Šunų kalba
| Šunų kalba |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Šituos jaučius praganė. Parėjo namo, ponas rėkia:
– Eik ieškot!
Šitas piemuo pasiėmė tris šunis su savim, nes jau tamsu buvo, bijo, ir nuėjo į mišką ieškot jaučių.
Po mišką vaikščiojo, vaikščiojo – niekur tų jaučių neranda. Stovi trys šunys prie jo, ir jis klauso, kad tie šunys tarp savęs kalba. Vienas šuo sako:
– Kad aš ėsti noriu!
– Ir aš noriu!
– Ir aš noriu!
Tada vienas šuo sako:
– Bėk! Paėsi, namo parbėgęs, o mes prie piemenio paliksime. O kai tu atbėgsi pas piemenį, tai mes iš eilės kitas, paskui trečias – taip ir piemenį saugosim ir paėsim, parbėgę namo.
Kai pirmasis šuva atbėgo miškan, šitie klausia:
– Na, ar paėdei?
– Ėdžiau, bet nenorom. – Sako, – vandens nebuvo, tai šeimininkė nenorėj eit atnešt, ten lovelin prišlapino, žalių miltų įpylė. Tai aš paragavau – negardu ėst, mečiau ir neėdžiau.
Šitie šunys, kurie buvo pas piemenį, sako:
– Tai mes ir neisim ėsti.
O piemuo viską girdi, ką šunys kalba.
Parėjo piemuo su šunimis namo ir sako šeimininkei:
– Kodėl taip šunims darei: neturėjai vandenio – tai nėjai, bet prišlapinai ir užmaišei žalių miltų?
Ta šeimininkė susiėmė už galvos:
– Iš kur tu galėjai žinoti miške, už šitiek kilometrų?
Šitas piemuo nusirengė, vyžas nusiavė. Kai nusiavė vyžas – šunys stovi, o ką jie kalba, jis nebesupranta. Mat jo vyžoj buvo įkritęs paparčio žiedas. Kai vyžas nusiavė, žiedas iškrito – jis ir vėl normalus tapo. O kai turėjo žiedą, ir žvėrių, ir paukščių kalbą suprato.