Page:Janonio raštai.djvu/43

Iš Vikišaltiniai.
Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Geruoju negausim mes nieko:
Mes laimę pasieksim per kovą;
Todel negailėkime vieko:
Mums Marksas tebus už vadovą.

(1914 m. „Vilnis“ 17).

Sapnai ir tikrumas.

Lakiojau, lyg drugys, ir ėjau pamažu,
Aplinkui gi visur malonu ir gražu.
Taip mėlynas dangus — ir žydrė taip gryna!
Raliuoja vyturiai, gamta džiaugsmu pilna.

Tarp ošiančių miškų susnūdę ežerai,
Nė nejuda vanduo, tik maudosi narai;
Čia girios vėsuma vilioja taip meiliai,
Ten grudas pro uolas bešniokšdami kriokliai.

Ir stiebiasi dangun, lyg milžinai, kalnai...
Bet kas? Aš nubudau... Tai buvo tik sapnai.

***

Nebėra jau sapnų. Išaušusi diena
Ir vėl bus vien vargų ir skurdo kupina.
Norėtųs da susnūst, norėtųs pasilsėt,
Bet švilpia fabrike — į jį turiu skubėt.

(1914, „viinis“, 19).

Kovotojų giesmė.

Kas vargo retežį nedrįsta numesti,
Tas laisvas nėkuomet nebus;
Kas duodas, lyg jautis, papiauti nuvesti, —
Aršiausias neprietelis mūs.