Norejos mintis
ⲧⲉⲛⲛⲟⲓⲁ ⲛⲛⲱⲣⲉⲁ
Norejos mintis
| Transliteracija | T-Ennoia n-Norea |
| Originalo kalba | Koptų (sahidų tarmė) |
| Korpusas | Nag Hammadi biblioteka |
| Kodeksas | IX |
| Kodas | IX, 2 |
| Rankraščio puslapiai | 27, 10 – 29, 5 |
| Teksto tipas | Malda, himnas |
| Žanras | Gnostinė poezija |
| Tradicija / mokykla | Gnosticizmas |
| Teologinė kryptis | Setianizmas |
| Pagrindinės sąvokos | Pleroma, Nus, Logos, Ennoia, Autogenas |
| Pagrindiniai personažai | Noreja, Visumos Tėvas, Adamas |
| Priskiriamas autorius | Nežinomas |
| Datavimas | II–III a. |
| Galima originalo data | II–III a. |
| Geografinė kilmė | Egiptas |
| Išlikimo būklė | Gera |
| Teksto pilnumas | Beveik visas |
| Paraleliniai tekstai | Archontų hipostazė, Egiptiečių evangelija |
| Santykis su kanonu | Apokrifas |
| Santykis su NHC tekstais | Gnostinė egzegezė |
| Citavimo standartas | NHC IX, 2 |
| Pagrindiniai leidimai | Birger A. Pearson (1981) |
| Vertimai | James M. Robinson (anglų k.) |
| Vertėjas (LT) | Tomas Jonas Girdzijauskas |
| Šaltiniai | Nag Hammadi Studies (NHS) |
| Pastabos | Vienas trumpiausių NHC tekstų (tik 52 eilutės). |
„Norejos mintis“ (NHC IX, 2) – tai trumpas, poetiškas ir itin koncentruotas setianistinės krypties gnostinis kūrinys, rastas devintajame Nag Hammadi bibliotekos kodekse. Šis tekstas išsiskiria savo himniška struktūra ir dvasiniu intensyvumu, perteikiančiu dvasios šauksmą ir jos reintegraciją į dieviškąją pilnatvę (Pleromą).
Kūrinio centre – Noreja, paslaptinga gnostinės mitologijos figūra, dažniausiai tapatinama su Adomo ir Ievos dukra, Seto seserimi arba Nojaus žmona. Skirtingai nei ortodoksinėje tradicijoje, gnostinėje ekzegezėje Noreja simbolizuoja aukštesniąją sąmonę arba „atpirktąją moterystę“, kuri priešinasi archonų (žemiškųjų valdovų) savivalei. Traktate ji vaizduojama kaip dvasinė esybė, kuri kreipiasi į aukščiausiąsias Pleromos jėgas, ieškodama išlaisvinimo iš materijos gniaužtų.
„Norejos mintis“ pasižymi ontologiniu gyliu: joje minimas Visumos Tėvas, Nous (Protas) ir Logos (Žodis), o pati Noreja suvokiama kaip esanti vientisame ryšyje su šiais dieviškaisiais dėmenimis. Tekstas baigiamas viltingu patvirtinimu, kad Noreja rado poilsį ir savo tikrąją vietą šviesos karalystėje, taip nurodant į gnostiko sielos galutinį tikslą – sugrįžimą į pirmapradę vienovę.
Vertimas
[keisti]Visų Tėve, Šviesos Ennoja, gyvenanti aukštybėse virš žemiau esančių (sričių), Šviesa, gyvenanti aukštybėse, Tiesos Balse, teisusis Nous, nepaliečiamas Logose, neišreiškiamasis Balse, nesuvokiamasis Tėve!
Tai Noreja šaukiasi jų. Jie išgirdo ir priėmė ją į jos vietą visiems laikams. Jie davė tai jai Nouso Tėve, Adamase, taip pat ir per Šventųjų balsą, kad ji galėtų ilsėtis neapsakomojoje Epinojoje, kad ji paveldėtų pirmąjį protą, kurį buvo gavusi, ir kad ji galėtų ilsėtis dieviškajame Autogene, ir kad ji pati taip pat galėtų gimdyti save, kaip ir paveldėjusi gyvąjį Logosą, ir kad ji būtų sujungta su visais Nenyksiančiaisiais ir kalbėtų su Tėvo protu.
Ir ji pradėjo kalbėti Gyvybės žodžiais, ir ji liko Išaukštintojo akivaizdoje, turėdama tai, ką buvo gavusi dar prieš pasauliui atsirandant. Ji turi didįjį Neregimojo protą, ir ji šlovina savo Tėvą, ir ji gyvena tuose, kurie [ … ] Pleromoje, ir ji regi Pleromą.
Bus dienos, kai ji regės Pleromą ir ji nebus trūkume, nes ji turi keturis šventus padėjėjus, kurie užtaria ją Visų Tėvo akivaizdoje – Adamaso. Tai jis yra visuose Adamuose, turintis Norejos mintį, kuri kalba apie du vardus, kurie sukuria vieną vardą.
Panaudotas lietuviškas rankraštinis vertimas 1991.10.29