Šlubas vilkas

Šlubas vilkas

Lietuvių mitologinė sakmė

Seniau žmonės švento Jurgio vigilijoj turėdavo nešti bažnyčion dovanų. Daugiausia duodavo ūkininkai. Viename sodžiuje gyveno seniukas, kuris turėjo margą karvę. Vienais metais jis sumanė nenešti bažnyčion dovanų ir, pasiėmęs kirvį, išėjo miškan. Ten jis išgirdo, kad šventas Jurgis liepia vilkui papjauti jo margą karvę. Senis be dvasios parlėkė namo, nujuodino savo karvę ir žiūri, ką vilkas darys. Vilkas atbėgęs nerado tos karvės, kuri jam buvo liepta papjauti, ir, nieko nepešęs, pardūlino atgal.

Taip senis apgaudinėjo vilką trejus metus. Ketvirtais metais girdi senis, kad šventas Jurgis liepia vilkui papjauti jį patį.

Užsidarinėjo senis langines, užsklendė duris ir laukia vilko. Vilkas pabėgiojo aplink senio trobą ir nulėkė miškan. Bet senis vis bijo ir nosį iškišti pro duris.

Tuo metu apsirgo vieno dvarininko duktė. Kadangi tas senis buvo šioks toks šundaktaris, tai tarnas, atsiųstas pono, turėjo parvežti jį pas ligonę. Senis įlipo karieton. Tarnas jį užrakino ir veža. Žiūri – keliu eina labai graži mergaitė ir šlubuoja. Privažiavus karietai, ji ėmė prašyti pavežti nors iki dvaro. Tarnas ją įleido karieton pas senį ir atvažiavo dvaran. Kai atrakino karietą, iš jos iššoko vilkas, o senis gulėjo papjautas.