Pereiti prie turinio

Petro laiškas Pilypui

Iš Vikišaltiniai.
   ⲧⲉⲡⲓⲥⲧⲟⲗⲏ ⲙⲡⲉⲧⲣⲟⲥ ϣⲁ ⲫⲓⲗⲓⲡⲡⲟⲥ
   Petro laiškas Pilypui
Transliteracija Tepistolē m-Petros sha Philippos
Originalo kalba Koptų (sachidų dialektas)
Korpusas Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas VIII
Kodas NHC VIII,2
Rankraščio puslapiai 132,10–140,27
Teksto tipas Laiškas, apreiškimo dialogas
Žanras Gnostinė apokrifika
Tradicija / mokykla Gnosticizmas
Teologinė kryptis Krikščioniškasis gnosticizmas
Pagrindinės sąvokos Pleroma, archontai, kančia, nušvitimas, dvasinė kova
Pagrindiniai personažai Petras, Pilypas, likę apaštalai, Išganytojas
Priskiriamas autorius Pseudo-Petras
Datavimas IV a. vidurys (rankraštis)
Galima originalo data II a. pabaiga – III a. pradžia
Geografinė kilmė Egiptas
Išlikimo būklė Gana gera
Teksto pilnumas Beveik pilnas
Paraleliniai tekstai Codex Tchacos (CT 1)
Santykis su kanonu Neįeina (apokrifas)
Santykis su NHC tekstais Naujasis Testamentas, Apaštalų darbai
Citavimo standartas NHC VIII,2
Pagrindiniai leidimai Marvin Meyer, Hans-Gebhard Bethge
Vertėjas (LT) Tomas Jonas Girdzijauskas

Petro laiškas Pilypui – gnostinis traktatas, rastas 1945 m. Egipte, Nag Hammadi biblioteka rinkinyje (VIII kodeksas, 2 traktatas). Nors kūrinys prasideda kaip trumpas apaštalo Petro laiškas Pilypui, didžiąją jo dalį sudaro pasakojimas apie apaštalų susirinkimą ant Alyvų kalno ir ten įvykusį prisikėlusio Išganytojo apreiškimą.

Kūrinys yra itin svarbus ankstyvosios krikščionybės ir gnosticizmo studijoms, nes jame derinami tradiciniai krikščioniški elementai (apaštalų autoritetas, Jėzaus kančia) su specifine gnostine kosmologija. Tekste aiškinama pasaulio sukūrimo klaida, archontų (šių laikų valdovų) kilmė ir būtinybė gnostikui kentėti šiame pasaulyje, sekant Išganytojo pavyzdžiu. Skirtingai nei kai kuriuose kituose gnostiniuose tekstuose, čia pabrėžiama apaštalų vienybė ir jų bendra misija skelbti tikrąjį pažinimą (gnosis).

Traktatas pasižymi literatūriniu sluoksniuotumu: manoma, kad originalus graikiškas tekstas buvo surašytas II a. pabaigoje arba III a. pradžioje, o vėliau išverstas į koptų kalbą. Kita šio teksto kopija taip pat rasta Tchacos kodekse, kur jis eina po Judo evangelija.

Vertimas

[keisti]

Petro laiškas, kurį jis pasiuntė Pilypui

[keisti]

„Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, – Pilypui, mūsų mylimam broliui ir bendraapaštalui, ir broliams, kurie yra su tavimi: sveikinimai!

Dabar noriu, kad tu žinotum, broli, jog mes gavome įsakymus iš mūsų Viešpaties ir viso pasaulio Gelbėtojo, kad susirinktume draugėn mokyti ir skelbti išganymą, kuris mums buvo pažadėtas per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tačiau tu buvai atskirai nuo mūsų ir nenorėjai, kad mes susirinktume draugėn ir sužinotume, kaip mums reikia susitvarkyti, kad galėtume skelbti Gerąją Naujieną. Tad ar būtų tau priimtina, broli, ateiti pagal mūsų Dievo Jėzaus įsakymą?“

Kai Pilypas gavo šiuos (žodžius) ir juos perskaitė, jis su džiaugsmu ir džiugesiu nuėjo pas Petrą. Tada Petras surinko ir kitus. Jie užkopė į kalną, kuris vadinamas „(Alyvų) kalnu“, į tą vietą, kur jie buvo įpratę rinktis su palaimintuoju Kristumi, kai jis buvo kūne.

Kai apaštalai susirinko ir puolė ant kelių, jie meldėsi taip, sakydami: „Tėve, Tėve, Tėve šviesos, kuris turi neįžeidžiamumą (nesugedimą), išgirsk mus, kaip tu pasitenkinai savo šventuoju vaiku Jėzumi Kristumi. Juk jis tapo mums šviesintoju tamsoje. Taip, išgirsk mus!“

Ir jie vėl meldėsi antrą kartą, sakydami: „Gyvybės Sūnau, Nemirtingumo Sūnau, kuris esi šviesoje, Sūnau, Kristau Nemirtingumo, mūsų Atpirkėjau, suteik mums galios, nes jie siekia mus nužudyti!“

Tada pasirodė didi šviesa, taip kad kalnai nušvito nuo To, kuris pasirodė. Ir balsas sušuko jiems, sakydamas: „Klausykitės mano žodžių, kad galėčiau jums kalbėti. Kodėl manęs klausiate? Aš esu Jėzus Kristus, kuris esu su jumis per amžius.“

Tada apaštalai atsakė ir tarė: „Viešpatie, mes norėtume pažinti eonų trūkumą ir jų pilnatvę (pleromą).“ Ir: „Kaip mes esame sulaikomi šioje buveinėje?“ Toliau: „Kaip mes atėjome į šią vietą?“ Ir: „Kokiu būdu mes išeisime?“ Vėlgi: „Kaip mes turime drąsos autoritetą?“ Ir: „Kodėl galios (jėgos) kovoja prieš mus?“

Tuomet iš šviesos jiems atėjo balsas, sakydamas: „Jūs patys esate liudytojai, kad aš jums kalbėjau apie visus šiuos dalykus. Tačiau dėl jūsų netikėjimo aš kalbėsiu dar kartą. Pirmiausia apie eonų trūkumą. Šis trūkumas atsirado tada, kai motinos nepaklusnumas ir kvailumas pasirodė be Tėvo didybės įsakymo. Ji norėjo pakelti eonus. Ir kai ji prabilo, Išdidusis ją sekė. O kai ji paliko dalį, Išdidusis ją sugriebė, ir tai tapo trūkumu. Tai ir yra eonų trūkumas. Kai Išdidusis paėmė tą dalį, jis ją pasėjo. Ir jis pastatė virš jos galias ir valdžias. Ir jis ją uždarė eonuose, kurie yra mirę. Ir visos pasaulio galios džiaugėsi, kad buvo pagimdytos. Tačiau jos nepažįsta išankstinio (prieš-egzistuojančio) Tėvo, nes yra jam svetimos. Tačiau tai yra tas, kuriam jos suteikė valdžią ir kuriam tarnavo, šlovindamos jį. O jis, Išdidusis, išpuiko dėl galių šlovinimo. Jis tapo pavydus ir norėjo padaryti atvaizdą vietoje atvaizdo ir formą vietoje formos. Ir jis pavedė savo valdžioje esančioms galioms nulipdyti mirtingus kūnus. Ir jie atsirado iš klaidingo vaizdavimo, iš panašumo, kuris buvo susiliejęs.“

„Toliau – apie pilnatvę (pleromą). Aš esu tas, kuris buvo pasiųstas žemyn kūne dėl sėklos, kuri buvo nukritusi. Aš nusileidau į jų mirtingą formą. Tačiau jie manęs nepažino – jie manė, kad aš esu mirtingas žmogus. Ir aš kalbėjau su tuo, kuris priklauso man, ir jis manęs klausė, kaip ir jūs šiandien klausėte. Ir aš jam suteikiau valdžią, kad jis galėtų įeiti į savo tėvystės paveldą. Ir aš paėmiau [...] jie buvo pripildyti [...] jo išganyme. Ir kadangi jis buvo trūkumas, dėl to jis tapo pilnatve.“

„Dėl to jūs esate sulaikomi, nes jūs priklausote man. Kai nusivilksite nuo savęs tai, kas sugedę, tada tapsite šviesintojais mirtingųjų žmonių viduryje.“

„Ir dėl to jūs kovosite prieš galias, nes jos neturi ramybės kaip jūs, kadangi jos nenori, jog jūs būtumėte išgelbėti.“

Tada apaštalai vėl parpuolė pagarbinti, sakydami: „Viešpatie, pasakyk mums: kaip mes kovosime prieš archontus, jei archontai yra aukščiau už mus?“

Tada iš pasirodymo jiems sušuko balsas: „Dabar jūs kovosite su jais taip, nes archontai kovoja prieš vidinį žmogų. O jūs kovokite taip: susirinkite draugėn ir mokykite pasaulyje išganymą su pažadu. O jūs apsijuoskite mano Tėvo galia ir leiskite, kad jūsų malda būtų žinoma. Ir jis, Tėvas, padės jums, kaip padėjo jums, siųsdamas mane. Nebijokite, aš esu su jumis per amžius, kaip anksčiau jums sakiau, kai buvau kūne.“

Tada iš dangaus atėjo žaibai ir griaustinis, ir tai, kas jiems pasirodė toje vietoje, buvo paimta į dangų.

Tuomet apaštalai dėkojo Viešpačiui visais palaiminimais. Ir jie sugrįžo į Jeruzalę. O eidami jie tarpusavyje kalbėjosi kelyje apie šviesą, kuri buvo atėjusi. Ir buvo pasakyta pastaba apie Viešpatį: „Jei jis, mūsų Viešpats, kentėjo, tai kiek gi (turime) kentėti mes?“

Petras atsakė, sakydamas: „Jis kentėjo dėl mūsų, ir mums taip pat būtina kentėti dėl mūsų menkumo.“

Tada balsas jiems tarė: „Aš jums daug kartų sakiau: jums būtina kentėti. Būtina, kad jus vestų į sinagogas ir pas valdovus, kad kentėtumėte. O tas, kuris nekentės ir ne [...], Tėvas [...] kad jis galėtų [...].“

Ir apaštalai labai džiaugėsi ir sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuėjo į šventyklą ir mokė išganymą Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Ir jie išgydė daugybę žmonių.

Ir Petras prabilo, sakydamas savo (bendriems) mokiniams: „Argi mūsų Viešpats Jėzus, kai buvo kūne, mums viską parodė? Juk jis nusileido. Mano broliai, klausykitės mano balso.“

Ir jis buvo pripildytas šventosios dvasios. Jis kalbėjo taip: „Mūsų Šviesintojas, Jėzus, nusileido ir buvo nukryžiuotas. Jis nešė erškėčių vainiką. Jis apsivilko purpurinį drabužį. Jis buvo nukryžiuotas ant medžio ir palaidotas kape. Ir jis prisikėlė iš mirusiųjų. Mano broliai, Jėzus yra svetimas šiam kentėjimui. Bet mes esame tie, kurie kentėjome dėl motinos nusižengimo. Ir dėl to jis padarė viską kaip mes. Nes Viešpats Jėzus, Tėvo neišmatuojamos šlovės Sūnus, yra mūsų gyvenimo Kūrėjas. Todėl, mano broliai, nepakluskime šiems bedieviams ir eikime [...].“

[...] Tada Petras vėl surinko kitus, sakydamas: „O Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų poilsio Kūrėjau, suteik mums supratimo dvasią, kad ir mes galėtume daryti stebuklus.“

Tada Petras ir kiti apaštalai jį pamatė, ir jie buvo pripildyti šventosios dvasios. Ir kiekvienas darė gydymus. Ir jie išsiskyrė, kad skelbtų Viešpatį Jėzų. Ir jie susirinko ir pasveikino vieni kitus, sakydami: „Amen.“

Tada jiems pasirodė Jėzus, sakydamas: „Ramybė jums visiems ir kiekvienam, kuris tiki mano vardu. O kai išvykstate, tebūna jums džiaugsmas, malonė ir galia. Nebijokite, štai, aš esu su jumis per amžius.“

Tada apaštalai išsiskyrė vieni nuo kitų į keturias kalbas, kad skelbtų. Ir jie ėjo Jėzaus galia, ramybėje.