Storasis ir plonasis

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Storasis ir plonasis (Толстый и тонкий)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1883 m.

Vertėjas D. Bubinas.



Nikolajaus geležinkelio stotyje susitiko du draugai: vienas storas, antras plonas. Storasis tik ką buvo papietavęs stotyje, ir jo taukuotos lūpos blizgėjo kaip prinokusios vyšnios. Kvepėjo jis cheresu ir flerd'oranžu. Plonasis ką tik buvo išėjęs iš vagono ir apsikrovęs lagaminais, ryšuliais ir kartono dėžutėmis. Kvepėjo jis kumpiu ir kavos tirštimais. Iš už jo nugaros žvalgėsi liesutė moteris ilgu smakru - jo žmona, ir aukštas gimnazistas primerkta akim - jo sūnus.

- Porfirijau! - šūktelėjo storasis, pamatęs plonąjį. - Ar tai tu? Broliuk tu mano! Šimtas metų, kaip besimatę!

- Dievulėliau! - nustebo plonasis. - Miša! Vaikystės draugas! Iš kur tu išdygai?

Draugais tris kartus pasibučiavo ir įsmeigė į kits kitą pilnas ašarų akis. Abudu buvo maloniai nustebę.

- Mielasai tu mano! - pradėjo plonasis pasibučiavęs. - O tai nelaukiau! Tai staigmena! Na, pažiūrėk gi į mane kaip reikiant! Toks pat gražuolis, koks ir buvai! Toks pat širdulis ir dabita! Ak, tu Viešpatie! Na, kaipgi tu? Turtingas? Vedęs? Aš jau, kaip matai, vedęs... Šit mano žmona, Luiza, gimusi Vandenbach... liuteronė. O šit mano sūnus Nafanailas, III klasės mokinys. Čia, Nafania, mano vaikystės draugas! Gimnazijoj kartu mokėmės!

Nafanailas truputį pagalvojo ir nusiėmė kepurę.

- Gimnazijoj kartu mokėmės! - toliau kalbėjo plonasis. - Atsimeni, kaip tave pravardžiuodavo? Tave vadindavo Herostratu, kad tu valdišką knygą pradeginai papirosu, o mane Efialtu, kad aš mėgdavau skųsti. Cha cha... Vaikai buvome! Nebijok, Nafania! Eikš arčiau prie jo... O čia mano žmona, gimusi Vandenback... liuteronė.

Nafanailas truputį pagalvojo ir pasislėpė už tėvo nugaros.

- Na, kaip gyvuoji, drauge? - klausė storasis, su pasigėrėjimu žiūrėdamas į draugą. - Tarnauji kur? Įsitarnavęs?

- Tarnauju, mano mielas! Kolegijos asesorium jau antri metai ir Stanislavą turiu. Alga prasta... na, bet tuščia jos! Žmona muzikos pamokomis verčiasi, aš portsigarus iš medžio namie dirbinėju. Puikius portsigarus! Po rublį imu už vieną. Jeigu kas perka dešimtį ir daugiau, tam, supranti, nuolaida. Stumiamės šiaip taip. Tarnavau, žinai, departamente, o dabar čia atkeltas stalo viršininku toje pat žinyboje... Čia dabar tarnausiu. Na, o tu kaip? Gal jau valstybės patarėjas? A?

- Ne, mano mielas, kelk aukščiau, - tarė storasis. - Aš jau ligi slaptojo prisitarnavau... Dvi žvaigždes turiu.

Plonasis staiga išblyško, pastingo, bet greitai jo veidas iškrypo į visas puses plačiausia šypsena; atrodė, kad iš jo veido ir akių pasipylė žiežirbos. Jis pats susigūžė, susilenkė, susiaurėjo... Jo lagaminai, ryšuliai ir kartoninės dėžutės susigūžė, susitraukė... Ilgas žmonos smakras dar labiau ištįso. Nafanailas išsitempė ir užsisagstė savo munduro visas sagas...

- Aš, jūsų ekscelencija... Labai malonu! Vaikystės draugas, galima sakyti, ir štai tapote tokiu didžiūnu! Chi chi!

- Na, liaukis! - susiraukė storasis. - Kam šitoks tonas? Mudu vaikystės draugai - ir kuriam galui čia šitas aukštinimas!

- Susimildami... Ką jūs... - ėmė kikenti plonasis, dar labiau gūždamasis. - Maloningas jūsų ekscelencijos dėmesys... nelyginant kokia drėgmė gaivinanti... Čia štai, jūsų ekscelencija, mano sūnus Nafanailas... žmona Luiza, liuteronė, tam tikru atžvilgiu...

Storasis dar norėjo kažką prieštarauti, bet plonojo veide buvo tiek nuolankumo, saldumo ir pagarbaus rūgštumo, jog slaptajam patarėjui šleikštu pasidarė. Jis nusigręžė nuo plonojo ir atsisveikindamas padavė jam ranką.

Plonasis paspaudė tris pirštus, nusilenkė visu stuomeniu ir sukikeno kaip kinas: „Chi chi chi“. Žmona nusišypsojo. Nafanailas sudaužė kulnais, ir jam iš nagų iškrito kepurė. Visi trys buvo maloniai pritrenkti.