Nelaimė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Nelaimė
Jonas Biliūnas
Nebaigtas paskutinis J. Biliūno kūrinys, parašytas 1907 m. antrojoje pusėje.


Mano draugo pasakojimas

Mirtis toksai, regis, paprastas, kasdieninis daiktas. Miršta aplinkui be perstogės, o žmonės tartum to nemato, prigimtis neatjaučia ir eina toliau savo keliu be atmainos. Taėiau kiekvienas, kuriam arčiau mirties tenka būti, visados lenkia galvą prieš tą didžią ir galingą paslaptį. Sunku toji paslaptis suprasti, tačiau ne vienam, mirštantį matančiam, lenda galvon klausimas: kas toji mirtis yra? Ne vienas gal norėtų žinoti, ką mirdamas žmogus mato ir jaučia, kur jo dvasia dingsta, tik ar numiręs kas sugrįžo kada to papasakotų? Nirvaną ar amžiną gyvenimą – ką jis tenai rado?..

Jeigu išgirstu, kad man artimas žmogus numirė, arba matau mirštantį, visados nesuprantamas jausmas mano sielą pagauna. Kaip tat žmogus, kursai neseniai visa jautė, prigimties gėrybėmis naudojos, kursai kalbėjos ir rūpinos ir su manim reikalų turėjo, dabar amžinai nutilo, visa ko nustojo. Mažas būdamas, ilgą laiką nenorėdavau net tikėti, kad taip iš tiesų yra, ir laukdavau tartum stebuklo, kad numiręs atbus kaip iš miego.

Dar neseniai, išgirdęs, kad mano geras draugas numirė, abejojau kaip kūdikis: važiuojant pro miestą, kur jisai gyveno, mane stumte stūmė užeiti jo aplankytų. Toks galingas yra žmogaus jausmas, prieštaraujantis protui...

Laimingas tasai, kur miršta be abejojimų, su tikėjimu. Pažinau sodietį, kuris, patale gulėdamas, liepė padaryti sau grabą, pastatyti gale lovos ir, kiekvienam jį aplankančiam rodydamas grabą, sakė: „Greitai keliausiu amžinastin... Čia mano dienos nebeilgos..." Gera jam buvo mirti. Lengva ir tokiam, kuris mirdamas mirties nejaučia. Bet sunku mirti be vilties, savo gyvenimo tikslo nepasiekus. Labiausiai sunku tiems, kurie patys savo gyvenimo siūlą pertraukia. Kokios mintys paskutinėj valandoj jų nuvargusią dvasią kankino? Jų labiausiai turėtume gailėtis, juos užjausti, tuo tarpu dažniausiai juos niekiname...

Žinau keletą tokių atsitikimų. Ypatingai vienas giliai mano širdin įsmego: gal dėl to, kad pats jame dalyvavau. Atsitiko tat dešimt metų atgal. Buvau tada septintoj klasėj gimnazijos. Paleido mus, mokinius, kalėdų namo, bet aš turėjau keletą gerų lekcijų, nenorėjau jų mesti ir pasilikau neišvažiavęs. Mano šeimininkė gi išvažiavo giminių aplankytų, todėl turėjau išsikraustyti kitan butan. Apsigyvenau pas vieną žemaitę, kuri laikė mokinius ir iš to gyveno. Visi buvo išvažinėję namo, tik liko ji viena ir dar švedas Laukaitis. Tą Laukaitį aš ir seniau matydavau, kartais susitikdavau, bet mažai jį pažinau. Dabar, kartu apsigyvenęs, turėjau noromis nenoromis su juo arčiau susieiti. Ypatingas tat buvo berniokas. Vyresnis už mane, jau dvidešimties metų, bet mažas, šviesiaplaukis ir išblyškęs, darė įspūdį ne kokį Jo veide nieko žymaus nebuvo. Pasergėjau tik tiek, kad kiekvieną kartą, kada jis su tavim nesutikdavo arba su nepasitikėjimu klausydavo, jo veide visados atsimušdavo kietas atkaklumas, bet tat buvo silpnas žmogaus atkaklumas. Tokiame atsitikime jis man visados primindavo kareivį, kuris išsitempęs tiesė savo veidą vyresniojo kumščiui, širdy manydamas: „Mušk, iškentėsiu".

Tiesa, kentėdavo ir Laukaitis, daug kentėdavo.Visi jo nekentė, jį persekiojo. Pirmučiausia nekentė jo mokiniai, su kuriais gyveno, labiausiai – vyresnieji. Visi jie buvo gimnazijoj laimingi ir pakakinti ir nemėgo, kad jų tarpan lenda švedas, kuris savo atkaklumu ardė jų vienybę arba jiems priešinos. Laukaitis amžinai su jais kovojo. Būdamas vyresnis, jis nenorėjo jiems pasiduoti, jų klausyti; šie gi, būdami gimnazijoj ir aukštesniųjų klasių, žiūrėjo į jį iš aukšto, jį niekino. Niekino galbūt ir už tai, kad Laukaitis jau seniai mieste gyveno ir mokės, tačiau egzaminų neketino laikyti...