Nugalėtojo triumfas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Nugalėtojo triumfas (Торжество победителя)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1883 m.

Vertėja S. Matulienė.



Atsistatydinusio kolegijos registratoriaus pasakojimas

Užugavų savaitės penktadienį visi nutraukė valgyti blynų pas Aleksejų Ivanyčių Kozuliną. Kozulino jūs nepažįstate; jums jis galbūt menkystė, nulis, bet tokiems kaip mes, neskraidantiems aukštai padebesiais, jis yra aukštenybė, visagalis, didis ponas. Nutraukė visi tie, iš kurių susidaro jo, taip sakant, pjedestalas. Nuėjau ir aš su tėtušiu.

Blynai buvo tokie puikūs, kad ir apsakyti jums negaliu, maloningasis pone: putnučiai, trapučiai, rausvučiai. Paimi vieną, velniai jį žino, padažai į karštą sviestą, suvalgai - kitas pats į burną lenda. Detalės, ornamentai ir komentarai buvo: grietinė, švieži ikrai, vašyliena, tarkuotas sūris. Vynų ir degtinių - ištisa jūra. Po blynų valgėme eršketų žuvienę, o po jos kurapkieną su padažu. Taip prisikomplektavome, jog mano tėtušis vogčiomis atsisagstė ant pilvo sagas ir, kad kas nepastebėtų šito jo liberalizmo, prisidengė servetėle. Aleksejus Ivanyčius, kaip mūsų viršininkas, kuriam viskas leista, atsisagstė ir liemenę, ir marškinius. Po pietų, nesikeldami nuo stalo, užsirūkėme, vyresnybei leidus, po cigarą ir ėmėme šnekučiuoti. Mes klausėme, o jo prakilnybė Aleksejus Ivanyčius kalbėjo. Siužetai buvo daugiausia humoristinio pobūdžio, užgavėniški... Viršininkas pasakojo ir, matyt, norėjo rodytis sąmojingas. Nežinau, ar pasakė jis ką nors juokingo, bet tik atsimenu, kad tėtušis nuolat kumšnojo man į pašonę ir sakė:

- Juokis!

Aš žiojau plačiai burną ir juokiausi. Kartą net suspigau iš juoko ir tuo patraukiau į save visų dėmesį.

- Taip, taip! - sušnibždėjo tėtušis. - Puikiai pataikei! Jis žiūri į tave ir juokiasi... Tai gerai; gal iš tikrųjų duos tau raštvedžio padėjėjo vietą!

- Ta-aip! - kalbėjo tarp kitko Kozulinas, mūsų viršininkas, šniokšdamas pūkšdamas. - Dabar mes blynus valgome, kuo šviežiausius ikrus vartojame, putnią baltutėlę žmoną glamonėjame. O mano dukterys tokios gražuolės, jog ne tik jūsų kuklus luomas, bet net kunigaikščiai ir grafai žiūri neatsižiūri ir dūsauja. O butas? Che che che... Taigi va! Neniurnėkite, nesibarkite ir jūs, kol iki galo neprigyvensite! Visko būna, na, ir visokių permainų būna... Tu dabar, sakysim, menkystė, nulis, šapelis... dulkelė - o ką gali žinoti? Gal kada nors... tąjį anąjį... žmonių likimus už čiuprų tąsysi! Visaip būna!

Aleksejus Ivanyčius patylėjo, pakraipė galvą ir varė toliau:

- O pirma, pirma kas buvo! A? Dieve tu mano! Savo atmintim netiki. Be batų, sudriskusiomis kelnaitėmis, baiminiesi ir virpi... Už rublį, būdavo, dvi savaites dirbi. Bet nepaduos tau nė to rublio, ne! O suglamžo ir į veidą meta: sprink! Ir kiekvienas tave sutrypti gali, tau įgelti, kirvapente smogti. Kiekvienas sugėdyti gali... Eini daryti pranešimo, žiūri, prie durų šuniukas tupi. Prieini prie to šuniuko ir už kojytės, už kojytės. Atleiskite, girdi, kad pro šalį praėjau. Labas rytas! O šunytis: „Rrrr...“ Šveicorius tau alkūne - kumšt! O tu jam: „Smulkių neturiu, Ivanai Potapyčiau!.. Atleiskite!“ O visų labiausiai aš prisikenčiau ir visokiausio koneveikimo prisiklausiau iš šito štai syko rūkyto, iš šito štai... krokodilo! Štai iš šito tylūno, iš Kuricyno!

Ir Aleksejus Ivanyčius parodė į mažutį, susikūprinusį seniuką, sėdintį greta mano tėtušio. Seniukas mirksėjo nuvargusiomis akutėmis ir su pasibjaurėjimu rūkė cigarą. Paprastai jis niekada nerūko, bet jeigu vyresnybė jam siūlo cigarą, tai mano, kad nepadoru atsisakyti. Pamatęs atkreiptą į save pirštą, jis baisiai sumišo ir sukrutėjo kėdėje.

- Daug aš prisikenčiau per šito tylūno malonę! - varė toliau Kozulinas. - Jis mat buvo pirmutinis mano viršininkas. Atvedė mane pas jį romutį, pilkutį, menkutį ir pasodino prie jo stalo. Ir ėmė jis mane ėsti... Kas žodis - tai peilis aštriausias, kas žvilgsnis - tai kulka į krūtinę. Dabar tai jis kaip kirminėlis, kaip varguolėlis; o pirma kas darėsi! Neptūnas! Dangus pratrūkęs! Ilgai jis mane engė! Aš ir rašiau jam, ir pyragėlių parnešti laksčiau, plunksnas smailinau, jo seną uošvę į teatrus vedžiojau. Visokiais būdais jam įsiteikinėjau. Tabaką šniaukšti išmokau! Taip... Ir vis dėl to... Negalima, manau, reikia tabakinę nuolat prie savęs turėti, dėl visa ko, jeigu pareikalaus. Kuricynai, atsimeni? Ateina pas jį kartą mano amžinatilsį motutė ir prašo jį senutėlė, kad jis sūnelį, atseit mane, dvi dienas pas tetulę išleistų, palikimo dalytis. Kad užpuls ją, kad išvers baltąsias, kad ims rėkti: „Ogi tinginys tavo sūnus, ogi veltėdis tavo sūnus, ko tu nežiūri jo, kvaile tu!.. Į teismą, sako, paklius!“ Parėjo senutėlė namo ir atgulė, susirgo nuo išgąsčio, vos nenumirė tada...

Aleksejus Ivanyčius nusišluostė nosine akis ir neatsikvėpdamas išgėrė stiklinę vyno.

- Apvesdinti mane su savąja rengėsi, bet aš tuo metu... laimė, karštlige susirgau, pusę metų ligoninėj išgulėjau. Štai kas pirmiau buvo! Štai kaip gyvenome! O dabar? Fiū! Dabar aš... aš viršesnis... Jis mano uošvę į teatrus vedžioja, jis man tabakinę paduoda ir štai cigarą rūko. Che che che... Aš jo gyveniman pipirų... pipirų! Kuricynai!!

- Ką įsakysite? - paklausė Kuricynas, atsistodamas ir išsitempdamas lyg styga.

- Tragediją suvaidink!

- Klausau!

Kuricynas išsitempė, susiraukė, pakėlė aukštyn ranką, nutaisė grimasą ir uždainavo kimiu, gergždžiančiu balsu:

- „Mirk, neištikimoji! Krrraujo aš trokštu!!“

- Kuricynai! Suvalgyk štai šitą riekę duonos su pipirais!

Sotus Kuricynas paėmė didelę riekę ruginės duonos, pasibarstė ją pipirais ir suvotulojo, visiems garsiai juokiantis.

- Visokių permainų būna, - varė toliau Kozulinas. - Sėsk, Kuricynai! Kai pakilsim, sudainuosi ką nors... Tada tu, o dabar aš... Taip... Ir pasimirė senutėlė... Taip...

Kozulinas pakilo ir susverdėjo...

- O aš - be balso, todėl kad mažutis, pilkutis... Kankintojai... Barbarai... O dabar užtat aš... Che che che... Nagi tu! Tu! Tau sakoma, beūsi!

Ir Kozulinas dūrė pirštu į tėtušio pusę.

- Bėk aplink stalą ir giedok gaidžiu!

Mano tėtušis nusišypsojo, maloniai nukaito ir ėmė cipenti aplink stalą. Aš paskui jį.

- Kakarykū! - užgiedojome mudu ir ėmėme bėgti greičiau.

Aš bėgau ir galvojau:

„Būsiu raštvedžio padėjėju, būsiu!“