Pereiti prie turinio

Pauliaus apreiškimas

Iš Vikišaltiniai.
   Ⲁⲡⲟⲕⲁⲗⲩⲯⲓⲥ ⲛ̄ⲡⲁⲩⲗⲟⲥ
   Pauliaus apokalipsė
Transliteracija Apokalypsis n-Paulōs
Originalo kalba koptų
Korpusas Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas V
Kodas NHC V,2
Rankraščio puslapiai Codex V, p. 17–24
Teksto tipas apokalipsė
Žanras regėjimo literatūra
Tradicija / mokykla gnostinė krikščionybė
Teologinė kryptis mišri (setiškoji / paulininė)
Pagrindinės sąvokos dangūs; muitininkai; Ogdoadas; sielos teismas; valdžios; galios; archontai
Pagrindiniai personažai Paulius; Šventoji Dvasia; dvylika apaštalų; dangaus muitininkai; angelai; senasis vyras
Priskiriamas autorius pseudepigrafinis
Datavimas II–III a.
Galima originalo data II a. pab. – III a. pr.
Geografinė kilmė Egiptas (graikiška gnostinė tradicija)
Teksto pilnumas dalinis
Paraleliniai tekstai 2 Kor 12; Henocho knygos; Merkavah tradicija
Santykis su kanonu nekanoninis
Santykis su NHC tekstais gnostinė Pauliaus teologijos reinterpretacija
Citavimo standartas mokslinis
Pagrindiniai leidimai James M. Robinson (ed.), The Nag Hammadi Library
Vertimai anglų, vokiečių, prancūzų
Vertėjas (LT) Tomas Jonas Girdzijauskas
Pastabos Skirti nuo vėlyvosios lotyniškos „Visio Pauli“

Įvadas

[keisti]

Pauliaus apokalipsė – tai vienas ryškiausių ankstyvosios gnostinės krikščionybės apokaliptinių tekstų, priklausantis Nag Hammadi bibliotekai ir išlikęs **V kodekse kaip antrasis traktatas (NHC V,2)**. Tekstas pateikia išplėtotą apaštalo Pauliaus dvasinės kelionės ir regėjimų pasakojimą, kuriame jis, lydimas Šventosios Dvasios, pakeliamas per kelis kosminės sandaros lygmenis – nuo trečiojo iki dešimtojo dangaus.

Šis traktatas tiesiogiai remiasi trumpa, bet itin mįslinga Pauliaus užuomina apie pakėlimą „iki trečiojo dangaus“ (2 Kor 12,2–4), tačiau ją radikaliai išplečia, paversdamas visapusiška kosmologine ir soteriologine schema. Tekste išsamiai aprašomi dangaus „muitininkai“, sielų teismai, angelų ir valdžių hierarchijos, taip pat Ogdoadas ir aukštesnieji dvasiniai lygmenys, būdingi gnostinei pasaulėžiūrai.

Skirtingai nei kanoniniuose Naujojo Testamento raštuose, čia Paulius vaizduojamas ne tik kaip apaštalas ir mokytojas, bet ir kaip iš anksto išrinkta dvasinė būtybė, „palaiminta nuo motinos įsčių“, kurios misija apima ne vien žemišką skelbimą, bet ir kosminį išvadavimo veiksmą – „belaisvės belaisvijos išvedimą iš Babilono nelaisvės“. Šis motyvas atspindi gnostinę išganymo sampratą, pagal kurią tikroji vergija yra dvasinė, o išsilaisvinimas vyksta per pažinimą (gnōsis) ir perėjimą pro archontų valdomus kosminius sluoksnius.

Teksto kosmologija rodo aiškius ryšius su platesne vėlyvosios antikos regėjimų tradicija: žydų Henocho literatūra, merkavos (dangiškojo sosto) mistika ir helenistinės filosofijos įtaka susilieja su krikščioniška simbolika ir Pauliaus autoritetu. Tačiau šis kūrinys neturėtų būti painiojamas su vėlesne, viduramžiais paplitusia lotyniška „Pauliaus regėjimo“ (Visio Pauli) versija – Nag Hammadi tekstas yra žymiai ankstyvesnis, filosofiškai sudėtingesnis ir aiškiai gnostinio pobūdžio.

Pauliaus apokalipsė yra svarbus šaltinis, leidžiantis suprasti, kaip ankstyvosios gnostinės bendruomenės interpretavo Pauliaus autoritetą, formavo daugiasluoksnę dangaus sandaros viziją ir siejo išganymą su sąmonės pabudimu bei dvasiniu pakilimu. Šis tekstas atskleidžia alternatyvią krikščionybės raidą, kurioje apaštalas Paulius tampa ne tik Bažnyčios mokytoju, bet ir kosminės išlaisvinimo dramos dalyviu.

Vertimas

[keisti]
    • […] kelyje.**

Ir jis kalbėjo jam, sakydamas: „Kuriuo keliu man eiti į Jeruzalę?“ Mažasis vaikas atsakė, sakydamas: „Pasakyk savo vardą, kad galėčiau tau parodyti kelią.“ Mažasis vaikas žinojo, kas yra Paulius. Jis norėjo su juo užmegzti pokalbį per savo žodžius, kad rastų dingstį su juo kalbėti.

Mažasis vaikas kalbėjo, sakydamas: „Aš žinau, kas tu esi, Pauliau. Tu esi tas, kuris buvo palaimintas nuo savo motinos įsčių. Nes aš atėjau pas tave tam, kad tu pakiltum į Jeruzalę pas savo brolius apaštalus. Dėl šios priežasties tu buvai pašauktas. Ir aš esu Dvasia, kuri tave lydi. Tegul tavo protas pabunda, Pauliau, su […]. Nes […] visuma, kuri […] tarp kunigaikštysčių ir šių valdžių, ir arkangelų, ir galių, ir visos demonų giminės, […] tas, kuris apreiškia kūnus sėklai-sielai.“

Ir užbaigęs tą kalbą, jis tarė man: „Tegul tavo protas pabunda, Pauliau, ir pamatyk, kad šis kalnas, ant kurio tu stovi, yra Jericho kalnas, kad pažintum paslėptus dalykus regimuose. Dabar tu eisi pas dvylika apaštalų, nes jie yra išrinktos dvasios, ir jie tave pasitiks.“ Jis pakėlė akis ir pamatė juos pasitinkančius jį.

Tada Šventoji Dvasia, kuri su juo kalbėjo, pagavo jį aukštyn į trečiąjį dangų, ir jis perėjo toliau į ketvirtąjį dangų. Šventoji Dvasia kalbėjo jam, sakydama: „Žiūrėk ir pamatyk savo atvaizdą žemėje.“ Ir jis pažvelgė žemyn ir pamatė tuos, kurie buvo žemėje. Jis įdėmiai žiūrėjo ir pamatė tuos, kurie buvo ant […]. Tada jis vėl pažvelgė žemyn ir pamatė dvylika apaštalų savo dešinėje ir kairėje kūrinijoje; ir Dvasia ėjo pirma jų.

Bet ketvirtajame danguje aš pamačiau pagal jų rūšį: mačiau angelus, panašius į dievus; mačiau angelus, išvedančius sielą iš mirusiųjų žemės. Jie pastatė ją prie ketvirtojo dangaus vartų. Ir angelai ją plakė. Siela kalbėjo, sakydama: „Kokią nuodėmę aš padariau pasaulyje?“ Muitininkas, gyvenantis ketvirtajame danguje, atsakė, sakydamas: „Nebuvo teisinga daryti visus tuos nedorus darbus, kurie yra mirusiųjų pasaulyje.“ Siela atsakė, sakydama: „Atveskite liudytojus! Tegul jie parodo, kuriame kūne aš padariau nedorus darbus. Ar norite atnešti knygą ir iš jos skaityti?“

Ir atėjo trys liudytojai. Pirmasis kalbėjo, sakydamas: „Argi aš nebuvau kūne antrąją valandą […]? Aš pakilau prieš tave, kol tu puolėi į pyktį, įniršį ir pavydą.“ Antrasis kalbėjo, sakydamas: „Argi aš nebuvau pasaulyje? Ir aš įėjau penktąją valandą, ir pamačiau tave, ir tavęs geidžiau. Ir štai, dabar aš tave kaltinu dėl žmogžudysčių, kurias tu padarei.“ Trečiasis kalbėjo, sakydamas: „Argi aš neatėjau pas tave dvyliktąją dienos valandą, kai saulė jau leidosi? Aš daviau tau tamsą, kad įvykdytum savo nuodėmes.“

Kai siela tai išgirdo, ji pažvelgė žemyn su liūdesiu. Tada ji pažvelgė aukštyn. Ji buvo nublokšta žemyn. Siela, kuri buvo nublokšta, nuėjo į kūną, kuris jai buvo paruoštas. Ir štai, jos liudytojai baigė.

Tada aš pažvelgiau aukštyn ir pamačiau Dvasią, sakančią man: „Pauliau, ateik! Eik link manęs!“ Kai aš ėjau, vartai atsivėrė, ir aš pakilau į penktąjį dangų. Ir aš pamačiau savo brolius apaštalus, einančius kartu su manimi, o Dvasia mus lydėjo. Ir aš pamačiau didį angelą penktajame danguje, laikantį savo rankoje geležinę lazdą. Su juo buvo dar trys angelai, ir aš įsižiūrėjau į jų veidus. Bet jie varžėsi tarpusavyje, laikydami rykštes rankose, varydami sielas į teismą. Tačiau aš ėjau su Dvasia, ir vartai man atsivėrė.

Tada mes pakilome į šeštąjį dangų. Ir aš pamačiau savo brolius apaštalus, einančius kartu su manimi, o Šventoji Dvasia vedė mane priešais juos. Ir aš pakėliau akis aukštyn ir pamačiau didžią šviesą, spindinčią žemyn į šeštąjį dangų. Aš kalbėjau, sakydamas muitininkui, kuris buvo šeštajame danguje: „Atverk man ir Šventajai Dvasiai, kuri yra prieš mane.“ Jis man atvėrė.

Tada mes pakilome į septintąjį dangų. Ir aš pamačiau seną vyrą, […] šviesos, kurio drabužis buvo baltas. Jo sostas, esantis septintajame danguje, buvo šviesesnis už saulę septynis kartus. Senas vyras kalbėjo man, sakydamas: „Kur tu eini, Pauliau, palaimintasis ir tas, kuris buvo atskirtas nuo savo motinos įsčių?“ Bet aš pažvelgiau į Dvasią, ir jis linkčiojo galva, sakydamas man: „Kalbėk su juo!“ Ir aš atsakiau, sakydamas senajam vyrui: „Aš einu į vietą, iš kurios atėjau.“ Senas vyras man atsakė: „Iš kur tu esi?“ Bet aš atsakiau, sakydamas: „Aš einu žemyn į mirusiųjų pasaulį, kad išvesčiau belaisvę belaisviją, kuri buvo išvesta į nelaisvę Babilono nelaisvėje.“ Senas vyras man atsakė, sakydamas: „Kaip tu galėsi ištrūkti nuo manęs? Žiūrėk ir pamatyk kunigaikštystes ir valdžias.“ Dvasia kalbėjo, sakydama: „Duok jam ženklą, kurį turi, ir jis tau atvers.“ Tada aš jam daviau ženklą. Jis nukreipė savo veidą žemyn į savo kūriniją ir į tuos, kurie yra jo paties valdžios.

Ir tada <septintasis> dangus atsivėrė, ir mes pakilome į Ogdoadą. Ir aš pamačiau dvylika apaštalų. Jie pasveikino mane, ir mes pakilome į devintąjį dangų. Aš pasveikinau visus, kurie buvo devintajame danguje, ir mes pakilome į dešimtąjį dangų. Ir aš pasveikinau savo brolius dvasias.

Vertė Tomas Jonas Girdzijauskas 1990-2026