Ponia su šuniuku

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ponia su šuniuku (Дама с собачкой)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1899 m.

Vertėja Z. Naujalytė.


Turinys

I[keisti]

Buvo kalbama, kad krantinėje pasirodęs naujas žmogus: ponia su šuniuku. Dmitrijus Dmitričius Gurovas, pagyvenęs Jaltoje jau dvi savaites ir čia jau apsipratęs, taip pat ėmė domėtis naujais žmonėmis. Sėdėdamas paviljone pas Verną, jis matė, kaip krantine praėjo jauna ponia, neaukšto ūgio blondinė, su berete; paskui ją bėgo baltas špicas.

Ir paskiau jis ją sutikdavo miesto sode ir skvere po kelis kartus per dieną. Ji vaikštinėdavo viena, vis su ta pačia berete, su baltu špicu; niekas nežinojo, kas jinai, ir vadino ją tiesiog - ponia su šuniuku.

„Jeigu ji čia be vyro ir be pažįstamų, - samprotavo Gurovas, - tai būtų ne pro šalį su ja susipažinti“.

Jam dar nebuvo keturiasdešimties metų, bet jis jau turėjo dvylikos metų dukterį ir du sūnus gimnazistus. Jį apvesdino anksti, kai jis dar buvo antro kurso studentas, ir dabar žmona atrodė pusantro karto už jį vyresnė. Tai buvo moteris aukšta, tamsiais antakiais, tiesi, ori ir solidi ir, kaip pati save vadino, galvojanti. Ji daug skaitė, laiškuose nerašė „jero“ ir vadino vyrą ne Dmitrijum, bet Dimitrijun; o jis slapčia ją laikė neprotinga, siauraprote, neelegantiška, jos bijojo ir nemėgo sėdėti namie. Jis jau seniai jai buvo neištikimas, apgaudinėdavo ją dažnai ir turbūt todėl apie moteris atsiliepdavo beveik visuomet blogai, ir kai prie jo būdavo apie jas kalbama, tai jis vadindavo jas taip:

- Žemesnioji rasė!

Jam atrodė, jog jis jau pakankamai pamokytas kartaus patyrimo, kad jas galėtų vadinti kaip tinkamas, bet vis dėlto be „žemesniosios rasės“ jis nebūtų galėjęs išgyventi nė poros dienų. Vyrų draugijoje jam būdavo nuobodu, jis jausdavosi blogai, su jais jis atrodydavo nekalbus, šaltas, bet kai jis būdavo tarp moterų, tai jausdavosi laisvai ir žinodavo, apie ką su jomis kalbėti ir kaip laikytis; net ir tylėti su jomis jam būdavo lengva. Jo išvaizdoje, būde, visoj jo prigimty buvo kažko patrauklaus, nepagaunamo, kas masino moteris, viliojo jas; jis tai žinojo, ir jį patį taip pat kažkokia jėga traukė prie jų.

Daugkartinis patyrimas, iš tikrųjų kartus patyrimas, seniai jį išmokė, kad kiekvienas suartėjimas, kuris iš pradžių taip maloniai paįvairina gyvenimą ir atrodo smagus ir lengvas nuotykis, padoriems žmonėms, ypač maskviečiams, sunkiems ir nerangiems, būtinai išauga į didelį sudėtinga uždavinį, ir padėtis galų gale darosi slegianti. Bet kai tik jis vėl sutikdavo kokią įdomią moterį, tas patyrimas kažkaip išslysdavo iš atminties, ir vėl norėdavosi gyventi, ir visa atrodydavo taip paprasta ir žaisminga.

Ir šit kartą pavakary jis pietavo sode, o ponia su berete neskubėdama artėjo prie gretimo staliuko. Jos veido išraiška, eisena, suknia, šukuosena jam sakė, kad jinai yra iš padorios draugijos, ištekėjusi, Jaltoje pirmą kartą ir viena, kad jai čia nuobodu... Pasakojimuose apie vietinių papročių nešvankumą daug netiesos, jis juos niekino ir žinojo, kad tokie pasakojimai daugiausia kuriami žmonių, kurie patys mielai darytų nuodėmes, jei tik mokėtų; bet kai ponia atsisėdo prie gretimo stalo, trys žingsniai nuo jo, jam prisiminė visi tie pasakojimai apie lengvas pergales, apie išvykas į kalnus, ir viliojanti mintis apie greitą, trumpalaikį ryšį, apie romaną su nepažįstama moterim, kurios nežinai nei vardo, nei pavardės, staiga jį užvaldė.

Jis meiliai pašaukė špicą, ir kai tas priėjo, pagrasino jam pirštu. Špicas suurzgė. Gurovas vėl pagrasino.

Ponia pažvelgė į jį ir tuoj nuleido akis.

- Jis nekanda, - pasakė ji ir išraudo.

- Ar galima jam duoti kaulą? - ir, kai ji linktelėjo galvą, jis švelniai paklausė: - Jūs seniai malonėjot atvažiuot į Jaltą?

- Penkios dienos.

- O aš jau čia baigiu antrą savaitę.

Truputi patylėjo.

- Laikas bėga greitai, o tuo tarpu čia tokia nuobodybė! - pasakė ji, nežiūrėdama į jį.

- Tai tik priimta sakyti, kad čia nuobodu. Pilietis gyvena kur nors Beleve arba Žizdroj - ir jam nenuobodu, o atvažiuoja čionai: „Ak nuobodu! ak, dulkės!“ Pamanytum, kad jis iš Grenados atvažiavęs.

Jinai nusijuokė. Paskui abu valgė toliau, tylėdami kaip nepažįstami; bet papietavę išėjo greta - ir prasidėjo linksmas, lengvas pošnekis žmonių laisvų, patenkintų, kuriems vis tiek, kur eiti, apie ką kalbėti. Jie vaikštinėjo ir kalbėjo apie tai, kaip keistai apšviesta jūra; vanduo buvo violetinės spalvos, tokios malonios ir šiltos, ir per jį ėjo auksinė juosta nuo mėnulio. Kalbėjo apie tai, kaip tvanku po karštos dienos. Gurovas pasisakė esąs maskvietis, pagal išeitąjį mokslą filologas, bet tarnaująs banke; rengęsis kažkada dainuoti privačioje operoje, bet metęs, turįs Maskvoje dvejus namus... O iš jos jis sužinojo, kad ji augusi Peterburge, bet ištekėjusi į Są, kur jau gyvenanti dveji metai, kad Jaltoje ji gyvensianti dar kokį mėnesį ir jos pasiimti atvažiuosiąs josios vyras, kuris taip pat norįs atsiilsėti. Ji jokiu būdu nemokėjo paaiškinti, kur dirba jos vyras, - ar gubernijos valdyboj, ar gubernijos zemstvos taryboj, ir tas jai pačiai atrodė juokinga. Ir dar sužinojo Gurovas, kad ji vadinasi Ana Sergejevna.

Paskui viešbutyje, savo kambaryje, jis galvojo apie ją, apie tai, kad rytoj jinai tikriausiai su juo susitiks. Taip turi būti. Guldamas jis prisiminė, kad jinai dar taip neseniai buvo institute, mokėsi taip, kaip dabar jo duktė, prisiminė, kiek dar drovumo, nerangumo buvo jos juoke, pašnekesy su nepažįstamu, - matyt, dar pirmas kartas gyvenime, kad ji yra viena tokiose aplinkybėse, kai ją sekioja, į ją žiūri ir kalbina ją tik su vienu slaptu tikslu, kurio ji negali nenumanyti. Prisiminė jis ploną, silpną jos kaklą, gražias pilkas akis.

„Joje vis dėlto yra kažkas pasigailėtino“, - pagalvojo jis ir pradėjo migti.

II[keisti]

Praėjo savaitė po susipažinimo. Buvo šventadienis. Kambariuose buvo tvanku, o gatvėje vėjas sūkuriais nešiojo dulkes, plėšė nuo galvų skrybėles. Visą dieną norėjosi gerti, ir Gurovas dažnai užeidinėjo į paviljoną ir siūlė Anai Sergejevnai tai vandens su sirupu, tai ledų. Nebuvo kur dėtis.

Vakare, kai truputį aprimo, jie nuėjo ant molo pasižiūrėti, kaip atplauks laivas. Prieplaukoje buvo daug vaikštinėjančių; susirinko kažko pasitikti, laikė gėlių puokštes. Ir čia ypač ryškiai krito į akis du būdingi puošnios Jaltos minios ypatumai: pagyvenusios ponios buvo apsirengusios kaip jaunos ir buvo daug generolų.

Dėl jūros neramumo laivas atplaukė vėlai, kai jau buvo nusileidusi saulė, ir prieš sustodamas prie molo ilgai sukinėjosi. Ana Sergejevna žiūrėjo pro lornetą į laivą, į keleivius, lyg ieškodama pažįstamų, o kai kreipdavosi į Gurovą, tai jos akys žibėdavo. Ji daug kalbėjo, ir jos klausimai buvo kapoti, ir ji pati tuojau užmiršdavo, ko klaususi; paskui ji minioje pametė lornetą.

Puošni minia skirstėsi, jau nebesimatė veidų, vėjas visiškai nurimo, o Gurovas ir Ana Sergejevna stovėjo, lyg laukdami, ar neišlips dar kas iš laivo. Ana Sergejevna jau tylėjo ir kvepeno gėles, nežiūrėdama į Gurovą.

- Oras į vakarą pagražėjo, - pasakė jisai. - Kurgi mes dabar eisim? O gal nuvažiuotume kur nors?

Ji nieko neatsakė.

Tada jis įdėmiai į ją pažiūrėjo; staiga apkabino ją ir pabučiavo į lūpas, ir nuo jos padvelkė gėlių drėgme, ir tuojau jis baikščiai apsidairė: ar kas nors nematė?

- Eime pas jus... - pasakė jis tyliai.

Ir abu greitai nuėjo.

Viešbuty, jos kambary, buvo tvanku, dvelkė kvepalais, kuriuos ji buvo pirkusi japonų krautuvėj. Gurovas, žiūrėdamas į ją dabar, galvojo: „Kokių tik gyvenime nebūna susitikimų!“ Iš praeities jam buvo likusios prisiminimuose nerūpestingos, geraširdės moterys, linksmos nuo meilės, dėkingos jam už suteiktą laimę, nors ir labai trumpą, ir tokios, - kaip, pavyzdžiui, jo žmona, - kurios mylėjo be nuoširdumo, su bereikalingais pokalbiais, manieringai, su isterija, su tokia išraiška, lyg tai buvo ne meilė, ne aistra, o kažkas žymiai reikšmingesnio; ir tokios dvi trys, labai gražios, šaltos, kurių veide staiga šmėkštelėdavo plėšri išraiška, atkaklus noras paimti, išplėšti iš gyvenimo daugiau, negu jis gali duoti, ir tai buvo nebe pirmos jaunystės, įnoringos, negalvojančios, despotiškos, neprotingos moterys, ir kai Gurovas joms jau šaldavo, tai jų grožis keldavo jam neapykantą, ir jų baltinių mezginiai tuomet atrodydavo jam panašūs į žvynus.

Bet čia vis ta pati neprityrusios jaunystės nedrąsa, nerangumas, nesmagi savijauta; ir buvo suglumimo įspūdis, lyg staiga kažkas būtų pasibeldęs į duris. Ana Sergejevna, toji „ponia su šuniuku“, pergyveno tai, kas įvyko, kažkaip ypatingai ramiai, labai rimtai, tarytum savo nuopuolį, - taip atrodė, ir tai buvo keista ir nepritinkama. Jos bruožai suglebo, nuvyto, ir abipus veido liūdnai nukaro ilgi plaukai, ji sėdėjo susimąsčiusi niūria poza lyg nusidėjėlė senovės paveiksle.

- Negerai, - pasakė jinai. - Jūs gi pirmas manęs negerbiate dabar.

Ant stalo buvo arbūzas. Gurovas atsiriekė gabalą ir ėmė neskubėdamas valgyti. Praėjo bent pusvalandis tylos.

Ana Sergejevna buvo jaudinanti, nuo jos dvelkė tyras naivios, mažai gyvenusios moters padorumas; vieniša žvakė degė ant stalo, vos apšviesdama jos veidą, bet buvo matyti, kad jai negera.

- Kodėl gi aš turėčiau nustoti tave gerbti? - paklausė Gurovas. - Tu pati nežinai, ką kalbi.

- Tegu Dievas man atleidžia! - pasakė jinai, ir jos akys prisipildė ašarų. - Tai baisu.

- Tu tarytum teisiniesi.

- Kuo man pasiteisinti? Aš kvaila, bloga moteris, aš savęs neapkenčiu ir apie teisinimąsi negalvoju. Aš ne vyrą apgavau, bet pati save. Ir ne dabar tik, o jau seniai apgaudinėju. Mano vyras galbūt doras, geras žmogus, bet juk jis liokajus! Aš nežinau, ką jis veikia ten, kur tarnauja, o žinau tiktai, kad jis liokajus. Man, kai aš už jo ištekėjau, buvo dvidešimt metų, mane kamavo smalsumas, man norėjosi ko nors geresnio: juk yra gi, - kalbėdavau sakau, - kitoks gyvenimas. Norėjosi pagyventi! Pagyventi būtinai... Smalsumas mane deginte degino... jūs to nesuprantat, bet, prisiekiu Dievu, aš jau nebegalėjau valdytis; man kažkas darėsi, manęs nebegalima buvo nulaikyti, aš pasisakiau vyrui, kad sergu, ir atvažiavau čionai... Ir čia aš vis vaikščiojau it apsvaigusi, it pamišusi... ir štai aš pasidariau šlykšti, bjauri moteris, kurią kiekvienas gali niekinti.

Gurovui buvo jau nuobodu klausyti, jį erzino naivus tonas, tasai atgailavimas, toksai nelauktas ir taip ne vietoj; jeigu ne akys, pilnos ašarų, tai galėjai pamanyti, kad ji juokauja arba vaidina.

- Aš nesuprantu, - tarė jis tyliai, - ko gi tu nori?

Ji įsikniaubė jam į krūtinę ir prisispaudė prie jo.

- Tikėkit, tikėkit manim, maldauju... - kalbėjo ji. - Aš mėgstu dorą, skaistų gyvenimą, o nuodėmė man bjauri, aš pati nežinau, ką darau... Paprasti žmonės sako: nelabasis galvą apsuko. Ir aš dabar galiu apie save pasakyti, kad man nelabasis galvą apsuko.

- Gana, gana... - murmėjo jis.

Jis žiūrėjo į jos pastėrusias, išsigandusias akis, bučiavo ją, kalbėjo tyliai ir meiliai, ir ji pamažėl nurimo, grįžo jos linksmumas; ėmė abu juoktis.

Paskui, kad jie išėjo, krantinėje nebebuvo nė gyvos dvasios, miestas su savo kiparisais atrodė lyg išmiręs, bet jūra vis ūžė ir daužėsi į krantą; vienas barkasas suposi ant bangų, ir jame mieguistai spingsojo žibintuvėlis.

Surado vežiką ir nuvažiavo į Oreandą.

- Aš dabar apačioj, prieškambary, sužinojau tavo pavardę; ant lentos parašyta fon Dideric, - tarė Gurovas. - Tavo vyras vokietis?

- Ne, jo senelis, rodos, buvo vokietis, bet pats jis stačiatikis.

Oreandoj sėdėjo ant suolo, netoli nuo cerkvės, žiūrėjo žemyn į jūrą ir tylėjo. Jalta pro rytmečio rūkus vos matėsi, kalnų viršūnėse nejudėdami stovėjo balti debesys. Nė vienas lapas medžiuose nekrutėjo, čirškė cikados, ir monotoniškas, duslus jūros ūžesys, ateinąs iš apačios, kalbėjo apie atilsį, apie amžinąjį miegą, kuris mūsų laukia. Taip ūžė apačioj, kada čia dar nebuvo nei Jaltos, nei Oreandos, ūžė dabar ir ūš taip pat abejingais ir dusliai, kai mūsų nebebus. Ir tame pastovume ir visiškame abejingume kiekvieno iš mūsų gyvenimui ar mirčiai slypi galbūt mūsų amžinojo išganymo, nuolatinės gyvybės žemėje ir nuolatinio tobulėjimo laidas. Sėdėdamas greta jaunos moters, kuri aušroje atrodė tokia graži, nurimusi ir sužavėta tos pasakiškos aplinkos - jūros, kalnų, debesų, plačiojo dangaus, Gurovas mąstė apie tai, kaip iš esmės, jeigu gerai įsigalvosi, viskas šiame pasaulyje gražu, viskas, išskyrus tai, ką mes patys mąstom ir darom, kai užmirštam aukštesniuosius būties tikslus ir savo žmogiškąjį orumą.

Praėjo kažkoks žmogus, turbūt sargas, pažiūrėjo į juos ir nuėjo. Ir toji smulkmena pasirodė tokia paslaptinga ir tokia graži. Buvo matyti, kaip iš Feodosijos atėjo garlaivis, nušviestas rytmečio auštos, jau be žiburių.

- Rasa ant žolės, - pasakė Ana Sergejevna patylėjusi.

- Taip. Metas namo.

Jie grįžo į miestą.

Paskui jie kiekvieną vidudienį susitikinėjo krantinėje, drauge pusryčiavo, pietavo, vaikščiojo, žavėjosi jūra. Ji skundėsi, kad blogai miega ir kad jos širdis baimingai plaka, pateikinėjo vis tuos pačius klausimus, kankinama tai pavydo, tai baimės, kad jis gal nepakankamai ją gerbiąs. Ir dažnai skvere arba sode, kai arti nieko nebūdavo, jis staiga prisitraukdavo ją prie savęs ir aistringai bučiuodavo. Visiška dykystė, bučiniai dienos šviesoje, vogčiomis ir su baime, kad kas nepamatytų, kaitra, jūros kvapas ir nuolatinis mirgavimas prieš akis dykinėjančių, puošnių, sočių žmonių jį tarsi kitu žmogumi pavertė; jis kalbėjo Ana Sergejevnai, kokia ji graži, kokia viliojanti, buvo nekantriai aistringas, nesitraukė nuo jos nė žingsnio, o ji dažnai susimąstydavo ir prašydavo prisipažinti, kad jos negerbiąs, nė kiek nemylįs, kad ji jam esanti vien nuvalkiota moteris. Beveik kas vakaras, sutemus, jie važiuodavo kur nors už miesto, į Oreandą arba prie krioklio; ir pasivažinėjimai nusisekdavo, įspūdžiai kiekvieną kartą vis būdavo puikūs ir didingi.

Laukė atvažiuojant vyro. Bet atėjo iš jo laiškas, kuriame jis pranešė, kad jam ėmė baisiai skaudėti akis, ir maldavo žmoną kuo greičiau grįžti namo. Ana Sergejevna skubiai ėmė ruoštis.

- Tai gerai, kad aš išvažiuoju, - kalbėjo ji Gurovui. - Tai pats likimas.

Ji išvažiavo arkliais, ir jisai ją lydėjo. Važiavo visą dieną. Kai ji įlipo į greitąjį traukinį ir suskambėjo antras skambutis, ji kalbėjo:

- Leiskit, aš į jus dar pasižiūrėsiu... Pažiūrėsiu dar kartą. Va šitaip.

Ji neverkė, bet buvo liūdna, lyg sirgtų, ir jos veidas virpėjo.

- Aš apie jus galvosiu... prisiminsiu, - kalbėjo ji. - Su Dievu, likit sveikas. Neminėkit bloguoju. Mes atsisveikiname amžinai, taip reikia, nes nederėjo iš viso susitikti. Na, su Dievu.

Traukinys išėjo greitai, jo žiburiai netrukus dingo, ir po minutės jau nebebuvo girdėti nė jo dundesio, lyg viskas tyčia būtų susitarę kuo greičiau baigti tą svaiginančią užmarštį, tą beprotybę. Ir, pasilikęs vienas perone ir žiūrėdamas į tamsią tolumą, Gurovas klausėsi žiogų čirškimo ir telegrafo laidų ūžesio lyg tik ką pabudęs. Ir jis galvojo, kad štai jo gyvenimo buvo dar vienas romanas ar nuotykis, ir jis taipgi jau baigėsi, ir liko dabar atminimas. Jam buvo liūdna, graudu, jis jautė kiek sąžinės priekaištą; juk ta jauna moteris, su kuria jis niekados nebesimatys, nebuvo su juo laiminga; jis buvo jai meilus ir nuoširdus, bet vis dėlto jo elgesy su ja, jo tone ir mylavimuose buvo truputėlį justi lengva pajuoka, šiurkštokas išdidumas laimingo vyro, kuris dar, be to, beveik dvigubai už ją vyresnis. Visą laiką jinai vadino jį geru, nuostabiu, kilniu; išeitų, jog ji matė jį kitokį, negu jis buvo iš tikrųjų, vadinasi, jisai nenoromis ją apgaudinėjo...

Čia, stoty, jau kvepėjo rudeniu, vakaras buvo vėsus.

„Metas ir man į šiaurę, - pagalvojo Gurovas, eidamas iš perono. - Metas!“

III[keisti]

Namie, Maskvoj, jau viskas buvo žiemiška: kūrendavo krosnis, ir rytais, kai vaikai ruošdavosi į gimnaziją ir gerdavo arbatą, būdavo dar tamsu, ir auklė trumpam laikui užžiebdavo šviesą. Jau prasidėjo šaltos dienos. Kai pirmą kartą sninga ir pirmą kartą važiuoji rogėmis, smagu matyti baltą žemę, baltus stogus, kvėpuoti lengva, malonu, ir tada prisimena jaunystės metai. Senos liepos ir beržai, nubaltinti šerkšnos, atrodo tokie nuoširdūs, jie artimesni sielai negu kiparisai ir palmės, ir arti jų esant jau nebesinori galvoti apie kalnus ir jūrą.

Gurovas buvo maskvieti, jis grįžo į Maskvą gražią šaltą dieną, ir kai užsivilko kailinius ir užsimovė šiltas pirštines, pasivaikščiojo po Petrovką, ir kai šeštadienį vakare išgirdo varpų skambesį, tai neseniai buvusi kelionė ir jo lankytos vietos jam nustojo viso žavesio. Pamažėl jis pasinėrė į Maskvos gyvenimą, jau godžiai skaitė po tris laikraščius kas dieną ir sakėsi Maskvos laikraščių iš principo neskaitąs. Jį jau traukė į restoranus, klubus, į kviestinius pietus, jubiliejus, ir jau kuteno jo savimylą, kad pas jį lankosi garsūs advokatai ir artistai, ir kad Daktarų klube jis lošia kortom su profesorium. Jau jis galėjo suvalgyti visą porciją seliankos keptuvėje...

Praeis koks mėnuo, ir Anos Sergejevnos atminimą, jam rodės, apgaubs ūkanos, ir tik retkarčiais jinai sapnuosis jam su gailia šypsena, kaip sapnavosi kitos. Bet praėjo daugiau kaip mėnuo, atėjo šalta žiema, o atminty viskas buvo aišku, lyg būtų išsiskyręs su Ana Sergejevna tik vakar. Ir prisiminimai tik vis labiau degėsi. Ar vakaro tyloj jis kabinete girdėdavo, kaip vaikai ruošia pamokas, ar restorane išgirsdavo romansą arba vargonėlius, ar židiny imdavo staugti pūga, - tuoj jo atminty staiga atgimdavo viskas: ir kas atsitiko ant molo, ir ankstyvas rytmetys su ūkanomis ant kalnų, ir garlaivis iš Feodosijos, ir bučiniai. Jis ilgai vaikščiodavo po kambarį ir gyvendavo prisiminimais, ir šypsodavosi, ir paskui jo prisiminimai virsdavo svajonėmis, ir praeitis jo vaizduotėje pindavosi su ateitim. Anos Sergejevnos jis nesapnavo, bet ji sekiojo paskui jį visur it šešėlis ir žiūrėjo, ką jis daro. Užmerkęs akis, jis matė ją kaip gyvą, ir atrodė jinai gražesnė, jaunesnė, švelnesnė, negu buvo; ir jis pats atrodė sau geresnis, negu buvo tada, Jaltoje. Ji vakarais žiūrėdavo į jį iš knygų spintos, iš židinio, iš kertės, jis girdėdavo jos kvėpavimą ir mielą jos rūbų šlamesį. Gatvėje jis žvilgsniu lydėdavo moteris, ieškodavo, ar nėra panašios į ją...

Ir jį jau kamavo stiprus noras pasidalyti su kuo nors savo prisiminimais. Bet namie jis negalėjo apie savo meilę kalbėti, o už namų sienų - neturėjo su kuo. Negi su gyventojais kalbėsi ar banke. Ir apie ką kalbėti? Bene jis tada mylėjo? Bene buvo ko nors gražaus, poetiško, pamokomo ar bent įdomaus jo santykiuose su Ana Sergejevna? Ir jis turėdavo kalbėti bendrai apie meilę, apie moteris, ir niekas nesusigaudydavo, kaip čia yra, ir tik žmona krutindavo savo tamsius antakius ir sakydavo:

- Tau, Dimitrijau, visiškai netinka dabitos vaidmuo.

Kartą naktį, išeidamas iš Daktarų klubo su savo partnerius, valdininku, jis neiškentė ir pasakė:

- Kad jūs žinotumėt, su kokia žavinga moterim aš susipažinau Jaltoje!

Valdininkas sėdo į roges, buvo bevažiuojąs, bet staiga atsigręžė ir šūktelėjo:

- Dmitrijau Dmitričiau!

- Ką?

- Jūs betgi pirma teisybę sakėte: sterkas buvo nešviežias!

Tie žodžiai, tokie paprasti, kažkodėl staiga suerzino Gurovą, pasirodė jam žeminami, nešvankūs. Kokie laukiniai papročiai, kokie žmonės! Kokios beprasmiškos naktys, kokios neįdomios, blankios dienos! Pasiutęs lošimas kortomis, apsirijimai, girtuokliavimai, nuolatiniai pošnekiai vis apie tą patį. Nereikalingi darbai ir kalbos vis apie tą patį atima geriausią laiko dalį, geriausias jėgas, ir galų gale lieka kažkoks biznas, be polėkių gyvenimas, kažkokia nesąmonė. O eiti šalin, pabėgti negali, sėdi tartum beprotnamy arba areštantų stovykloje!

Gurovas nemiegojo kiaurą naktį ir pyko, paskui visą dieną jam skaudėjo galvą. Ir kitas naktis jis miegojo blogai, vis sėdėjo lovoj ir galvojo arba vaikščiojo iš kampo į kampą. Vaikai jam įgriso, bankas nusibodo, nesinorėjo niekur eiti, apie nieką kalbėti.

Gruodžio mėnesį, per šventes, jis susiruošė kelionėn ir pasakė žmonai, kad važiuoja Peterburgan rūpintis dėl vieno jaunuolio - ir išvažiavo į S. Ko? Jis ir pats gerai nežinojo. Jam norėjosi pasimatyti su Ana Sergejevna ir pasikalbėti, surengti pasimatymą, jei galima.

Atvažiavo jis į S. iš ryto ir paėmė viešbuty geriausią kambarį, kuriame grindys buvo išklotos pilku kareivišku milu, o ant stalo buvo rašalinė, pilka nuo dulkių, su raiteliu, kurio ranka laikė iškėlusi skrybėlę, o galva buvo numušta. Šveicorius jam suteikė reikalingų žinių: fon Didericas gyvenąs Staro-Gončiarnajoj gatvėj, nuosavuose namuose - tai netoli nuo viešbučio, gyvenąs gerai, turtingai, turįs savo arklius, mieste jį visi pažįstą. Šveicorius pavardę tarė šitaip: Dridiricas.

Gurovas neskubėdamas nuėjo į Staro-Gončiarnają gatvę ir susiieškojo namą. Kaip tik priešais namą stovėjo tvora, pilka, ilga, su vinimis.

„Kaip nebėgsi nuo tokios tvoros“, - galvojo Gurovas, žvilgčiodamas čia į tvorą, čia į langus.

Jis samprotavo: šiandien įstaigose nedarbo diena, ir vyras greičiausiai namie. O pagaliau vis tiek būtų netaktiška eiti į namus ir drumsti ramybę. O jei siųsi laiškelį, tai jos, ko gero, paklius į rankas vyrui ir tada viską galima sugadinti. Geriausia tykoti progos. Ir jis vis vaikščiojo gatve ir patvoriu ir lūkuriavo tos progos. Jis matė, kaip pro vartus įėjo elgeta ir jį užpuolė šunys, paskui po valandos girdėjo skambinant fortepijonu, ir garsai sklido silpni, neaiškūs. Matyt, Ana Sergejevna skambino. Paradinės durys staiga atsidarė, ir pro jas išėjo kažkokia senukė, o paskui ją bėgo pažįstamas baltas špicas. Gurovas norėjo pašaukti šunį, bet širdis jam staiga ėmė plakti, ir jis iš susijaudinimo negalėjo prisiminti, kaip to šuniuko vardas.

Jis vaikščiojo ir vis labiau ir labiau neapkentė pilkos tvoros, ir jau galvojo susierzinęs, kad Ana Sergejevna jį užmiršo ir galbūt jau pramogauja su kitu; juk tai taip natūralu jaunai moteriai, kuri nuo ryto iki vakaro turi žiūrėti į tą prakeiktą tvorą. Jis grįžo į savo viešbutį ir ilgai sėdėjo ant sofos nežinodamas, ką daryti, paskui pavalgė pietus, paskui ilgai miegojo.

„Kaip visa tai kvaila ir nerimastinga, - galvojo jis atsibudęs ir žiūrėdamas į tamsius langus; jau buvo vakaras. - Še, išsimiegojau nežinia kam. Ką gi aš dabar naktį veiksiu?“

Jis sėdėjo ant lovos, užtiestos pigia, pilka kaip ligoninės antklode, ir su apmaudu erzino save:

„Štai tau ir ponia su šuniuku... Štai tau ir nuotykis... Štai ir sėdėk čia“.

Dar rytą, stoty, jam krito į akis skelbimas labai didelėmis raidėmis: teatre pirmąkart eina „Geiša“. Jis tai prisiminė ir nuvažiavo į teatrą.

„Labai galimas daiktas, kad ji vaikšto į premjeras“, - galvojo jis.

Teatras buvo pilnas. Ir čia, kaip apskritai visuose gubernijos teatruose, virš sietyno buvo rūkas, triukšmingai nerimavo aukštutinė galerija; pirmoj eilėj, spektakliui dar neprasidėjus, stovėjo, susidėję ant nugaros rankas, vietiniai dabitos; ir čia, gubernatoriaus ložėje, pirmoje vietoje sėdėjo gubernatoriaus duktė su boa ant kaklo, o pats gubernatorius kukliai glūdėjo už užuolaidos, ir buvo matyti tiktai jo rankos; siūbavo uždanga, orkestras ilgai derino instrumentus. Visą laiką, kol publika rinkosi ir užiminėjo vietas, Gurovas godžiai ieškojo akimis.

Įėjo ir Ana Sergejevna. Ji atsisėdo trečioj eilėj ir, kai Gurovas į ją pažiūrėjo, tai jam suspaudė širdį, ir jis aiškiai suprato, kad dabar visame pasauly nebėra jam artimesnio, brangesnio ir svarbesnio žmogaus; paskendusi provincialų minoj, ta mažutė moteris, niekuo neįžymi, su prastu lornetu rankoje, užpildė dabar visą jo gyvenimą, buvo jo skausmas, džiaugsmas, vienintelė laimė, kurios jis dabar sau troško; ir, griežiant blogam orkestrui, bjauriems miesčioniškiems smuikams, jis mąstė, kokia jinai graži. Mąstė ir svajojo.

Drauge su Ana Sergejevna įėjo ir atsisėdo greta jaunas vyras su nedidelėmis žandenomis, labai aukštas, kiek susikūprinęs; sulig kiekvienu žingsniu jis lingavo galvą ir lyg nuolat sveikinosi. Matyt, tai buvo jos vyras, kurį tada Jaltoje, kartėlio pagauta, ji pavadino liokajum. Ir iš tikrųjų jo ilgoj figūroj, žandenose, nedidelėj plikėj buvo kažko liokajiškai nuolankaus, šypsojosi jis saldžiai, ir jo atlape blizgėjo kažkoks mokslo ženklelis, nelyginant liokajaus numeris.

Per pirmąją pertrauką vyras išėjo rūkyti, ji liko besėdinti. Gurovas, kuris taip pat sėdėjo partery, priėjo prie jos ir tarė drebančiu balsu, prisiverčiamai šypsodamas:

- Labas vakaras.

Ji pažvelgė į jį ir išblyško, paskui dar kartą pažvelgė su pasibaisėjimu, netikėdama savo akimis, ir stipriai suspaudė rankose sykiu lornetą ir vėduoklę, matyt, kovodama su savim, kad neapalptų. Abi tylėjo. Ji sėdėjo, jis stovėjo, išgąsdintas jos sumišimo, nesiryždamas sėsti greta. Uždainavo derinami smuikai ir fleita, pasidarė staiga baisu, atrodė, kad iš visų ložių į juos žiūri. Bet štai ji pakilo ir greitai nuėjo durų link; jis - paskui ją, ir abu ėjo be nuovokos koridoriais, laiptais, čia lipo aukštyn, čia leidosi žemyn, ir mirgėjo jiems akyse kažkokie žmonės su teisėjų, mokytojų ir kitokiais mundurais, ir vis su ženkliukais; mirgėjo ponios, kailiniai kabyklose, pūtė skersvėjis, nešdamas papirosų nuorūkų tvaiką. Ir Gurovas, kuriam stipriai plakė širdis, galvojo: „O Viešpatie! Ir kam čia tie žmonės, tas orkestras...“

Ir tą pačią akimirką, jis staiga prisiminė, kaip tada vakare, stoty, išlydėjęs Aną Sergejevną, jis sau kalbėjo, kad viskas baigta ir kad jie daugiau niekados nebesimatysią. Bet kaip dar toli buvo iki pabaigos!

Siauruose, niūriuose laiptuose, kur buvo užrašas „Įėjimas į amfiteatrą“, ji sustojo.

- Kaip jūs mane išgąsdinot! - tarė ji, sunkiai alsuodama, vis dar išblyškusi, apstulbusi. - O, kaip jūs mane išgąsdinot! Aš vos gyva. Kam jūs atvažiavot? Kam?

- Bet supraskit, Ana, supraskit... - prašneko jis pusbalsiu, paskubomis. - Maldauju jus, supraskit...

Ji žiūrėjo į jį su baime, su malda, su meile, žiūrėjo įdėmiai, kad ryškiau įstrigtų atmintin jo bruožai.

- Aš taip kenčiu! - tęsė ji, neklausydama jo. - Aš visą gyvenimą galvojau tiktai apie jus, aš gyvenau mintimi apie jus. Ir man norėjosi pamiršti, pamiršti, bet kam, kam jūs atvažiavot?

Aukščiau, plotmelėje, du gimnazistai rūkė ir žiūrėjo apačion, bet Gurovui buvo vis tiek, jis prisitraukė prie savęs Aną Sergejevną ir ėmė bučiuoti jos veidą, skruostus, rankas.

- Ką jūs darot, ką jūs darot! - kalbėjo ji, siaubo apimta, stumdama jį nuo savęs. - Mes išėjom iš proto. Išvažiuokit šiandien, išvažiuokit tučtuojau... Maldauju, vardan visko, kas šventa... maldauju... Kažkas ateina!

Laiptais iš apačios į viršų kažkas lipo.

- Jūs turit išvažiuoti... - tęsė Ana Sergejevna pašnibždomis. - Girdit, Dmitrijau Dmitričiau? Aš atvažiuosiu pas jus į Maskvą. Aš niekad nebuvau laiminga, aš dabar nelaiminga ir niekad, niekad nebūsiu laiminga, niekad! Neverskit manęs kentėti dar daugiau! Prisiekiu, atvažiuosiu į Maskvą. O dabar skirkimės! Mano mielasis, gerasis, mano brangusis, skirkimės!

Ji suspaudė jam ranką ir ėmė greitai leistis žemyn, vis atsigręždama į jį, ir iš jos akių buvo matyti, kad ji iš tikrųjų nebuvo laiminga... Gurovas pastovėjo truputį, pasiklausė, paskui, kai viskas nutilo, susiieškojo savo kabyklą ir išėjo iš teatro.

IV[keisti]

Ir ana Sergejevna ėmė važinėti pas jį į Maskvą. Kas du trys mėnesiai kartą jinai išvažiuodavo iš S. ir sakydavo vyrui, kad važiuoja pasitarti su profesorium dėl savo moteriškos ligos, - vyras ir tikėjo, ir netikėjo. Atvykusi į Maskvą, ji apsistodavo „Slavų turguje“ ir tuoj siųsdavo pas Gurovą žmogų su raudona kepure. Gurovas vaikščiodavo pas ją, ir niekas Maskvoje apie tai nežinojo.

Tokiu būdu sykį, žiemos rytą, jis ėjo pas ją (pasiuntinys buvo pas jį iš vakaro, bet jo nerado). Su juo ėjo duktė, kurią jis norėjo palydėt į gimnaziją - buvo pakeliui. Snigo dideliais šlapiais tumulais.

- Dabar trys laipsniai šilumos, o tuo tarpu sninga, - kalbėjo Gurovas dukteriai. - Bet juk ta šiluma - tik žemės paviršiuj, o aukštesniuose atmosferos sluoksniuose - visai kita temperatūra.

- Tėte, o kodėl žiemą nebūna griaustinio?

Jis paaiškino ir šitą dalyką. Jis kalbėjo ir galvojo, kad štai eina į pasimatymą, ir nė viena gyva dvasia apie tai nežino ir turbūt niekad nežinos. Jis gyveno du gyvenimus: vieną viešą, kurį matė ir žinojo visi, kam tik reikėjo, pilną konvencialios teisybės ir konvencialios apgaulės, visiškai panašų į jo pažįstamų ir draugų gyvenimą, ir kitą, vykstantį slaptai. Ir dėl kažkokio keisto aplinkybių susidėstymo, galbūt atsitiktinio, visa, kas jam buvo svarbu, įdomu, būtina, kame jis buvo nuoširdus ir neapgaudinėjo savęs, kas buvo jo gyvenimo branduolys, vyko slapta nuo visų, ogi visa, kas buvo jo melas, jo kiautas, kuriame jis slapstėsi, kad neišaiškėtų tiesa, kaip, pavyzdžiui, jo tarnyba banke, ginčai klube, jo „žemesnioji rasė“, vaikščiojimas su žmona į jubiliejus - visa tai buvo vieša. O pagal save jis sprendė ir apie kitus, netikėjo tuo, ką matė, ir visuomet manė, kad kiekvieno žmogaus po paslapties uždanga, nelyginant po nakties uždanga, vyksta tikrasis, įdomusis gyvenimas. Kiekvieno asmens egzistenciją laiko paslaptis, ir gal iš dalies dėl to kultūringas žmogus taip nervingai rūpinasi, kad būtų gerbiama asmens paslaptis.

Palydėjęs dukterį į gimnaziją, Gurovas pasuko į „Slavų turgų“. Jis nusivilko kailinius apačioj, užlipo į viršų ir tyliai pasibeldė į duris. Ana Sergejevna, su jo mėgstama pilka suknele, nuvarginta kelionės ir laukimo, laukė jo nuo vakar vakaro; ji buvo išbalusi, žiūrėjo į jį ir nesišypsojo, ir vos jisai įėjo, ji puolė jam ant krūtinės; jų bučinys buvo ilgas ilgas, tarytum jie nebūtų matęsi kokius dvejus metus.

- Na, kaip gyvuoji ten? - paklausė jis. - Kas naujo?

- Palauk, tuoj pasakysiu... Negaliu.

Ji negalėjo kalbėti, nes verkė. Nusigręžė nuo jo ir prispaudė skepetaitę prie akių.

„Na, tegu paverkia, aš kol kas pasėdėsiu“, - pagalvojo jis ir atsisėdo į krėslą.

Paskui jis paskambino ir pasakė, kad jam atneštų arbatos; ir paskui, kai gėrė arbatą, ji vis dar stovėjo, nusigręžusi į langą... Ji verkė iš susijaudinimo, iš nusiminimo, kad jų gyvenimas taip liūdnai susiklostė; jie matosi tik slapčia, slapstosi nuo žmonių kaip vagys! Argi jų gyvenimas nėra sugriautas?

- Na, liaukis! - tarė jis.

Jam buvo aišku, kad ta jų meilė baigsis dar negreitai, nežinia kada. Ana Sergejevna mylėjo jį vis labiau, jį dievino, ir būtų buvę neįmanoma jai pasakyti, kad visam tam turi gi kada nors ateiti galas; pagaliau ji nebūtų tuo nė patikėjusi.

Jis priėjo prie jos ir paėmė ją už pečių, norėdamas pamyluoti, pajuokauti, ir tuo tarpu pamatė save veidrody.

Jo galva jau ėmė žilti. Ir jam pasirodė keista, kad jis taip paseno per paskutinius metus, toks negražus pasidarė. Pečiai, ant kurių jis laikė rankas, buvo šilti ir krūpčiojo. Jam pagailo to gyvenimo, dar tokio šilto ir gražaus, kuris betgi jau turbūt netrukus pradės blukti ir vysti, kaip ir jo gyvenimas. Už ką jinai jį taip myli? Jis visuomet atrodė moterims ne tas, kas buvo ir jos mylėdavo jame ne jį patį, bet žmogų, kurį sukurdavo jų vaizduotė ir kurio jos būdavo visą savo gyvenimą godžiai ieškojusios; ir paskui, kai pastebėdavo savo klaidą, tai vis tiek jį mylėdavo. Ir nė viena iš jų nebuvo su juo laiminga. Laikas bėgo, jis, būdavo, susipažįsta, sueina, išsiskiria, bet nė kartą nemylėjo; buvo visko, ko tik norite, tik meilės nebuvo.

Ir tik dabar, kai jo galva pražilo, jis pamilo kaip reikiant, tikrai - pirmą kartą gyvenime.

Ana Sergejevna ir jis mylėjo vienas kitą kaip labai artimi giminės, kaip vyras ir žmona, kaip geriausieji draugai; jiems atrodė, kad pats likimas paskyrė juos vieną kitam, ir jie negalėjo suprasti, kodėl jis yra vedęs, o jinai ištekėjusi; tarytum tai buvo du paukščiai keleiviai, patinas ir patelė, kuriuos kas nors sugavo ir verčia gyventi atskiruose narveliuose. Jie atleido viens kitam tai, ko gėdijosi savo praeity, atleido viską dabartyje ir jautė, kad ta jų meilė juos abu pakeitė.

Pirmiau liūdesio valandėlėmis jis ramindavo save visokiais samprotavimas, kokie tik jam ateidavo į galvą, o dabar samprotavimus jis metė į šalį, jis jautė gilią užuojautą, norėjo būti nuoširdus, švelnus...

- Liaukis, mano geroji, - kalbėjo jisai. - Paverkei, ir užteks... Dabar geriau pasikalbėkim, ką nors sugalvokim.

Paskui jie ilgai tarėsi, kalbėjo, kaip susitvarkyti, kad nereiktų slapstytis, apgaudinėti, gyventi skirtinguose miestuose, ilgai nesimatyti. Kaip išsivaduoti iš tų neapkenčiamų pančių?

- Kaip? Kaip? - klausė jisai, griebdamasis už galvos. - Kaip?

Ir atrodė, jog dar truputis - ir sprendimas bus surastas, ir tada prasidės naujas, gražus gyvenimas; ir abiem buvo aišku, kad iki galo dar toli toli ir kad patys didieji painumai ir sunkumai dar tik prasideda.