, priimdama iš 25 jų duoną, taip pat ir vyną, aliejų, rūbus ir kitus praeinančius ir išorinius niekus, liečiančius tik kūną - dalykus, kurių, kaip ji galvojo, jai reikia. Dėl tokio ištvirkavimo Išgelbėtojo apaštalai įsakė (plg. Apd 15,20;29; 21,25; 1 Tim 4,5; 1 Kor 6,18; 2 Kor 7,1; 1 Tes 4,3): 30 "Susilaikykite nuo jo, apsivalykite nuo jo", kalbėdami ne vien tik apie kūno paleistuvystę, tačiau ypač apie sielos. Dėl tos priežasties Dievo [bažnyčioms] apaštalai rašo, kad toks [ištvirkimas] negalėtų pasirodyti [jose]. Tačiau su sielos ištvirkimu turi būti labai [kovojama].

131 Nes iš jo gimsta ir kūno ištvirkimas. Todėl Paulius, rašydamas Korintiečiams (Kor 5,9-10), pasakė: "Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. 5 Ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšiais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio". Юia jis kalba dvasine prasme: "Mes grumiamės 10 ne su kūnu ir krauju", - kaip jis pasakė (Ef 6,12), - "bet su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis." Kol siela visur blaškosi, bendraudama su kiekvienu 15 sutiktu ir sutepdama save, ji iškenčia net ir savo apleidimą. Tačiau, kai ji pajaus savo sunkias kančias, kai raudos ir atgailaus Tėvo akivaizdoje, tada Tėvas jos pasigailės ir nugręš jos įsčias nuo išorinės srities ir vėl nukreips jas į vidų taip, kad siela atgaus savo tikrąsias savybes. Juk moteriai yra kitaip: kūno įsčios yra kūno viduje, kaip ir kiti vidaus organai, o sielos įsčios 25 yra išorėje, kaip vyrų lyties organai {fusikon}, kurie yra išoriniai. Todėl,kai sielos įsčios Tėvo valia atsigręš į vidų, siela bus pakrikštyta ir tuojau pat 30 apvalyta nuo išorinio susitepimo, ją slėgusio.Lygiai taip drabužiai: jei jie nešvarūs- juos plauna (vandenyje), kol nelieka purvo ir jie tampa švariais. Ir taip sielos apvalymas turi atnaujinti

132 jos prigimtį {fusikon} ir vėl atgręžti ją atgal į save. Tai yra jos krikštas. Tada ji pradės šėlti kaip gimdanti moteris, 5 kuri siautėja ir raitosi skausmo valandą! Tačiau, kadangi ji yra moteris, tai pati viena ji negali pradėti vaiko. Todėl iš dangaus Tėvas jai atsiuntė jos vyrą, kuris yra ir jos pirmagimis brolis. Tada jaunikis nusileido 10 pas nuotaką. Ji liovėsi ištvirkavusi ir apsivalė nuo svetimautojų išniekinimo, ir atsinaujino, kad būtų kaip jaunamartė. Ji apsivalė jungtuvių buveinėje, iškvėpino ją ir atsisėdo, laukdama 15 tikrojo jaunikio. Ji daugiau nebesiblaškė po turgavietę, poruodamasi su kiekvienu, kurio geidžia, o vis laukė jo atėjimo bijodama - ji nežinojo, koks jis. 20 Ji nieko neatsiminė nuo to laiko, kai nupuolė iš savo Tėvo namų. Tačiau savo Tėvo valia [...] Ir ji svajojo apie jį kaip moteris, įsimylėjusi vyrą. Tuomet Tėvo valia jaunikis 25 nusileido pas ją į paruoštą jungtuvių buveinę. Ir jis papuošė buveinę {numphion}. Ši santuoka vyksta kitaip nei kūniška: susijungiantys vienas su kitu (patiria) susijungimo pilnatvę, ir tarsi (sunkią) naštą jie nusimeta aistros jungą ir [neatsiskiria] vienas nuo kito, tačiau tai [...] ši santuoka, tačiau [sykį] 35 susijungę [vienas su kitu] jie tampa vienu gyvenimu

133 Todėl sakė pranašas (Pr 2,24) apie pirmąjį vyrą ir pirmąją moterį: "Jie taps vienu kūnu." Pradžioje, būdami su Tėvu, 5 prieš moteriai suklaidinant vyrą, kuris yra ir jos brolis, jie buvo sujungti vienas su kitu. Ši santuoka vėl juos suvedė, ir siela susijungė su savo tikru mylimuoju, tikruoju {phusikos} savo šeimininku,kaip yra parašyta (plg.: Pr 3,16; 1 Kor 11,3; Ef 5,23): 10 "Nes moters šeimininkas yra jos vyras." Tada pagaliau ji atpažino jį ir dar labiau apsidžiaugė, raudodama prieš jį, nes prisiminė ankstesnės savo našlystės gėdą. Ir ji dar gražiau pasipuošė, kad 15 jam būtų malonu su ja pasilikti. Ir pranašas pasakė Psalmėse (45,10-11):"Pasiklausyki, dukra mano, pažvelki čionai, atkreipk savo ausį: užmiršk savo tautą ir tėviškę savo. Valdovui meili tu, gražuole, 20 nes jis tavo Viešpats..." Nes jis įsakė jai nusigręžti nuo savo tautos ir minios meilužių, kurių tarpe kartą ji buvo, kad pasišvestų tiktai savo karaliui, tikrajam {fusikos} viešpačiui, ir užmirštų žemiškojo tėvo namus, kur jai nesisekė, o prisimintų savo Tėvą, kuris yra danguje. Tai taip pat buvo pasakyta Abraomui (Pr 12,1): "Išeik iš savo 30 žemės, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų." Taigi, kai siela vėl [pasipuošė] {kosmeo} savo grožiu, [vėl] džiaugėsi savo mylimuoju, ir [jis taip pat] mylėjo ją. Ir 35 kai ji santykiavo {koinoneo} su juo, gavo

134 iš jo sėklą, kuri yra gyvybę teikianti Dvasia, kad pagimdytų nuo jo gerus vaikus ir augintų juos. Nes tai yra didis, nuostabus gimimo stebuklas. 5 Ši tobula santuoka vyksta Tėvo valia. Dabar yra paruošta dirva pačiai sielai gimti ir vėl tapti tuo, kuo buvo anksčiau. Tada siela juda pirmyn pati savaime. Ir tam, kad atjaunėtų, ji gauna iš Tėvo 10 dievišką prigimtį, kad galėtų grįžti į tą vietą, kur buvo pradžioje. Tai yra prisikėlimas {anastasis} iš mirusiųjų. Tai yra išpirkimas iš nelaisvės {aichmalosia}. Tai yra keliavimas {anabasis} aukštyn į dangų. Tai 15 kelias, kylantis pas Tėvą. Todėl pranašas sakė (Ps 103,1-5): "Tegul mano siela Viešpatį šlovina, ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą! Lai mano siela Viešpatį šlovina, lai neužmiršta, kiek Jis man gero padarė. Jis man visas kaltes dovanoja, 20 gydo visas mano silpnybes. Nuo pražūties gelbsti mano gyvybę, gaili manęs ir puošia mane savo malone. Gausiai man teikia gėrybių gyvenant; man sugrįžta jaunystė 25 - skraidau kaip erelis." Tada, kai ji vėl atjaunėja ji pakyla, garbindama Tėvą ir savo brolį, kurie ją išgelbėjo. Nes, kai iš naujo gimstama, siela išgelbėjama. Ir tai 30 yra ne dėka išmokstamų {askėsis} žodžių, profesionalių {technė} įgūdžių ar knyginių mokymų. Greičiau tai [yra Tėvo] malonė, [tai yra] dvasinė [tiesos] dovana. Nes tokie yra dangiški [Dvasios] dalykai. 35 Todėl Išgelbėtojas paskelbė (Jn 6,44)

135 "Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną." Dabar pridera melstis Tėvui ir šauktis 5 Jo visa savo siela - ne tik išorinėmis lūpomis, tačiau dvasia, esančia viduje, kylančia iš gelmių - atodūsiais; atgailaujant dėl gyvenimo, kokį mes gyvenome; išpažįstant 10 savo nuodėmes; suvokiant tuščią apgaulę, kurioje buvome, ir tuščias aistras; verkiant dėl to, kad buvome tamsoje ir abejonėse; liūdint dėl savęs, kad Jis pasigailėtų mūsų; nepakenčint 15 savęs tokių, kokie esame dabar. Be to, Išgelbėtojas {sotėr} pasakė (plg. Mt 5,4-6; Lk 6-12): "Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti alkstantys: jie bus pasotinti." Be to Jis pasakė (plg. Lk 14,26): "Jei kas 20 nelaiko neapykantoje savo sielos - negali sekti manimi." Nes išgelbėjimo pradžia yra atgaila. Todėl (plg. Apd 13,24) "prieš Kristui (nomen sacrum XPC) ateinant {parousia}, Jonas paskelbė atgailos krikštą." 25 O atgailaujama kančiose ir sielvarte. Tačiau Tėvas yra geras ir myli žmogaus prigimtį, ir Jis išgirsta sielą, kuri šaukiasi Jo, ir pasiunčia išsigelbėjimo šviesą. Todėl 30 Jis per Dvasią pranešė (plg. Ezech Apkr; 1 Klem 8,3): Pasakyk mano tautos vaikams: [Jeigu jūsų] nuodėmės nusitęs [nuo žemės iki] dangaus, jeigu jos taps raudonos, kaip purpuras {kokkos} ir 35 juodesnės nei (ašutinė, ir jeigu)

136 grįšite pas mane visa savo siela ir pasakysite man "Mano Tėve", aš rūpinsiuosi jumis kaip išrinkta tauta." Be to, kitoje vietoje (Iz 30,15): "Nes taip sako 5 Viešpats, Izraelio Šventasis: "Jeigu tu grįši ir dūsausi, tai tu būsi išgelbėtas ir žinosi, kur buvai tada, kai tikėjai tuo, kas yra tuščia." Be to, kitur Jis sako (Iz 30,19-20): "Jeruzalė baisiai raudojo, 10 prašydama: "Pasigailėk mūsų". Jis pasigailės tavęs, vos tik išgirdęs tave verkiant. Ir pamatęs Jis pasigailės tavęs. Ir Viešpats duos tau duonos varguose ir vandens priespaudoje. Nuo šiol tie, kas tave apgaudinėja, nebeprieis vėl prie tavęs. 15 Tavo akys pamatys tuos, kurie tave apgaudinėja." Todėl dera melstis {proseuchomai} Dievui dieną ir naktį, tiesiant į Jį rankas, kaip žmonės, plaukiantys viduriu jūros: jie meldžiasi Dievui 20 visa savo širdimi, neveidmainiaudami. Nes tie, kurie meldžiasi veidmainiškai - apgaudinėja tik save. Iš tiesų, tam, kad sužinotų, kas yra vertas {aksios} išgelbėjimo, Dievas ištiria vidų ir 25 pasiekia širdies gelmes. Nes nėra vertas išgelbėjimo nė vienas, kuris vis dar mėgsta apgaulę. Todėl poetas yra parašęs: (Homeras, Odisėja, 1.48-59): "Odisėjas sėdėjo saloje, raudodamas ir sielvartaudamas, nekreipdamas 30 dėmesio į Kalipsės žodžius ir į jos gudrybes, ilgėdamasis savo tėvynės ir jos dūmų. Ir jeigu jis nebūtų [gavęs] pagalbos iš dangaus, [jis nebūtų galėjęs grįžti] 35 į savo tėvynę." Be to, [Elena] <...> sako (Odisėja 4.260-261): "Mano širdis nebepriklauso man.

137 Ji skrieja namo, kur aš trokštu sugrįžti." Nes ji dūsauja, sakydama (Odisėja 4.261-264): "Tai Afroditė mane suklaidino ir nugabeno toli nuo namų. Savo vienturtę dukterį aš palikau toli, ir savo 5 gerą, protingą, gražų vyrą." Nes kai siela palieka savo tikrąjį {teleios} vyrą dėl Afroditės, dalyvaujančios kūrimo vyksme, klastingumo {apatė}, ji kenčia skriaudą. Tačiau jeigu ji verkia 10 ir atgailauja, ji bus grąžinta į savo namus. Iš tiesų, net į Izraelį Dievas nepažvelgė anksčiau, kad išvestų iš Egipto žemės, iš vergijos, nei šis pradėjo skųstis Dievui ir verkti dėl savo priespaudos. 15 Be to, Psalmėse parašyta (6,6-9): "Kas gi minės tave mirties karalijoj? Kas pragarmėj tave šlovins? Nuo aimanų aš susibaigęs, kasnakt savo pagalvį laistau, vilgau ašarom lovą. Raudos akis man išgraužė. Pasenau aš tarp savo engėjų. Piktadariai, 20 atsitraukit! Viešpats išgirdo, kaip aš kūkčiodamas raudu. Dievas išgirdo jau mano meldimą." Jeigu mes atgailausime, iš tiesų Dievas mumis pasirūpins, Jis, kuris yra kantrus ir didžiai 25 maloningas, kuriam šlovė per amžių amžius. Amen. Aiškinamasis traktatas {eksėgėsis} apie sielą

Šis vertimas lygintas su A. L. Chosrojev vertimu iš koptų į rusų kalbą.

Tomas Girdzijauskas, Kaunas, 1992