Šuns tarnyba
| Šuns tarnyba |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Kai dievas sukūrė žmogų, tai šis beganydamas pamatė, kad jo nė vienas gyvulys nenori mylėti.
Mano sau žmogus: „Eisiu pas dievą ir prašysiu, kad sukurtų tokį gyvulį, kuris mane mylėtų.“
Nuėjo jis pas dievą ir prašo, kad sukurtų gyvulį, kuris jį mylėtų.
– Tebūnie tas gyvulys šuo! – tarė dievas.
Žmogus dar prašo, kad šuo ir supykęs būtų jam geras. Dievas sutiko. Bet čia šuo įsikišo sakydamas:
– Tokiam padarui aš netarnausiu! Kad tarnausiu, tai ir valdysiu jį, nes ir aš noriu, kaip kiti gyvuliai, turėti sau padarą, kuris manęs bijotų!
Tuomet dievas tarė:
– Kad tu taip nori, kad tavęs bijotų, tai bijos daug gyvulių, net ir žmogus. Bet tu turėsi tarnauti ir klausyti jo ir jam ištikimas būti. Galios tu neturėsi ant nieko! Žmogus tave valdys!
– Aš jo klausysiu, jei jis manęs nemuš, ir tada kito nieko neklausysiu, net ir tavęs, dieve! – atsakė šuo.
Dievas supyko ir tarė:
– Kad tu nenori manęs klausyti, tai tave žmogus muš, ir tu turėsi jo klausyti ir prasčiau už kitus gyvulius ėsti!
Ir išvarė dievas žmogų su šunim, įsakydamas šuniui, kad jis gerai tarnautų žmogui.