Popiežiaus Urbono VI bulė dėl Vilniaus Katedros steigimo

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search

Popiežiaus Urbono VI bulė dėl Vilniaus Katedros steigimo

(1388 m. kovo 12 d.)

Mes: Dobrogostas, Dievo malone Poznanės vyskupas, amžinam dalyko atminimui ir trokšdami pranešti įpėdiniams, visiems abiejų lyčių Kristaus tikintiesiems išganymo tame, kuris yra tikras išganymas, Aukščiausiojo Kristuje mūsų tėvo ir pono, iš Dievo malonės popiežiaus Urbono šeštojo raštą, Romos kurijos papročiu kanapių virvutėje antspauduotą, nesužalotą, nedraskytą, nesuteptą, neužtrintą, nei kurioje nors dalyje neįtartiną, žodžiu, be jokio trūkumo ir įtarimo gavome šiuose žodžiuose.

Vyskupas Urbonas - Dievo tarnų tarnas. Gerbiamajam broliui Dobrogostui, Poznanės vyskupui, sveikinimas ir apaštališkas palaiminimas. Romos vyskupas, palaimintojo Petro, dangiškojo rakto įpėdinis ir Jėzaus Kristaus vietininkas, iš užimamos vietos tėvišku žvilgsniu rūpestingai apima ir svarsto visas pasaulio šalis, visų tautų, jame gyvenančių, ypatumus, ieškodamas ir trokšdamas išganymo kiekvienam, aukštesne jėga sustiprintas, po to gilaus apsvarstymo dėl įtikinamų priežasčių išganingai tvarko ir skirsto dalykus, kuriuos mato malonius dieviškajam majestotui ir kurių pagalba visas Dievo malone sau pavestas avis atveda į vieną Viešpaties avidę, kad tuo būdu gautų joms amžinos laimės užmokestį ir išprašytų sieloms atleidimą; tikime, jog visa tai Dievo parėdymu įvyksta tikriau ir garsiau, kai katalikų tikėjimo tiesa plinta dieviškojo vardo garbei ir šlovei.

Neseniai gi buvo mums pranešta šviesiausiųjų- mieliausiojo Kristuje mūsų sūnaus karaliaus Vladislovo ir mieliausios mūsų dukters Lenkijos karalienės Jadvygos -jog pats karalius po to, kai įkvėpimu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra tikroji šviesa ir amžinosios šviesos spindesys, ir apšviestas šventosios dvasios malone, nusimetęs stabų vergovę ir sutraukęs klaidžią spangumo tamsą, tikrai ir teisingai katalikų tikėjimą pažino, atgimęs šventame krikšto šaltinyje, tam tikroje vietoje, gausiai apgyvendintoje, vadinamoje Vilniumi, kur taip pats karalius prieš paminėtą krikštą, kaip ir lietuviai bei kiti netikintieji kažkokie šventykloje tuščias dievų ir stabų dievybes prietaringai garbino, šitą šventyklą išgriovė, stabus sutriuškino ir sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti šventosios ir nedalomos Trejybės bei palaimintosios Dievo motinos Panos Marijos ir palaiminto kankinio Stanislovo garbei bažnyčią, kurią pakankamai aprūpino.

Taip pats karalius, esant dideliam tikinčiųjų, atsivertusių į tą religiją, skaičiui, jų įtvirtinimui tame tikėjime trokšta, kad pati vietovė į miestą, o pati bažnyčia į katedralinę būtų iškeltos; ir jeigu tas išaukštinimas įvyktų, daug kitų netikinčių į tą tikėjimą sugrįžtų. Todėl paminėti karalius ir karalienė nuolankiai mus prašė, kad pati vietovė miestu, o paminėta bažnyčia katedra taptų, ir paskirti ten kokį katalikų vyskupą juo labiau kad jau paminėtas karalius, kaip tvirtiname, anksčiau paskyrė tikras pajamas, o jeigu tas išaukštinimas įvyktų, pačiai bažnyčiai aprūpinti pasižada paskirti daugiau ir gausesnes pajamas. Todėl mes, nors esame neverti, po to paties palaimintojo Petro gavome įpėdinystę ir vykdome žemėje Kristaus valdžią nors apie anksčiau paminėtus faktus tikslių žinių neturime, tačiau Dievo garbei ir šlovei jo šventosios bažnyčios išaukštinimui ir išplėtimui bei paskleidimui paminėto tikėjimo, kurį, kaip ir sielų išganymą mūsų laikais siekiame sustiprintomis pastangomis padauginti, tų prašymų paveikti, tavo brolybės, kurioje šiame ir kituose atsitikimuose pilną viešpatyje pasitikėjimą grindžiame, apaštališkais raštais pavedame ir įsakome, kad paminėtais reikalais mūsų autoritetu tiksliai pasisakytum ir, jeigu tuo pasisakymu įsitikinsi, kad tos pajamos paminėtiems reikalams būsiančios pakankamos, o minima vietovė ir bažnyčia yra tinkamos ir geros, - kad ta vietovė gautų miesto, o pati bažnyčia - katedros paaukštinimą ir kad tenai būtų paskirtas vyskupas bei ganytojas; todėl, kaip anksčiau pasakyta, kai pati vietovė bus pakankamai aprūpinta pajamomis, mūsų autoritetu paaukštink ją į miestą o tą bažnyčią - į katedros bažnyčią paskui, kai tą paaukštinimą ir kitus reikalingus veiksmus atliksi, mūsų gerbiamąjį Cereteno vyskupą Andriejų, kuris, kaip kalbama, šitai Cereteno bažnyčiai iki šiol garbingai vadovavo, kuris ir šią bažnyčią jei tau teks iškelti į katedralinę, kaip anksčiau sakyta, mokės ir galės išganingai valdyti ir naudingai tvarkyti, atleisi iš pareigų, kurias eina Cereteno bažnyčioje, ir perkelsi į paminėtą taip iškeltą mūsų autoritetu bažnyčią bei jį patį paskirsi tos bažnyčios vyskupu ir ganytoju, pavesdamas jam tos bažnyčios pilną valdymą dvasiniuose ir laikinuose dalykuose, užtikrindamas jam nevaržomą laisvę pereiti į tą bažnyčią taip pat užtikrinsi jam jo pavaldinių reikalingą paklusnumą ir pagarbą suvaržydamas prieštaraujančius bažnytinėmis bausmėmis be apeliacijos. Norime taip pat, kad tu iš paminėto vyskupo, kai jį, kaip anksčiau pasakyta, paskirsi šiai bažnyčiai, mūsų ir Romos bažnyčios vardu priimtum būtinos ištikimybės paprastą priesaiką pagal formą kurią su mūsų bule kartu siunčiame, ir tą priesaikos formą kurią pats vyskupas įvykdys, mus žodis žodin paties vyskupo atvirais laiškais, antspauduotais jo antspaudu ir per savo pasiuntinį kuo skubiausiai pasistengsi pristatyti. Be to, kadangi motina suprantama iš sūnų pavadinimo, o bažnyčia vadinasi tikinčiųjų bendruomenė, todėl norime, kad, jeigu tą išaukštinimą tu įvykdysi, kaip minėta, mūsų autoritetu spręsk ir tvarkyk, kad vietovė miestu, o pati bažnyčia Vilniaus visais laikais būtų vadinamos; be to, pačią bažnyčią pasistenk papuošti vyskupo titulu. Duota Peruzijoje kovo 12 dieną mūsų popiežiavimo dešimtaisiais metais.

Todėl mes, Poznanės vyskupas Dobrogostas, apaštališkojo sosto specialiai paskirtas, norėdami paminėtą raštą tinkamai įvykdyti, kas būtina kaip reikiant išlaikyti, ištyrę atskirus faktus radome, kad vieta, vadinama Vilniumi, yra tinkama ir gera minėtam tikslui, kad buvo ir yra aprūpinama tinkamomis pajamomis, kurias paskyrė katedros bažnyčiai maloniausias ir šviesiausias kunigaikštis ponas Vladislovas, Lenkijos, Lietuvos, Rusios ir t. t. karalius; taip pat paties kunigaikščio valia bei apaštališkojo sosto pavedimu ir aukščiau paminėto kunigaikščio noru bei specialiu sutikimu steigiame naujas garbingas vietas ir kanonijas, būtent: vieną klebono, kuri, dievui padedant, po vyskupo būsianti pirmoji, ir dekano, kuris visus tarnautojus, išskyrus kanauninkus, turės Vilniaus bažnyčioje įkurti; be to, dešimts kanauninkų, kuriuos skirs esantis tuo laiku vyskupas; visi paminėti turės bendras pareigas ir asmenišką gyvenamą vietą prie paminėtos bažnyčios. Tai Kristaus vardan įvykdę, vietovę, vadinamą Vilniumi, į miestą o ten pat pastatytą bažnyčią kurią aprūpino paminėtas kunigaikštis, į katedralinę išaukštiname šventosios ir nedalomos Trejybės ir šlovingosios Dievo Motinos Panos Marijos bei garbingojo kankinio ir vyskupo, o taip pat palaimintojo karaliaus Vladislovo garbei toji vietovė miestu, o bažnyčia katedra turi būti vadinami ateityje ir visais laikais. Pagaliau jį, gerbiamąjį Kristuje tėvą poną Andriejų, Cerete-no vyskupą mums duota ir suteikta apaštališkąja valdžia iš minimos bažnyčios pareigų atleidžiame, o skiriame minėtos Vilniaus bažnyčios vyskupu ganytoju. Taigi stenkitės, mieliausias broli, jums pavestą ir patikėtą Viešpaties kaimenę žodžiu ir pavyzdžiu apvalyti ir mokyti, kad iš pavestų jums sielų teismo dienoje galėtumėte tinkamą kaip esate įpareigoti, duoti ataskaitą; ir kuriuos surišite žemėje, bus surišti danguje, o kuriuos išrisite žemėje, bus išrišti ir danguje, karaliaus amžinoje garbėje, į kurią tegu mus nuveda Tėvas ir Sūnus ir Šventoji dvasia. Amen.