Žemaitiškas charakteris mene

Žemaitiškas charakteris mene
Vytautas Mačernis

Straipsnis pirmą kartą išspausdintas Telšių apskrities laikraštyje „Žemaičių žemė“ 1944-05-20

Amžių bėgyje klimatinės, istoriniai politinės ir kitokios sąlygos padėjo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemaičių charakteriui. Jis turi jį iš kitų lietuvių tarpo išskiriantį mąstymo ir pasaulio pergyvenimo atspalvį. Meno uždavinys yra kaip tik jį pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.

Šiandien jau ir populiarioji nuomonė naudojasi šablonišku, įprastu žemaičio charaktrizavimu: žemaitis atkaklus, užsidarėlis, užsispyręs… ir gal ne visai klysta. Tačiau tai nėra išsamus žemaičių charakterio atskleidimas, ir ne kiekvienu atveju mes taip galime pirmą pasitaikiusį žemaitį aptarti, nes ne kiekvienas žemaitis yra tipiškas ir nebūtinai nešasi su savim visiems regimas visas „žemaitiškas dorybes“. Ką mes išsyk galime pamatyti, tėra išorinė žmogaus pusė, jo kasdienis veidas. Juo šiandieninis žemaitis vargu ar kuo skiriasi nuo kitų regionų lietuvių. Jis šiandien saviškių tarpe apsitrynė, supanašėjo, išsilygino, jo išorinis būdo ir dvasios sluoksnis apneštas bendrų šiam laikui dulkių.

Tačiau pro šitą drumstą ir dulkiną kasdieninio žmogaus veidą gilesnis žvilgsnis galės prasiskverbti į gilesnįjį dvasios sluoksnį, daugiau pastovų ir mažiau pigų. Bet kaip ir kuriuo keliu to atsiekti?

Jei kasdieniame gyvenime užtenka šabloniško reiškimosi, elgimosi pagal nesudėtingą bendrą dienos kriterijų, naudojant negausius žodžius, banalią galvojimo eigą ir mažai raiškingus gestus, tai savo tikrojo veido netenka nė atskleisti.

Žinoma, ne ten reikia ieškoti bruožų žemaitiškajam charakteriui sudaryti. Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas, savy paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris.

Todėl einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo būdas. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra. Pav., dėl Maironio žemaitiškumo mes galime ginčytis, kai iškyla jo gimtosios vietos klausimas, tačiau viskas pasidaro aišku, kai pasiskaitai jo kūrybą. Tiek reiškimosi priemonėse, tiek jo poetiškojo pasaulio logikoje ir struktūroje žymu Maironio žemaitiškasis charakteris. O tačiau jis nerašė nei žemaitiškai, nei apie žemaitiškumą galvojo. Žemaitiškumas jo kūryboje išplaukė savaime, be specialių pastangų.

Šitaip galvodami, žemaičiai neturėtų kartoti kai kurių klaidų, kurias padarė mūsų menininkai ir kitų sričių darbuotojai, ieškodami lietuviškojo stiliaus. Ne vieną kankino problema, koks yra lietuviškasis stilius, koks turi būti lietuviškasis menas? Jeigu esame lietuviai, tai turime ir reikštis lietuviškai. Baimė, kad neapsireikštume kitaip. Buvo surasti kai kurie lietuviški motyvai ir elementai, kuriuos panaudojęs galėjai prabilti lietuviškai. Užteko prie namų pridėti žirgelius, ir jie tapo lietuviško stiliaus, pakako ant kėdės nupiešti stilizuotas tulpes, ir kėdė pasidarė lietuviškojo stiliaus skelbėju. Nežinau, ar daug kas taip paprastai viską suprato, bet jei buvo tokių, tai jie labai klydo. Žinoma, žirgeliai ir tulpės anaiptol negadina lietuviškojo stiliaus, bet jis gali puikiai apsieiti ir be jų.

Mes negalime pirmiausiai aptarti lietuviškojo stiliaus sąvokomis, o paskui jį įsprausti kūryboje. Tai ne priedas ir ne priesaga, jis visos kūrybiškosios lietuvio asmenybės rezultatas. Jei toksai lietuviškasis stilius greitai nesirodo, tai čia nepaspartinsi reikalo skrupulais. Atsiras dideli lietuviai menininkai ir sukurs lietuviškąjį stilių, ir tada mes jį pamatysime, gal tik ateinančios kartos pamatys. O kol to nėra, palaukime, arba pasitenkinkime „lietuviškais motyvais ir elementais“.

Tą patį gali prisitaikinti sau kiekvienas žemaitis menininkas. Jo kūrybos judinamuoju pradu turi būti ne žemaitiškojo charakterio ieškojimas, bet bendras kūrėjo likimas reikštis objektyviais kūriniais. Norėdamas kuo sėkmingiau apsireikšti, menininkas brausis į savo dvasios gelmes, į savo nekasdieniškąjį „aš“ ir ten suras jėgos ir įkvėpimo, ten jis suras ir tikrąjį savo veidą, kurį jis paveldėjimo keliu perėmė iš savo senolių ir prosenolių. Jų kraujas būtinai padvelks ta šiluma, kuri bendra ir charakteringa šioms šiaurės ir vakarų giminėms. Žemaitis menininkas, beieškodamas savęs, suras savy žemaitiškąjį charakterį, o šis nuspalvins savu atspalviu jo bendrai žmogiškąjį kūryba pasireiškusį veidą.

Todėl žemaičiams menininkams nėra reikalo skrupuliauti ir stengtis kitiems kuo greičiau parodyti savo charakteringąjį veidą. Nebūtinai jie turi rašyti žemaitiškai, nebūtinai jie turi minėti žemaičio vardą, visa tai tėra antriniai dalykai. Mes jau turime nemaža žemaitiškojo charakterio kūrėjų: Poška, Stanevičia, Daukantas, Valančius, Maironis, Anglickis, Genys, Butkų Juzė ir kt. Jie gražiai atskleidė ne vieną žemaičių bruožą meniškai vertinguose kūriniuose. Po jų ateis kiti, kurie gal nerašys žemaitiškai, visiškai neprisimins apie žemaičius, o tačiau gražiai atskleis žemaitiškojo charakterio būdinguosius bruožus savoje lyrikoje, prozoje, tapyboje, muzikoje. Žemaitiškasis charakteris susidarė keliolikos amžių bėgyje, todėl jis negali išnykti per keletą dešimtmečių. Net ir tada, kai populiarioji nuomonė apie žemaitį nebeturės ką bepasakyti, jis gražiai prakalbės iš savų kūrinių apie šiaurės vakarų genties charakterio savitumą.

1944