Ąžuolas ir aguona

Ąžuolas ir aguona
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Šlama ąžuolas aguonai:
– Didžio žiedo, menko grūdo,
Nei tu kvapui, nei tu duonai,
Dėl kurios ši žemė juda...
Tavo dienos taip neilgos,
Tu beveik kaip kitos smilgos,
Žemės vargui per laiba –
Tu jos tuščio pažiba!

– Aš žinau, kad tu ne laibas,
Kad, didike, amžius stovi...
Ir tave, sutrenkęs, žaibas
Gal jau greit nuris į griovį...
Tu šlami iš amžių tolio,
Bet ir tu gimei iš molio,
Kur ir grįši vėl – bemaž
Tokiu pat būdu, kaip aš...

Tu ištvėrei audros vėjus,
Jie ir mano diegą plakė,
Bet, palinkus, padrebėjus,
Aš stiebiuosi vėl, kaip žvakė,
Žerti žemės mįslei svarbiai
Ir žydėti amžių garbei –
Šit ką šnibžda aguona...
Šit ir baigiasi daina...