Čečernykų ežeras

Čečernykų ežeras

Lietuvių liaudies padavimas

Buvo žmogus bagotas, niekada jam nė adata pragaišo, nė pauto višta pražudė. Gyveno bagotai.

Kartą našlės karvė išėjo laukan nakčia ir vaikščiojo po lauką, o šitas žmogus apdairė šitą karvę – ir uždaužė. Boba verkia, kad karvė pragaišo. Rado lauke uždaužtą, nežino kas. Bėdoj a ir nežino, kas uždaužė. O tas žmogus nesikenčia: jau pražudė adatą, jau višta pautą pražudė. Žmogus dūmoja, kas yra. Nuėjo jis, pasiklausė pas tą karvę, ir jam iš krūmo atsakinėjusi:

– Atiduok našlei karvę, nes šimtą metų neatleisiu!

Jis neatpirko našlei karvės. „Ei, – sako, – aš šimtą metų neišbūsiu“.

Dievas ėmė nubaudė. Važiavo kunigas. Atvažiavo top žmogop naktin ir nakvoja. Ir angelas budina kunigą:

– Kunigas, kelkis, važiuok nuog šito pono, nes pragaiši kartu su ponu.

Kunigas išsikėlęs užkinkė arklius ir nuvažiavo, o knygutę ant stalo pametė. Atvažiavo jis du šimtus metrų – atsiminė, ta knygutė ant stalo liko. Grįžo atgal, pasidairė – toj vietoj ežeras stovi, kur pirkia buvo, stalelis plūkauja ir knygutė ant stalelio guli. Kunigas priėjo prie jo, knygutę šitą ėmė nuog stalelio, stalelis apsivertė kojom ir nuskendo. Ir ot dėl tos našlės karvės pragaišo visa jojo ir pats pragaišo.

Dar tasai ežeras Čečernykuose ir dabar neužaugęs. Čečernykai – dvaras buvo nuog Jaskūnų pusę varsto. O Čečernykuose buvo tokis ponas, Vilkas vadinosi.