Šlovė žemaičių

Šlovė žemaičių
Simonas Stanevičius

S. Stanevičius paantraštėje nurodė „Aukšta daina“. Kūrinys parašytas 1823 m. Pirmą kartą išspausdintas 1829 m.

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
   Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
   Ir jų tikra sutarimą.

Šlovė visus sujudino
   Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
   Čėsas yra sutaisyti.

Daugel metų sviets rokavo,
   Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
   Ir užmiršo, kuomi buvo.

Tarp žemaičių vis atgijo
   Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
   Prasidžiugo ir lietuvis.

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, dieve,
   Kuri linksmin mumis nūnai.

Sveiks būk, senas Gediminas!
   Sveiks, Algirde galingiausias!
Sveiks, Kęstuti minėtinas,
   Iš žemaičių ko stipriausias!

Buvot ligšiol užmiršime
   Dėl daugumo neprietelių,
Štai žemaičių surinkime
   Šlovė jūsų prisikėlė.

Prasidžiugo Lėtų šalys
   Ir geruma sūnų savo,
Nesang greitai iš nevalios
   Pražuvimo išvadavo.

Šviesi saulė užtekėjo,
   Lėtų nušvito pašaliai,
Rankas ant akių uždėję,
   Išsiskaidė neprieteliai.

Šimtabalsis garsas lėkė,
   Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
   Po pasaulį skrajodamas:

„Veizdėk, sviete nusiminęs!
   Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
   Pražuvime sveikos liko.“