Valdininko mirtis

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Valdininko mirtis (Смерть чиновника)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1883 m.

Vertėja A. Grytė.



Vieną gražų vakarą ne mažiau gražus egzekutorius Ivanas Dmitričius Červiakovas sėdėjo antroje eilėje ir žiūrėjo pro binoklį „Kornevilio varpus“. Jis žiūrėjo ir jautėsi palaimos viršūnėse. Tik staiga... Apsakymuose dažnai pasitaiko tasai „Tik staiga“. Autorių teisybė: gyvenimas toks pilnas staigmenų! Tik staiga jo veidas susitraukė, akių baltymai švystelėjo, kvapą jam užgniaužė... jis atsitraukė nuo akių binoklį, pasilenkė ir... apči!!! Nusičiaudėjo, kaip matote. Čiaudėti niekam ir niekur nedraudžiama. Čiaudi ir mužikai, ir policmeisteriai, o kai kada net ir slaptieji tarėjai. Visi čiaudi. Červiakovas nė kiek nesusigėdo, nusišluostė nosine ir kaip mandagus žmogus apsižvalgė aplinkui: ar neužkliuvo jis kam nors savo čiaudėjimu? Bet čia jau turėjo susigėsti. Jis pamatė, kad seniukas, sėdįs prieš jį, pirmoje eilėje, rūpestingai šluostosi plikę ir kaklą pirštine ir kažką niurna. Černiakovas pažino, kad šis seniukas - tai civilinis generolas Brizžalovas, tarnaująs susisiekimo žinyboje.

„Aš jį apiprunkščiau! - pagalvojo Červiakovas. - Ne mano viršininkas, bet vis vien nepatogu. Atsiprašyti reikia.“

Červiakovas kostelėjo, palinko visu stuomeniu į priekį ir ėmė šnibždėti generolui į ausį:

- Dovanokite, jūsų eksc-cija, aš jus apiprunkščiau... aš netyčia...

- Nieko, nieko...

- Dėl dievo meilės, dovanokite. Aš juk... aš nenorėjau!

- Ak, sėdėkite, meldžiamasis! Duokite klausytis!

Červiakovas suglumo, kvailai nusišypsojo ir ėmė žiūrėti į sceną. Žiūrėjo jis, bet jau palaimos nebejuto. Jį pradėjo kankinti nerimas. Pertraukos metu jis priėjo prie Brizžalovo, pavaikščiojo šalia jo ir, nugalėjęs savo baikštumą, suvapėjo:

- Aš jus apiprunkščiau, jūsų eksc-cija... Dovanokite... Aš juk... visai to ne...

- Ak, liaukitės... Aš jau užmiršau, o jūs vis tą patį! - tarė generolas ir nekantriai krustelėjo apatinę lūpą.

„Užmiršo, o akyse pagieža, - pagalvojo Červiakovas, įtaria žiūrėdamas į generolą. - Ir kalbėti nenori. Reikia jam išaiškinti, kad aš visai nenorėjau... kad čia gamtos dėsnis, o šiaip jis dar pagalvos, kad apspjauti norėjau. Dabar kad ir nepagalvos, tai paskui pagalvos!..“

Parėjęs namo, Červiakovas pasipasakojo žmonai apie savo nemandagumą. Žmona, kaip jam pasirodė, labai lengvabūdiškai pažiūrėjo į šį atsitikimą; ji tik išsigando, o paskui, kai sužinojo, kad Brizžalovas „svetimas“, nusiramino.

- O vis dėlto tu užeik, atsiprašyk, - tarė ji. - Dar pramanys, kad tu viešumoje laikytis nemoki.

- Tas mat ir yra! Aš atsiprašinėju, o jis kažkaip keistai... Nė vieno doro žodžio nepasakė. Pagaliau nebuvo kada ir išsikalbėti.

Kitą dieną Červiakovas apsivilko nauju vicmunduru, apsikirpo ir nuėjo pas Brizžalovą aiškintis... Įėjęs į generolo priimamąjį kambarį, jis pamatė ten daug interesantų, jų tarpe ir patį generolą, kuris jau buvo pradėjęs priėmimą. Apklausęs keletą interesantų, generolas pakėlė akis ir į Červiakovą.

- Vakar „Arkadijoje“, jeigu atsimenate, jūsų eksc-cija, - pradėjo dėstyti egzekutorius, - aš nusičiaudėjau ir... netyčia apiprunkščiau... Atsipr...

- Kokie niekai... Dievas žino kas! Jums ko reikia? - kreipėsi generolas į kitą interesantą.

„Kalbėti nenori! - pagalvojo Červiakovas baldamas. - Pyksta, vadinasi... Ne, šito taip palikti negalima... Aš jam išaiškinsiu...“

Kada generolas baigė kalbą su paskutiniu interesantu ir jau buvo beeinąs į vidujinius apartamentus, Červiakovas žingtelėjo paskui jį ir ėmė vapėti:

- Jūsų eksc-cija! Jeigu aš drįstu trukdyti jūsų eksc-ciją, tai ne dėl ko kito, o galiu pasakyti, iš atgailos jausmo... Netyčia, pats teikiatės žinoti!

Generolas padarė verksmingą veidą ir numojo ranka.

- Bet jūs tiesiog tyčiojatės, meldžiamasis! - tarė jis ir dingo už durų.

„Kokios gi čia patyčios? - pagalvojo Červiakovas. - Jokių čia nėra patyčių! Generolas, o negali suprasti! Jeigu taip, tai daugiau aš neatsiprašinėsiu šito pasipūtėlio! Suk jį velniai! Parašysiu jam laišką, o eiti daugiau nebeeisiu! Dievaži nebeeisiu!“

Taip galvojo Červiakovas, eidamas namo. Laiško generolui jis neparašė. Galvojo, galvojo ir niekaip nesugalvojo to laiško. Teko kitą dieną eiti pačiam aiškintis.

- Vakar aš buvau atėjęs trukdytis jūsų eksc-cijos, - suvapėjo, kada generolas pakėlė į jį klausiančias akis, - ne dėl patyčių, kaip jūs teikėtės pasakyti. Aš atsiprašinėjau dėl to, kad čiaudėdamas jus apiprunkščiau... o tyčiotis ir nemaniau. Ar galiu aš drįsti tyčiotis? Jeigu mes pradėsime tyčiotis, tai jokios tuomet, vadinasi, ir pagarbos personoms... nebus...

- Eik lauk! - riktelėjo staiga pamėlynavęs generolas, visas virpėdamas.

- Ką-ą? - paklausė pašnibždomis Červiakovas, stingdamas iš baimės.

- Eik lauk! - pakartojo generolas, sutrepsėjęs kojomis.

Červiakovo viduriuose kažkas nutrūko. Nieko nematydamas, nieko negirdėdamas, jis atatupstas prislinko prie durų, išėjo į gatvę ir nukiūtino... Parėjęs mašinaliai namo, nenusivilkęs vicmunduro, jis atsigulė ant sofos ir... numirė.