Per realizmą prie idealo!
| Per realizmą prie idealo! Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 42 |
Pastebėjimai apie penktąją lietuvių dailės parodą Vilniuje
Penktoji mūsų paroda, kaip ir buvusios, atidaryta po modernizmo vėluva; taip ją paženklino p. Rimša savo vinjete, kurią matome ant afišų ir katalogų viršų.
Ta pati ypatybė matoma ir įėjus salėn, ypač artistiškajame parodos skyriuje.
Paroda skiriasi į dvi dali: artistiškąją ir liaudies. Pirmajame skyriuje, matome žiedus mūsų artistų sielos ir turime pripažinti, jog čia mažai kame teatsimuša tautos siela.
Toliausiame parodos kampe matome paveikslus staiga užgesusiojo jauno artisto Čiurlionies. Daugiausia yra tai kopijos didelių paveikslų to paties dailininko, matytų praėjusiose parodose.
Iš naujų darbų matome: etiudą ciklui „Miestas“, tris paveikslus, projektus „Rūtos“ kurtinai1. Čiurlionies paveikslai tai į pelčius suimta legenda. Žiūrėdamas į juos, persikeli žmogus į užžavėtą viešpatiją fantastiškų pasakų, legendų ir padavimų, į karštos sferos tyrus, išmirusius senovinius miestus... Prieš akis stojasi užmiršti dievai, kyboją Babilono daržai, Libijos smiltynų nepermatomos platybės, Memfiso piramidos... Čiurlionies vaidentuvė - tai skaisčiausias Lietuvos dirvonų žiedas.
Čiurlionies veikalai tolimi yra nuo kasdienio gyvenimo, nes temų jiems artistas neėmė iš šito gyvenimo, bet iš nepaprastos savo sielos gelmės.
Už tai ne visiems jis suprantamas ir prieinamas; dauguma pažiūrės į nesuprantamus ieroglifus, patrauks pečiais ir nueis, nieko nesupratę.
Jaunas dailininkas dėl to, galima pasakyti, gyveno ir mirė nesuprastas; tačiau jo mirtis visiems padarė įspūdį didelio, neapgailėtino nuostolio.
Taip, paliko tuščia, nepapildoma vieta!
Keletas smulkių inicialų lietuviškajame stiliuje - tai pradėta Lietuvos močiutės legenda, senovinės gimtinės šalies dainos garsas... jau betilstąs, kurį išgirdo Čiurlionis ir užžavėjo iniciale, iš užmiršimo miglos išvadino prabočių šešėlius ir mums juos parodė.
Garbė tau, Lietuvos vaike! žemės motulės glėbyje sapnuok pertrauktą savo dainą!..
Svarbiausią vietą parodoje užėmė A. Žmuidzinavičius. Jo visi paveikslai tokie saviški, meilūs, kiekvienam prieinami, kalba apie mūsų vargus, apie gimtinę šalį. Jie pavergia žmogų, atsitraukus sugrįžti vilioja, žiūrint į juos kaži koks nuliūdimas apima, ilgesys... ir svajotumei, taip svajotumei... Žmuidzinavičiaus veikalai atsižymi drąsiais bruožais, juose yra milžiniška stiprybė.
Iš dešimties dailininko Kalpoko veikalų atsižymi autoportretas.
Kalpoką galima priskaityti prie pirmosios rūšies dailininkų; žiūrėdama į jo veikalus, maniau sau: kaip tai iš po jo teptuvo išeitų mūsų pakelių laibi kryžiai, koplytėlės, apkerpėjusios samanomis senovinės varpnytėlės su dvigubomis ir trigubomis pastogėmis, mūsų legendos ir padavimai, ir milžinkapiai su savo šešėliais!..
Seni kryžiai nenumaldomų laiko dantų graužiami, trūnėja; kas metai didžiau svyruoja, girgžda vėjo judinami ir, neilgai trukus, pavirs, ir žemė juos apneš... Legendos, padavimai, mūsų dainos taip pat tilsta ir galų gale nutils... Lietuvos vaikai, ar ne gaila? Dievo kibirkščia apdovanotieji broliai, atsitraukit nors valandėlei nuo Šveicarijos gražios šalelės, sugrįžkit nors laikinai tėvynėn; graži Šveicarija ir meili, bet vis dėlto tai ne mūsų, ne mūsų močiutė!
Ponas Varnas atsiuntė 50 savo darbų, visuose matosi didelė dovana ir išdirbta technika, bet jo veikaluose nėra jausmo, nėra dvasios.
Jo sielos vaisiai be sopulio gimdyti, gražus, dailūs ir giedri, ir matosi iš jų, kad dėl p. Varno vis tiek, ar jis paišytų didžrusių sodybą, ar Mandžurijos apylinkę, ar Palėsės lieknas, - jis vienai gražiai jas atiduos, tartum savo tėvynės reginį. Apdovanotas tai ponas, bet tai ne mūsų brolis!
Dailininkas Stabrauskas štai parodai atsiuntė tik vieną savo darbą „Belaisviai“.
Gili mintis šitame veikale, iškilmingoj formoj išreiškė ją artistas. Bet man, stačiūkei, mieliau būtų matyti ją išreikštą kitokioj formoj, bet... de gustibus... Didikai ponai ir didikai artistai turi teisę prie iškilmės. Tuo tarpu mes turėkim bent viltį, kad taip gausiai apdovanotas mūsų brolis aplankys kada ir mūsų bėdinas pastoges ir nors maža dovanėle pradžiugins mus lauktuvių daliai...
Ponas Šklėrius atsiuntė 5 veikalus, iš tų bene daugiau vertės turi p. N. portretas.
Ponas Rimša davė penkius darbus: tris inkrustacijas ir dvi gipsatūri.
P. Rimšos darbuose matosi vaidentuvės stoka, nesimato žengimo pirmyn, jo darbai atsižymi gera technika amatininko, ne dailininko. Iš pirmesnių jo darbų galėjo ko kito laukti, gaila!..
Ponas Jaroševičius atsiuntė 7 savo darbus; nepaprastos jie vertės!
Randame čionai 48 paveikslus mūsų kryžių, koplytėlių. Stiprus tai pamatas mūsų tautinei dailei. Teisybė, šitie paveikslai turi daugiau archeologijos vertę, negu artistišką, bet matosi taip pat, kad gerbiamas dailininkas, nenustojęs būti savo žemės piliečiu, laikinai prisijuosė priejuoste ir nepasidrovėjo paimti į rankas kelnės, kad stačius. Ir šit stojo prie garbingo darbo: mūryti pamatą milžiniškos mūrinės.
P. T. Daugirdas atsiuntė dvejetą projektų vitražams. Gražus tai ir saviškas darbas, atsižymi varsų suskyrimu ir paišinio gražumu.
Pereikim dabar į tautinį skyrių.
Mirga jisai įvairiomis spalvomis ir vilioja nesuskaitomos rašto atmainomis. Peržiūrinėja jas žmonės, stebisi, nors vargu kas supranta.
Mūsų inteligentija daug daugiau žino apie stebuklus gamtos ir techniką Kitajaus ar Australijos negu savo tautos ypatingą artizmą.
Liaudies artizmas apsireiškia įvairiuose audimuose, juostuose, žiurstuose ir visokių naminių baldų išdrožinėjimuose.
Bet žiūri į tą visa daugumas, žiūri lyg į ieroglifus Patagonijos urnų ir piramidų. Kodėl? Todėl, kad mes nemokame skaityti, ką parašė nusidirbusi močiutės ranka, kuri mumis mažyčius auklėjo, valkstė ir juostė.
Kad pažinus ir išskaičius tą įdomų protėvių raštą, reikia išmokti alfabeto, reikia atieškoti šito rašto raktą, kitaip per nieką mūsų darbai! Turime išdirbti sistemą kolekcionavimo tautinių išdirbinių, ypač rengdami parodas.
Taip pat reikia, kad tautinis skyrius būtų komplektiškas, t. y. etnografiškas visoj to žodžio reikšmėje. Parodoje turi būti visa, ką tik sutveria liaudies fantazija, t. y. tautos siela ir jos praktiškas prakilnumas. Turime pažinti visa: pradedant marškiniais, baigiant klumpėmis ar maginėmis, pradedant basliu tvorai tverti, baigiant bažnyčia ir josios papuošimais. Kasdien vartojami baldai, įrankiai - tai vis išblaškytos raidės mūsų alfabeto.
Šitokios parodos turi būti skaitomos skyriais, katras skyrius turi turėti savo atskirą palapinę; visi tie dalykai, sumesti per viena, daro įspūdį sankrovos.
Tai vienas žmogus atlikti negali. Kam rūpi tėvynės ateitis, tas turi prisidėti: kunigai, neištautėję dvarininkai, kiek susipratę ūkininkai - turi prisidėti prie to darbo, ir kitiems metams su dailininkų pagalba sutvarkytumėm tikrai etnografišką, pilną parodą. Laikas imties darbo, gana patamsiais klaidžioti!
1911 m.
1Uždangai.