Vivos plango, mortuos voco

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vivos plango, mortuos voco
Vincas Mykolaitis-Putinas
liet. Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu


<poem> 1

Per bedugnes ir kalnus Jūs žengiat kaip gigantai! Išnardote marias Ir kylat į padanges, Ir spjaudotės ugnim, Ir vemiate siera,- Ir Dievo žemėj jums nėra, Gyvieji! Vieni kaip viešpačiai, Kiti vergai. Visi rūstaus likimo sūnūs: Kerštu patvinusi dvasia Ir Kaino ženklas kaktose, Ir ta pati klaiki dalia - Kentėt apgaulėj ir mele Ir žūti keikiant žydrą dangų. Vivos plango!

Rūsčių dienų kerštingi sūnūs, Nepalaimos herojai! Visais keliais, visom kryptim Su prievartos juoda mirtim Jūs žengiat nuožmūs ir pikti, Likimo bausmei pasmerkti. Kur krenta jūs šešėlis, Ten džiūsta skaidrios gėlės. Po švinine jūs koja Kantrus akmuo vaitoja. Nuo jūs burnų nuodingo kvapo Vaiduokliai keliasi iš kapo. Klaikiam šios žemės pragare Jūs dygstat sėkla nemaria Ir žydit apgauliais žiedais, Ir nokstat dvokiančiais nuodais Tvaike to melo ir žabangų. Vivos plango!

Jūs žengiate į sostus Ir minate altorius. Nuo jūs įsatymų sugriuvo Ir nuodėmės ir doros. Karūnos niekšų daliai, O dulkėse karaliai, Ir tribunoluos išdidžiai Teisiuosius smerkia žmogžudžiai. Ir sūnūs nebeverkia, Kai mirti motiną pasmerkia. Nereikalinga ir tuščia Žmogaus paniekinta kančia. Ir vakarop pasvirus saulė - Vien piktas melas ir apgaulė. Pakalnėj žiežirbos sumirgo, Praskrido raitelis ant žirgo, - Ir dalgis sutemoj sužvango. - Vivos plango!

Žioruoja plačios aikštės, Liepsnoja kaitrūs laužai. Suplūdo pilkos minios Jums garbę atiduoti, Valdovai! Jau aukurus sukrovę, Žyniai jums gieda šlovę Ir, gatvių dulkėse sukniubę, Jums maldą vapa skubią, Ir vergiškoj ekstazėj žada Bučiuoti jūsų padą. Ir džiūgauja tironai Ir budelių gauja. O žemė žėri jau raudonai Kraujuos ir ugnyje. Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių Minia vergų ir paleistuvių Naktovidžio naktiniam tango. - Vivos plango!

Ir mes, ir mes, kur kenčiame, Pilkieji milijonai! Ar didmiesty, ar kaime Su rūpesčiu ir baime, Vieni vergovėj užguiti, Maištingam lūkesy kiti Sukniubę! O iš rasotų rūsių (Ir mes, ir mes ten būsim) per naktį juodą, nykią Pablūdęs kažkas klykia, Kažkas likimą keikia, Kažkam numirti reikia. Bedugnėj skausmo sielvartingo Gyvenimas kaip lašas dingo Už geležim apkalto lango. - Vivos plango!

2

Dabar einu į tylumą, Į tylumą palaimintą ir didžią, Kur į calūno juodą minkštą drobę Naktis visų mūs sielvartus suglobia. Einu į laisvę, didelę ir plačią, Kuri priims mane kaip lauktą svečią. Pro pilkus sutemų rūkus Einu pas brolius ir draugus. Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia Ir dega vakarų žara,- Ir vėl krūtinėj gėla maudžia, Širdy pagieža ir aitra. Ne viskas sutemose žuvo. Šiltu krauju širdis pasruvo Ir prievartai paklusti neišmoko: Mortuos voco!

Šaukiu aš jus visus iš kapinynų Iš pakelės duobių ir griovių, Iš molio, dumblo ir smėlynų Ir iš visų mirties vietovių. Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai, Garbingieji pulkai ir legionai, - Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado Pūgų simfonijose mirtį rado, Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį Dūlėja nukankinti. Pakilkite išniekinti, Subjauroti, apluošinti, Su aimanomis ir klyksmais, Su maldomis ir su keiksmais, Su budelių girta gauja, Kuri žibintų žaroje Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko. Mortuos voco!

Bet tyli kapinynų tamsios kalvos, Nekyla niekas iš drėgnos duobės. Ramybėj miega griaučių plikos galvos,- Jų sapno niekas niekad neįspės, Kaip niekas neįspės kančios Prasmės, nei galo, nei pradžios, Ir viską saugos paslaptis Kaip ta šiurpi, tyli naktis. Ir eis gyvieji per tą būtį klaikią Su gėla amžina, gilia. Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia, O grįžti niekam nevalia. Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną Iš tos juodos nakties. Tik pakelėj pro varpučio velėną Gal ranką kas išties Ir tars: eiva drauge į gilumą, Į didžią, šventą tylumą, Kur ašarų nebėr nė veide juoko… Mortuos voco!

Ir aš einu į tylumą, Į tylumą palaimintą ir didžią. Einu per aukštą siaurą tiltą Į naktį kvepiančią ir šiltą, Kur juda žvaigždžių milijonai, Pulkų pulkai ir legionai. Ir mano kelio staigų vingį Nužymi ruožai spindulingi. Naktis gera, naktis kaip motina, Jautri, įspėjanti, dosni,- Paguodžia ir pasotina, Kai jos viešnagėn pareini. Ir aš nuvargęs parėjau Ir klaidžiot nebenoriu jau Aštriais įdegintais keliais - Liepsnotais saulės spinduliais. Ir sako ji: lik čia, sūnau, Aš tavo sielvartą žinau. Ir aš lieku. Kantriai vilkta Sunki gyvenimo našta Kaip varpa svyrinti prinoko. Mortuos voco!