Trys Seto stelos

   ⲧϣⲟⲙⲧⲉ ⲛⲥⲧⲏⲗⲏ ⲛⲥⲏⲑ

   Trys Seto stelos

Transliteracija	Tshomte nstēlē nSēth
Originalo kalba	koptų (sahidų dialektas)
Korpusas	Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas	VII
Kodas	NHC VII,5
Rankraščio puslapiai	118,10–127,27
Teksto tipas	Gnostinis šventraštis
Žanras	Himnai, liturginės maldos
Tradicija / mokykla	Setizmas
Teologinė kryptis	Klasikinis gnosticizmas
Pagrindinės sąvokos	Adamas, Geradamas, Barbelo, Autogenas, Pleroma, Monada
Pagrindiniai personažai	Setas, Adomas, Barbelo, Dosiliejus
Priskiriamas autorius	Priskiriama Setui (perrašė Dosiliejus)
Datavimas	IV a. (manuskriptas)
Galima originalo data	II a. pab. – III a. pr.
Geografinė kilmė	Egiptas
Išlikimo būklė	Gana gera
Teksto pilnumas	Beveik pilnas tekstas
Paraleliniai tekstai	Zostrianas, Svetimšalis, Marsanas
Santykis su kanonu	Neapokrifinis gnostikų tekstas
Santykis su NHC tekstais	Artimas platoniškajai filosofijai
Citavimo standartas	NHC VII,5
Pagrindiniai leidimai	James M. Robinson (red.), The Nag Hammadi Library
Vertimai	Koptų–anglų, koptų–lietuvių
Vertėjas (LT)	Tomas Jonas Girdzijauskas
Šaltiniai	Nag Hammadi Codex VII
Pastabos	Tekstas skirtas kontempliaciniam kilimui aukštyn

„Trys Seto stelos“ – tai penktasis traktatas septintajame Nag Hammadi biblioteka kodekse (NHC VII,5). Tai vienas svarbiausių setiškojo gnosticizmo kūrinių, pasižymintis aukšta filosofine abstrakcija ir liturgine struktūra. Tekstas pateikiamas kaip trijų stelų (akmeninių stulpų su įrašais) rinkinys, kurias, pasak tradicijos, paliko Setas, gnostikų laikomas tikrosios dvasinės žmonių giminės protėviu.

Kūrinį sudaro trys giesmių arba himnų grupės, skirtos dvasiniam pakilimui per dieviškąsias hierarchijas:

• Pirmoji stela skirta Adomui (Geradamui) – dvasiniam pirmapradžiui žmogui.
• Antroji stela šlovina Barbelo – moteriškąjį dieviškosios minties principą ir pirmąją emanaciją.
• Trečioji stela kreipiasi į aukščiausiąją, nepažiniąją Monadą (Vienį).

Skirtingai nei pasakojamojo pobūdžio gnostiniai tekstai, „Trys Seto stelos“ neturi siužeto. Tai veikiau praktinis vadovas arba maldynas, skirtas gnostiko sielai „kilti“ link šviesos šaltinio. Teksto pabaigoje nurodoma, kad tas, kuris šiuos žodžius taria ir prisimena, visada bus tobulas tarp tobulųjų. Kūrinys glaudžiai susijęs su vėlyvuoju platonizmu ir rodo gnostinės minties posūkį į filosofinę mistiką.

Vertimas

Dositėjo apreiškimas apie tris Seto steles, gyvojo ir nepajudinamosios giminės Tėvo, kurias jis (Dositėjas) regėjo ir suprato. O perskaitęs jas, jis jas prisiminė. Ir jis perdavė jas išrinktiesiems, lygiai taip, kaip jos ten buvo įrašytos. Daugelį kartų aš jungiausi šlovinime su galybėmis ir tapau vertas neišmatuojamų didybių. O dabar jos (stelės) yra tokios:

Pirmoji Seto stelė

Aš laiminu tave, Tėve Geradama(s), aš, kaip tavo (tikrasis) Sūnus, Emmacha Setas, kurį tu pagimdei be gimdymo, kaip mūsų Dievo palaiminimą; nes aš esu tavo (tikrasis) Sūnus. O tu esi mano protas, o mano Tėve. Ir aš, aš sėjau ir pagimdžiau; bet tu matei didybes. Tu stovėjai nenykstantis. Aš laiminu tave, Tėve. Laimink mane, Tėve. Nes dėl tavęs aš esu; o dėl Dievo tu esi. Dėl tavęs aš esu su tuo pačiu. Tu esi šviesa, nes regi šviesą. Tu apreiškei šviesą. Tu esi Mirotėjas; tu esi mano Mirotėjas. Aš laiminu tave kaip Dievą; aš laiminu tavo dieviškumą. Didis yra gerasis Savęs-gimęs, kuris stovėjo, Dievas, kuris jau buvo stovėjęs. Tu atėjai gėryje; tu pasirodei ir apreiškei gėrį. Aš ištarsiu tavo vardą, nes tu esi pirmasis vardas. Tu esi negimęs. Tu pasirodei tam, kad apreikštum amžinuosius. Tu esi Tas, kuris yra. Todėl tu apreikšei tuos, kurie iš tikrųjų yra. Tu esi tas, kuris tariamas balsu, bet protu esi šlovinamas, tu, kuris viešpatauji visur. Todėl ir juslinis pasaulis pažįsta tave dėl tavęs ir tavo sėklos. Tu esi gailestingas.

Ir tu esi iš kitos giminės, ir jos vieta yra virš kitos giminės. Ir dabar tu esi iš kitos giminės, ir jos vieta yra virš kitos giminės. Tu esi iš kitos giminės, nes tu nepanašus. Ir tu esi gailestingas, nes tu amžinas. Ir tavo vieta yra virš giminės, nes tu leidai visiems šiems daugintis; ir dėl mano sėklos. Nes tu esi tas, kuris tai žino, kad jos vieta yra gimdyme. Bet jie yra iš kitų giminių, nes jie nepanašūs. Tačiau jų vieta yra virš kitų giminių, nes jų vieta yra gyvybėje. Tu esi Mirotėjas.

Aš laiminu jo galią, kuri buvo man duota, kuri padarė tikruosius vyriškumus vyriškais tris kartus; tą, kuris buvo padalytas į penketą, tą, kuris buvo mums duotas triguba galia, tą, kuris buvo pagimdytas be gimdymo, tą, kuris kilo iš to, kas išrinkta; dėl to, kas nuolanku, jis išėjo iš vidurio.

Tu esi Tėvas per Tėvą, žodis iš įsakymo. Mes laiminame tave, Triskart Vyriškasis, nes tu sujungiai visus per juos visus, nes tu suteikei mums galią. Tu pakilai iš vieno; iš vieno tu išėjai; tu atėjai į vieną. Tu išgelbėjai, tu išgelbėjai, tu išgelbėjai mus, o vainiką nešantysis, vainiką teikiantysis! Mes laiminame tave amžinai. Mes laiminame tave, kartą išgelbėti, kaip tobulus asmenis, tobulus dėl tavęs, tuos, kurie tapo tobuli su tavimi, kuris esi pilnas, kuris pabaigia, tas, kuris yra tobulas per visa tai, kuris visur yra panašus.

Triskart Vyriškasis, tu stovėjai. Tu jau buvai stovėjęs. Tu buvai padalytas visur. Tu išlikai vienas. Ir tuos, kurių tu panorėjai, tu išgelbėjai. Bet tu nori išgelbėti visus, kurie yra verti. Tu esi Tobulas! Tu esi Tobulas! Tu esi Tobulas!

Antroji Seto stelė

Didis yra pirmasis eonas, vyriškai mergeliška Barbelo, pirmoji nematomojo Tėvo šlovė, vadinama „tobula“.

Tu (mot.) pirmoji regėjai tą, kuris iš tikrųjų buvo prieš-buvęs, nes jis yra nebūtis. Ir iš jo bei per jį tu buvai prieš-buvusi amžinai – nebūtis iš vienos nedalomos trigubos galios, tu – triguba galia, tu – didžioji monada iš tyros monados, tu – išrinktoji monada, pirmasis šventojo Tėvo šešėlis, šviesa iš šviesos.

Mes laiminame tave, tobulybės gimdytoja (mot.), eonų dovanotoja (mot.). Tu regėjai amžinuosius, nes jie yra iš šešėlio. Ir tu tapai suskaičiuojama. Ir tu radai, tu išlikai viena (mot.); tačiau tapdama suskaičiuojama dalijime, tu esi triguba. Tu iš tikrųjų esi triskart, tu viena (mot.) iš vieno (vyr.). Ir tu esi iš jo šešėlio, tu – Paslėptoji, tu – supratimo pasauli, pažįstanti tuos, kurie yra iš vieno, kad jie yra iš šešėlio. Ir jie yra tavo širdyje.

Dėl jų tu suteikei galią amžiniesiems būti; tu suteikei dieviškumui gyvybėje; tu suteikei pažinimui gėryje; palaimoje tu suteikei galią šešėliams, kurie liejasi iš vieno. Tu suteikei šiam (vienam) galią pažinime; tu suteikei kitam galią kūrime. Tu suteikei galią lygiaverčiui ir nelygiaverčiui, panašiam ir nepanašiam. Tu suteikei galią gimdyme ir (suteikei) pavidalus tame, kas egzistuoja kitiems. [...] Tu suteikei jiems galią. – Jis yra Tas Vienas, paslėptas širdyje. – Ir tu išėjai pas juos ir iš jų. Tu esi padalyta tarp jų. Ir tu tampi didžiuoju vyrišku noetiniu Pirmuoju-Pasirodžiusiuoju.

Tėviškasis Dieve, dieviškasis vaike, daugybės gimdytojau pagal visų, kurie iš tikrųjų yra, padalijimą, tu (vyr.) pasirodei jiems visiems per žodį. Ir tu (vyr.) juos visus valdai be gimdymo ir esi amžinai nenykstantis dėl tavęs (mot.).

Išganymas atėjo mums; iš tavęs yra išganymas. Tu esi išmintis, tu esi pažinimas; tu esi tiesa. Dėl tavęs yra gyvybė; iš tavęs yra gyvybė. Dėl tavęs yra protas; iš tavęs yra protas. Tu esi protas, tu – tiesos pasauli, tu – triguba galia, tu – triskart. Iš tiesų tu esi triskart, eonų eone. Tik tu viena regi tyrai pirmuosius amžinuosius ir negimusius.

Bet pirmieji padalijimai yra tokie, kokia tu buvai padalyta. Sujunk mus, kaip tu buvai sujungta. Išmokyk mus to, ką tu regi. Suteik mums galią, kad būtume išgelbėti amžinajam gyvenimui. Nes mes kiekvienas esame tavo šešėlis, kaip tu esi to pirmojo prieš-buvusiojo šešėlis. Išgirsk mus pirmiausia. Mes esame amžinieji. Išgirsk mus kaip tobulus asmenis. Tu esi eonų eonas, visa-tobuloji, kuri yra įtvirtinta.

Tu išgirdai! Tu išgirdai! Tu išgelbėjai! Tu išgelbėjai! Mes dėkojame! Mes laiminame tave visada! Mes tave šlovinsime!

Trečioji stelė

Mes džiaugiamės! Mes džiaugiamės! Mes džiaugiamės! Mes regėjome! Mes regėjome! Mes regėjome tikrai prieš-buvusįjį, kad jis iš tikrųjų yra, kad jis yra pirmasis amžinasis.

O Nepradėtasis, iš tavęs yra amžinieji ir eonai, visa-tobulieji, kurie yra įtvirtinti, ir tobulieji asmenys.

Mes laiminame tave, nebūtie, būtie, kuri esi prieš būties, pirmoji būtie prieš būtybes, dieviškumo ir gyvybės Tėve, proto kūrėjau, gėrio davėjau, palaimos davėjau!

Mes visi laiminame tave, Pažintojau, šlovinančiu palaiminimu, (tave), dėl kurio [visa tai yra ... iš tikrųjų ...], kuris pažįsta tave per tave vieną. Nes nėra nė vieno, kuris veiktų prieš tave. Tu esi vienintelis ir gyvasis dvasia. Ir tu pažįsti vieną, nes tas, kuris priklauso tau, yra visur. Mes nesugebame jo išreikšti, nes tavo šviesa šviečia ant mūsų.

Duok mums įsakymą tave regėti, kad būtume išgelbėti. Pažinimas apie tave – tai mūsų visų išganymas. Duok įsakymą! Kai tu įsakai, mes esame išgelbėti! Iš tiesų mes esame išgelbėti! Mes regėjome tave protu! Tu esi jie visi, nes tu visus juos gelbsti – tą, kuris nebuvo išgelbėtas, ir jis nebuvo išgelbėtas per juos. Nes tu, tu mums įsakei.

Tu esi vienas. Tu esi vienas, kaip yra vienas, kuris tau sakys: tu esi vienas, tu esi viena gyvoji dvasia. Kaip mes tave pavadinsime? Mes neturime to, nes tu esi visų jų būtis. Tu esi visų jų gyvybė. Tu esi visų jų protas. Nes tu esi tas, kuriame jie visi džiaugiasi.

Tu įsakei visiems šiems būti išgelbėtiems per savo žodį [...] šlovė, kuri yra prieš jį, Paslėptasis, palaimintasis Senaonas, tas, kuris pats save pagimdė, Asineu(s), [...]ephneu(s), Optaonas, Elemaonas, didžioji galia, Emouniaras, Nibareu(s), Kandephor(os), Aphredonas, Deifaneus, tu, kuris man esi Armedonas, galios gimdytojas, Thalanatheu(s), Antitheus, tu, kuris egzistuoji savyje, tu, kuris esi prieš save – ir po tavęs niekas neįėjo į veikimą.

Kaip gi mes tave laiminsime? Mes neturime galios. Tačiau mes dėkojame, būdami nuolankūs tau. Nes tu įsakei mums, kaip išrinktasis, šlovinti tave tiek, kiek galime. Mes laiminame tave, nes buvome išgelbėti. Visada mes tave šloviname. Dėl šios priežasties mes tave šlovinsime, kad būtume išgelbėti amžinajam išganymui. Mes tave palaiminome, nes buvome įgalinti. Mes buvome išgelbėti, nes tu visada norėjai, kad mes visi tai darytume.

Mes visi tai padarėme. [...] ne per [... eoną ...], tą, kuris buvo [...], mes ir tie, kurie [...]. Tas, kuris tai prisimins ir visada teiks šlovę, taps tobulas tarp tobulųjų ir nepatiriamas, viršijantis visus dalykus. Nes jie visi laimina šiuos – kiekvienas atskirai ir visi kartu. O po to jie nutyla. Ir kaip buvo jiems paskirta, jie kyla. Po tylos jie nusileidžia iš trečiojo. Jie laimina antrąjį; po to – pirmąjį. Kilimo kelias yra nusileidimo kelias.

Todėl žinokite, kaip gyvieji, kad jūs pasiekėte. Ir jūs patys save išmokėte begalybės dalykų. Stebėkitės tiesa, kuri yra jų viduje, ir apreiškimu.

Trys Seto stelės

Ši knyga priklauso tėvystei. Ją parašė Sūnus. Palaimink mane, o Tėve. Aš laiminu tave, o Tėve, ramybėje. Amen.