Šeši bedančiai ir žvairaakis
| Šeši bedančiai ir žvairaakis Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Trumpakojų kaime, netoli Šaukštuko ežero, prie Plaktuko kalno gyveno šeši bedančiai ir vienas žvairaakis.
Bedančiai vaidijosi su žvairaakiu.
Kartą eidami bedančiai pamatė žvairaakio jautį, ėmė jį ir užmušė. Vakare, nesulaukęs iš pievos grįžtant jaučio, žvairaakis išėjo jo ieškoti. Rado gyvulį jau negyvą. Nulupo žvairaakis jaučio odą, įsivertė ją į ratus ir kitą dieną su pačia atvažiavo į turgų.
Ilgai negaišdamas, įlandino savo pačią į jaučio odą, pamokė ją, kas reikia daryti.
Kai tik į turgų sugužėjo daugiau žmonių, palypėjęs ant vežimo žvairaakis ir šaukia:
– Ei, ei, ei! Kai boba viduj, mano jautis dainuoja ir mozūrą šoka, kai boba lauke – mano jautis nieko neišmano. Ei, ei, pirkite!
Viską pametę, žmonės apspito žvairaakį.
– Jautuk, pašok! – sako žvairaakis.
Jautis pradėjo šokti.
– Na, jautuk, – vėl sako žvairaakis, – gal pasakysi, ką šiandien ėdei?
– Šiaudų! – subaubė jautis.
Iš būrio atsirado pirklys, kuris be derybų sumokėjo už jautį tūkstantį auksinių. Nusipirkęs jautį, jis ir klausia žmogaus:
– Girdėjau, kad jautis dainuoja ir šoka tuomet, kai boba viduj, o kai boba lauke – jautis nieko neišmano. Ką tai turėtų reikšti?
– Mįslė čia menka, – atsakė žvairaakis, – aš tuojau parodysiu.
Tai pasakęs, jis liepė iš jaučio odos išlįsti savo pačiai.
– Matote, dabar, kai boba lauke, jautis nieko neišmano.
Pirklys suprato esąs gudriai apgautas ir, lyg musę krimtęs, spruko šalin.
Sužinojo bedančiai apie netikėtą žvairaakio pralobimą, atėję pas jį, ir sako:
– Girdėjom, kad tu į didelius ponus išvirtai, kad saujomis auksą žarstai. Sakyk, iš kur turtus gavai?
Žvairaakis pasikrapštė pakaušį ir sako:
– Jautį užmušdami, norėjote man bloga padaryti, o padarėte tik gera. Vakar aš nuėmiau jo odą, nuvežiau ir pardaviau ją turguje už tūkstantį auksinių.
Bedančiai grįžo namo, užmušė savo jaučius, nulupo jų odas ir kitą dieną atvežė jas į miestą. Priėjo prie bedančių pirkliai. Sužinoję, kad jie po tūkstantį auksinių už vieną odą reikalauja, pradėjo iš jų juoktis:
– Ar matėte tokius kvailius!? Už skylėtą kailį po tūkstantį auksinių šaukia!
– Vyt lauk tokius iš turgaus! Atvažiavo šaipytis iš mūsų! – šaukė pirkliai.
Bedančiai susiglemžė savo odas ir pardulkėjo namo. Suprato jie, kad žvairaakis juos apgavo, ir nutarė jam atkeršyti.
Pasiūdino jie šikšninį maišą, sugavo žvairaakį, įkišo jį maišan, užrišo ir, nusinešę prie upės, ruošiasi jį skandinti.
– Pavalgykim, pasistiprinkim, o paskum ir prigirdysim, – sako vyriausiasis bedantis.
Visi paliko ant tilto maišą su žvairaakiu ir nuėjo į karčemą.
Likęs vienas, žvairaakis spardosi maiše ir šaukia:
– Atrišk maišą, parodysiu pokštą! Atrišk maišą, parodysiu pokštą!
Išgirdo žvairaakio šauksmą senas piemuo, pasigailėjo jo ir išleido iš maišo.
– Na, dabar parodyk man savo pokštą! – sako piemuo.
– Turėk kantrybės, žmogau! – atsiliepė žvairaakis. – Greitai pamatysi.
Žvairaakis išlupo seną kelmą, įvertė jį su akmeniu į maišą, o pats su piemeniu pasislėpė po tiltu.
Grįžo šeši bedančiai, įsiūbavo maišą ir sviedė nuo tilto į upę.
– Štai tau, sukčiau! Ką užsitarnavai, tą ir gavai! – sušuko bedančiai.
Žvairaakis, sveikas ir gyvas, pašoko iš patiltės, užbėgo bedančiams už akių ir atsigena to piemens bandą.
Išsižiojo bedančiai, išvydę gyvą žvairaakį. Klausia jį apstulbę:
– Iš kur tu, žvairaaki? Juk, rodos, tave upėn įmurkdėm?
– Ir pats nežinau, danguje ar rojaus pievose aš buvau... Nugrimzdęs į dugną, tokias grožybes mačiau, oi, oi! Labiausiai man patiko šitos avelės, kurias dabar ir genuosi namo.
– Ar dar ten pasiliko nors viena tokia avis? – klausia bedančiai.
– Aš ir dešimtos dalies jų nepaėmiau! – sako žvairaakis. – O jei netikite, galiu parodyti.
Bedančiai eina paskui žvairaakį. Atsiginė žvairaakis ant tilto avių kaimenę.
– Ar matote, kiek ten šilkavilnių? – Ir parodė žvairaakis avių atspindžius vandenyje.
– Matome, matome! – sušuko bedančiai. Pirmiausia šoko į upę vyriausiasis bedantis.
Išgirdę jo draugai, kaip šisai vandenyje burbuliuoja, pamanė, kad jis šaukia bure-bure.
– Na, matai, visas riebesnes avis iš upės dugno pasiglemš! – sušuko bedančiai ir, lyg varlės, sukrito į vandenį.
Tik po geros valandos, vos neprilakę, bedančiai išsikapstė iš vandens.
Nuo to karto bedančiai liovėsi keršiję žvairaakiui. Ir sulaukę tų laikų, kai jiems išdygo dantys, o su dantimis įgavę protą, ramiai ir baigė savo amžių.