Vanka

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vanka (Ванька)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1886 m.

Vertėjas E. Viskanta.



Vanka Žukovas, devynerių metų berniukas, prieš tris mėnesius atiduotas mokytis pas kurpių Aliachiną, Kalėdų naktį nėjo gulti. Sulaukęs, kol šeimininkai su pameistriais išėjo į pamaldas, jis išsiėmė iš šeimininko indaujos buteliuką rašalo, kotelį su aprūdijusia plunksna ir, pasitiesęs suglamžytą popieriaus lapą, ėmėsi rašyti. Prieš rašydamas pirmąją raidę, jis kelis sykius bailiai pažvelgė į duris ir langus, pašnairavo į tamsią ikoną, abipus kurios ėjo lentynos, pridėtos kurpalių, ir trūkčiojamai atsiduso. Popierius gulėjo ant suolo, o jis pats klūpojo prie suolo ant kelių.

„Mielas seneli, Konstantinai Makaryčiau! - rašė jis. - Ir rašau tau laišką. Sveikinu jus su Kalėdomis ir linkiu tau viso labo iš Viešpaties Dievo. Neturiu aš nei tėvo, nei motušės, tik tu vienas man belikai.“

Vanka pakėlė akis į tamsų langą, kuriame mirgėjo žvakutės atspindys, ir gyvai įsivaizdavo savo senelį Konstantiną Makaryčių, tarnaujantį panaktiniu pas ponus Živariovus. Tai mažutis, liesutis, bet nepaprastai žvitrus ir judrus seneliokas, kokių šešiasdešimt penkerių metų, amžinai besijuokiančiu veidu ir girtomis akimis. Dieną jis miega šeimyninėj virtuvėj arba plepa su virėjomis, o naktį, apsigūmojęs duksliais kailiniais, vaikščioja aplink sodybą ir taukšti savo kleketu. Paskui jį, nuleidę galvą, pėduoja senoji Kaštonė ir šunytis Vijūnas, pramintas taip dėl juodo plauko ir ilgo it žebenkšties kūno. Tas Vijūnas nepaprastai pagarbus ir glosnus, vienodai meiliai žiūri tiek į savus, tiek į svetimus žmones, bet pasitikėjimo neturi. Po jo pagarbumu ir nuolankumu slypi jėzuitiškiausia klasta. Niekas geriau nemoka laiku prisėlinti ir captelėti už kojos, įlįsti į ledainę arba pavogti mužikui vištą. Jam jau ne sykį buvo nuleidę strėnas, du sykiu jį korė, kas savaitė peria beveik užmuštinai, bet jis visada atgyja.

Dabar tikriausiai senelis stovi ties vartais, žiūri prisimerkęs į ryškiai raudonus sodžiaus cerkvės langus ir, trepsėdamas veltiniais, plepa su namiegais. Jo kleketas pasirištas prie diržo. Jis pliaukši rankomis, gūžiasi nuo šalčio ir, seniokiškai kikendamas, gnaibo tai kambarinę, tai virėją.

- Gal tabakėlio mums pauostyti? - sako jis, pakišdamas boboms savo tabakinę.

Bobos uosto ir čiaudi. Senį apima neaprašomas džiugesys, jis prapliumpa linksmu juoku ir šaukia:

- Atplėšk, prišalo!

Duoda pauostyti tabako ir šunims. Kaštonė čiaudi, kraipo snukį ir įsižeidusi pasitraukia į šalį. Vijūnas iš pagarbumo nečiaudi ir vizgina uodegą. O oras puikiausias: tykus, perregimas ir tyras. Naktis tamsi, bet matyti visas sodžius su baltais stogais ir srovelėmis dūmų, rūkstančių iš kaminų, medžiai, šarmos pasidabrinti, vėpūtiniai. Visas dangus nusėtas linksmai mirksinčiomis žvaigždėmis, ir Paukščių takas išsiskiria taip aiškiai, tartum prieš šventes jį būtų numazgoję ir nušveitę sniegu...

Vanka atsiduso, padažė plunksną ir rašė toliau:

„O vakar tai gavau pylos. Šeimininkas išsitempė mane už plaukų į kiemą ir nušukavo su šikšna už tai, kad aš, supdamas jųjų vaikiūkštį lopšyje, netyčiomis užsnūdau. O praeitą savaitę šeimininkė man liepė nulupti silkę, o aš pradėjau nuo uodegos, tai ji paėmė silkę ir su josios snukiu pradėjo man į marmuzę badyti. Pameistriai iš manęs šaiposi, siuntinėja mane smuklėn degtinės ir liepia vogt iš šeimininkų agurkus, o šeimininkas muša kuo nutverdamas. O valgymo nėra nė jokio. Ryte duoda duonos, pietums košės ir vakare taipogi duonos, o kad arbatos ar barščių, tai šeimininkai patys pliumpina. O miegoti man liepia priemenėj, o kada jų vaikiūkštis verkia, aš suvis nemiegu, o supu lopšį. Mielas seneli, dėl Dievo susimilk, atsiimk mane iš čia namolei, į sodžių, nėra nė jokių man išgalių... Lenkiuosi tau į kojeles ir amžinai melsiuos už tave, išvežk mane iš čionai, o jei ne, tai numirsiu...“

Vanka pasivaipė, pasitrynė juodu kumščiu akis ir sukukčiojo.

„Aš tau trinsiu tabaką, - rašė toliau, - poteriausiu, o jeigu kas, tai lupk mane kaip karną. O jeigu manai, tarnystos man nėra, tai aš dėl Dievo meilės įsiprašysiu pas ūkvaizdį batų valyti arba vietoj Fedkos eisiu už piemenuką. Seneli mielasai, nėra nė jokių išgalių, stačiai mirtis, ir tiek. Norėjau pėsčias bėgti į sodžių, bet neturiu batų, šalčio bijau. O kai užaugsiu didelis, už tai maitinsiu tave ir skriausti niekam neduosiu, o numirsi - už tave melsiuos vis vien, kaip už mamulę Palageją.

O Maskva miestas didelis. Namai vis poniški, ir arklių daug, o avių nėra, ir šunys nepikti. Su žvaigžde bernai čia per Kalėdas nevaikšto ir ant kliroso giedoti niekam neleidžia, o sykį mačiau vienoj krautuvėj, lange, kabliukai parduodami su visu valu ir visokioms žuvims labai tinkami, dargi toks yra vienas kabliukas, kad pūdinį šamą atlaikytų. Ir mačiau krautuvių, kur visokių šautuvų, lygiai kaip mūs pono, gal koks šimtas rublių už kiekvieną... O mėsos krautuvėse ir tetervinų, ir jerubių, ir zuikių, o kokiose vietose juos šaudo, to pardavėjai nesako.

Mielas seneli, o kada pas ponus bus eglutė su dovanėlėmis, paimk man auksuotą riešutą ir į žaliąją skrynutę įdėk. Paprašyk panelę Olgą Ignatjevną, pasakyk - Vankai.“

Vanka trūkčiojamai atsiduso ir vėl įbedė akis į langą. Jis prisiminė, kad ponams eglutės eidavo miškan senelis ir imdavo su savim anūką. Linksmas būdavo laikas! Ir senis krenkšdavo, ir šaltis krenkšdavo, o žiūrėdamas į juos, ir Vanka krenkšdavo. Būdavo, prieš kirsdamas eglaitę, senelis išrūko pypkę, ilgai uosto tabaką, juokiasi iš sustipusio Vankos... Jaunos eglaitės, apsigaubusios šerkšnu, stovi nejudėdamos ir laukia, kuriai iš jų reikės mirti. Tik žvilgt - per pusnynus lekia it strėlė zuikis... Senis negali susilaikyti neriktelėjęs:

- Turėk, turėk... turėk! A, šėtone striukauodegi!

Nukirstą eglaitę senis parbogindavo į ponų namus, o ten imdavo ją puošti... Visų daugiausia plušėdavo panelė Olga Ignatjevna, Vankos pamiltoji. Kai dar gyva buvo Vankos motina Pelageja ir tarnavo pas ponus kambarine, Olga Ignatjevna penėdavo Vanką saldainiukais ir, neturėdama ko veikti, išmokė jį skaityti, rašyti, skaičiuoti ligi šimto ir net šokti kadrilį. Kai Palageja pasimirė, našlaitį Vanką nudangino į šeimyninę virtuvę pas senelį, o iš virtuvės į Maskvą pas kurpių Aliachiną...

„Atvažiuok, mielas seneli, rašė Vanka toliau, - dėl Jėzaus švenčiausiojo tave maldauju, atsiimk mane iš čionai. Pasigailėk tu manęs, našlaičio nelaimingo, užtat kad visi mane čia lupa ir valgyt baisiausiai norisi, o nuobodulys toks, kad nė apsakyti negali, vis verkiu. O andai šeimininkas kurpaliu per galvą tėškė taip, kad parpuoliau ir vos vos atsipeikėjau. Pražuvęs mano gyvenimas, blogiau kaip kokio šunies... O dar labų dienų Alionai, žvairajam Jegorkai ir vežėjui, o mano armonikos niekam neatiduok. Pasilieku tavo anūkas Ivanas Žukovas, mielas seneli, atvažuok.“

Vanka keturlinkai sulenkė prirašytą popierių ir įdėjo jį į voką, nusipirktą iš vakaro už kapeiką... Truputį pagalvojęs, jis pasidažė plunksną ir užrašė adresą:

Į sodžių seneliui.

Paskui pasikasė, pagalvojo ir pridūrė: „Konstantinui Makaryčiui“. Patenkintas, kad jam niekas nesukliudė rašyti, jis užsidėjo kepurę ir, neužsimetęs nė skrandutės, vienmarškinis išbėgo gatvėn.

Mėsinės pardavėjai, kurių jis vakar teiravosi, pasakė jam, kad laiškus žmonės įmeta į pašto dėžutes, o iš dėžučių paskui išvežioja po visą žemę pašto trikinkėmis su girtais vežėjais ir skambiais varpeliais. Vanka pribėgo prie pirmos pašto dėžutės ir įkišo pro plyšį brangųjį savo laišką...

Saldžių vilčių užliūliuotas, jis po valandos kietai miegojo... Sapnavo jis krosnį. Ant krosnies sėdi senelis, nukoręs basas kojas, ir skaito laišką virėjoms... Palei krosnį vaikštinėja Vijūnas ir vizgina uodegą...