Šlovė žemaičių

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šlovė žemaičių
Simonas Stanevičius
S. Stanevičius paantraštėje nurodė „Aukšta daina“. Kūrinys parašytas 1823 m. Pirmą kartą išspausdintas 1829 m.


<poem> Mačiau Vilnių, šaunų miestą,

  Seną mokslų gyvenimą, 

Nuo žemaičių beapsėstą

  Ir jų tikra sutarimą.

Šlovė visus sujudino

  Gera tėviškei daryti, 

Ir, ką amžiai pagadino,

  Čėsas yra sutaisyti.

Daugel metų sviets rokavo,

  Mūsų žemė kaip pražuvo, 

Kaip užmiršo kalbą savo

  Ir užmiršo, kuomi buvo.

Tarp žemaičių vis atgijo

  Garbė tėvų ir liežuvis,

Meilė tarp jų išsiliejo,

  Prasidžiugo ir lietuvis.

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!

  Sveiks, Mindauge, karaliūnai!

Garbę jūsų skelbdink, dieve,

  Kuri linksmin mumis nūnai.

Sveiks būk, senas Gediminas!

  Sveiks, Algirde galingiausias! 

Sveiks, Kęstuti minėtinas,

  Iš žemaičių ko stipriausias!

Buvot ligšiol užmiršime

  Dėl daugumo neprietelių, 

Štai žemaičių surinkime

  Šlovė jūsų prisikėlė.

Prasidžiugo Lėtų šalys

  Ir geruma sūnų savo, 

Nesang greitai iš nevalios

  Pražuvimo išvadavo.

Šviesi saulė užtekėjo,

  Lėtų nušvito pašaliai, 

Rankas ant akių uždėję,

  Išsiskaidė neprieteliai.

Šimtabalsis garsas lėkė,

  Ilgus sparnus plasnodamas, 

Nepaliaudams šaukė, rėkė,

  Po pasaulį skrajodamas:

,,Veizdėk, sviete nusiminęs!

  Kas ten šiaurėj atsitiko, 

Lietuvos senos giminės

  Pražuvime sveikos liko."