Unteris Prišibejevas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Unteris Prišibejevas (Унтер Пришибеев)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1885 m.

Vertėjas J. Paukštelis.



- Unteroficieriau Prišibejevai! Jūs esate kaltinamas tuo, kad šių metų rugsėjo 3 dieną žodžiais ir veiksmais įžeidėte uriadniką Žiginą, valsčiaus viršaitį Aliapovą, šimtininką Jefimovą, liudininkus Ivanovą ir Gavrilovą ir dar šešis valstiečius, iš jų pirmieji trys buvo įžeisti, eidami tarnybos pareigas. Ar jūs prisipažįstate kaltas?

Prišibejevas, susiraukęs, dygaus veido unteris, išsitempia ir gergždžiančiu, prikimusiu balsu, kiekvieną žodį nukirsdamas, tartum komanduodamas, atsako:

- Jūsų kilnybe, ponas taikos teisėjau! Kaip matyti, pagal visus įstatymų straipsnius iškyla dingstis kiekvieną aplinkybę atestuoti abipusiškai. Kaltas ne aš, o visi kiti. Visas tas reikalas iškilo dėl amžinatilsį nebegyvo lavono. Rugsėjo trečią ramiai, padoriai einu aš su žmona Anfisa, žiūriu - ant kranto stovi krūva visokiausių žmonių. Kokią pilną teisę turėjo čia žmonės susirinkti? - klausiu. Kodėl? Argi įstatymuose pasakyta, kad žmonės gali govėdomis vaikščioti? Išsiskirstykit! - šaukiu. Ėmiau stumdyti, kad greičiau skirstytųsi namo, šimtininkui įsakiau varyti šalin...

- Atsiprašau, juk jūs nesate nei uriadnikas, nei seniūnas - argi jūsų reikalas vaikyti žmones?

- Ne jo! Ne jo! - iš visų teismo salės kampų girdėti balsai. - Gyventi per jį negalima, jūsų kilnybe. Penkiolika metų nuo jo kenčiame! Kai iš kariuomenės grįžo, nuo to laiko nors bėk iš kaimo! Užkankino visus!

- Tas ir yra, jūsų kilnybe! - prabyla liudininkas seniūnas. - Visas kaimas bendrai skundžiamės. Su juo gyventi neįmanoma! Ar eisena su šventaisiais paveikslais, ar vestuvės, ar šiaip koks įvykis, visur jis triukšmauja, šūkauja, vis tvarką daro. Vaikams už ausų tampo, bobas prižiūri - kad ko neatsitiktų, lyg koks šešuras. Andai po trobas vaikščiojo, įsakinėjo, kad žmonės žiburių nedegiotų ir dainų nedainuotų. Girdi, nėra tokio įstatymo, kad būtų leidžiama dainas dainuoti.

- Palaukit, jūs paspėsit duoti parodymus, - sako teisėjas. - Dabar tegul kalba Prišibejevas. Prišibejevai, kalbėkit toliau!

- Klausau! - sugergždžia unteris. - Jūs, jūsų kilnybe, malonėjote pasakyti, kad ne mano reikalas žmones vaikyti... Gerai... O jeigu netvarka? Argi galima leisti, kad žmonės ardą keltų? Kur taip įstatymuose parašyta - žmonėms duoti valią? Aš negaliu leisti. Jei aš nevaikysiu, nebausiu, tai kas bus? Niekas apie tvarką nieko neišmano, visame kaime tik aš vienas, galima sakyti, jūsų kilnybe, žinau, kaip elgtis su prastais žmonėmis, ir galiu, jūsų kilnybe, viską suprasti. Aš ne mužikas, aš unteroficierius, atsargos kaptenarmus, Varšuvoje štabe tarnavau, o paskui, malonėkite žinoti, kai galutinai išėjau atsargon, buvau gaisrininku, o paskui dėl ligos silpnumo išėjau iš gaisrininkų ir dvejus metus klasikinėj berniukų progimnazijoj tarnavau šveicorium... Visą tvarką žinau. O mužikas - prastas žmogus, jis nieko nesupranta ir turi manęs klausyti, užtat kad tas jam į naudą. Imkim, pavyzdžiui, nors ir šį atsitikimą... Vaikau aš žmones, o ant kranto, smėlyje, guli nebegyvo žmogaus skenduolis lavonas. Kokiu gi pagrindu, aš klausiu, jis čia guli? Argi tai tvarka? Ko žiūri uriadnikas? Dėl ko, sakau, tu, uriadnike, valdžiai nepraneši? Gal tas skenduolis vėlionis pats prigėrė, o gal šitas dalykas Sibiru kvepia. Gal čia kriminalinė žmogžudystė... Bet uriadnikas Žiginas nekreipia dėmesio, tik papirosą rūko. „Kas čia, sako, per nurodinėtojas atsirado pas jus? Iš kur, sako, jūs jį ištraukėt? Argi mes be jo, sako, nežinome, kaip elgtis?“ Matyt, sakau, tu nežinai, kvaily, jeigu čia stovi ir nekreipi dėmesio. „Aš, sako, dar vakar pristavui pranešiau.“ Kodėl gi, sakau, pristavui? Pagal kokį įstatymų rinkinio straipsnį? Argi tokiose bylose, kada kas prigėrė arba pasikorė ir taip toliau, argi tokiose bylose pristavas ką gali? Čia, sakau, byla kriminalinė, civilinė... Čia, sakau, reikia greičiau siųsti estafetę ponui tardytojui ir teisėjams... O pirmų pirmiausia tu, sakau, turi surašyti aktą ir pasiųsti ponui taikos teisėjui. Bet jis, uriadnikas, klausosi ir vis juokiasi. Ir mužikai taip pat. Visi juokėsi, jūsų kilnybe. Prisiekti galiu. Ir šitas juokėsi, ir va šitas, ir Žiginas juokėsi. Ko, sakau, dantis rodote? O uriadnikas sako: „Taikos teisėjui, sako, tokios bylos nepriklauso“. Nuo tų žodžių man net karšta pasidarė. Uriadnike, juk taip pasakei? - kreipiasi unteris į uriadniką Žiginą.

- Pasakiau.

- Visi girdėjo, kad tu šitaip prie prastų žmonių: „Taikos teisėjui tokios bylos nepriklauso.“ Visi girdėjo, kad tu šitaip... Man, jūsų kilnybe, pasidarė karšta, aš net sudrebėjau visas. Pakartok, sakau, tu šioks toks, pakartok, ką sakei! Jis vėl tuos pačius žodžius... Aš prie jo. Kaip tu, sakau, gali taip išsitarti apie poną taikos teisėją? Tu esi uriadnikas ir kalbi prieš valdžią? A? Ar tu žinai, sakau, kad ponas taikos teisėjas už tokius žodžius, jei panorėtų, už tavo įtartiną elgesį gali tave atiduoti į gubernijos žandarų valdybą? Ar tu žinai, sakau, kur už tokius politinius žodžius ponas taikos teisėjas gali tave išgrūsti? O viršaitis sako: „Taikos teisėjas, sako, iš savo ribų išeiti negali. Jam tik smulkios bylos tepriklauso.“ Taip ir pasakė, visi girdėjo... Kaipgi tu, sakau, drįsti žeminti valdžią? Na, sakau, su manim juokų nekrėsk, o ne, tai tau gali būti prastai! Būdavo, Varšuvoj ar kada klasikinėj berniukų progimnazijoj šveicorium tarnavau, tai kai išgirstu tokius netinkamus žodžius, tuoj į gatvę ir dairausi žandaro. „Eik čia, sakau, kavalieriau“, - ir viską jam pranešu. O čia, kaime, kam pasakysi?.. Pyktis mane apėmė. Pasidarė skaudu, kad dabartiniai žmonės taip pasidavė savavaliavimui ir neklusnumui, aš užsimojau ir... žinoma, ne per smarkiausiai, o šiaip sau, tiesą pasakius, palengvėle, kad nedrįstų taip apie jūsų kilnybę kalbėti... Už viršaitį užsistojo uriadnikas. Aš, vadinasi, ir uriadnikui... Ir prasidėjo... Pasikarščiavau, jūsų kilnybe, bet juk negalima, kad neapmuštum. Jei kvailo žmogaus neapmuši, tai tau gi nuodėmė, ne kitam. Ypač jeigu reikalas... jeigu netvarka...

- Meldžiamasis! Netvarka yra kam rūpintis. Tam yra uriadnikas, seniūnas, šimtininkas...

- Uriadnikas visko nesužiūrės, be to, uriadnikas ir nesupranta to, ką aš suprantu...

- Bet supraskite, kad čia ne jūsų reikalas!

- Ką, pons! Kaip tai ne mano? Keista... Žmonės netvarką daro, ir ne mano reikalas! Tai ką gi, ar man juos pagirti už tai, ar ką? Jie jums skundžiasi, kad aš dainuoti jiems ginu... Bet kas gi gero iš tų dainų? Užuot dirbę kokį darbą, jie dainuoja... O vakarais dar įsimanė madą su žiburiu sėdėti. Reikia eit gulti, o jie kalbasi, juokiasi. Turiu čia užsirašęs!

- Ką turite užsirašęs?

- Kas su žiburiu sėdi.

Prišibejevas išsiima iš kišenės sučiurusį popierėlį, užsideda akinius ir skaito:

- Kurie valstiečiai vakarais sėdi su žiburiu: Ivanas Prochorovas, Sava Mikiforovas, Piotras Petrovas. Kareivio pati Šustrova, našlė, paleistuvingai gyvena susidėjusi su Semionu Kislovu. Ignatas Sverčiokas užsiima burtais, o jo žmona Mavra yra ragana, naktimis eina svetimų karvių melžti.

- Užtenka! - sako teisėjas ir pradeda klausinėti liudininkus.

Unteris Prišibejevas užsikelia ant kaktos akinius ir nustebęs žiūri į taikos teisėją, kuris, matyt, ne jo pusę palaiko. Išsprogusios jo akys blizga, nosis smarkiai parausta. Jis žiūri į taikos teisėją, į liudininkus ir niekaip negali suprasti, kodėl teisėjas taip susijaudinęs ir kodėl iš visų salės kampų girdėti čia murmėjimas, čia tylus juokas. Neaiškus jam ir teismo sprendimas: vieną mėnesį arešto!

- Už ką?! - sako jis suglumęs, kėstelėdamas rankas. - Pagal kurį įstatymą?

Ir jam aišku, kad pasaulis pasikeitė ir kad gyventi jame jau niekaip nebeįmanoma. Tamsios, liūdnos mintys apima jį. Bet, išėjęs iš teismo salės ir pamatęs valstiečius, stoviniuojančius būreliais ir kažką kalbančius, jis iš įpratimo, kurio nuveikti nebegali, išsitempia ir piktu, gergždžiančiu balsu rėkia:

- Išsiskirstyt! Nesipulkuot! Į namus!