Žemaitis ir vokietis
| Žemaitis ir vokietis Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Seniau gyveno toks žemaitis. Dienų dienas jis gaudė žvėrelius, paukščius ir gyvus juos pardavinėjo. Kartą pagavo jis kiškį ir, įsidėjęs į maišą, nusinešė į vieną paprūsės miestą. Jam belūkuriuojant, priėjo prie vežimo storas vokietis ir klausia:
– Kaip šitas žvėris vadinasi? Ar tik ne liūtas?
– Ne! Tai labai retas ir brangus žvėrelis, iš pasiuntinių veislės. Prikabink po kaklu jam raštelį – ir neša, kur reikia! – paaiškino žemaitis.
– Ja, ja! Man kaip tik toks pasiuntinys reikalingas: keliu dukters vestuves, ir teks sukviesti daug svečių, o be gero pasiuntinio neapsieisi. Gal tu man jį parduotumei?
– Pirk! – sutiko žemaitis.
– Na, ja, bet kiek tu už jį norėsi? – klausia vokietis.
– Duok dvidešimt auksinių, ir gali neštis, – sako žemaitis.
Vokietis užmokėjo pinigus ir nukrypavo su pirkiniu namo.
Atėjus vestuvių dienai, vokietis prikabino kiškiui prie kaklo kvietimą ir paleido ilgaausį. Pasispardė kiškis ir dingo laukuose. Matydamas šitokį žvėrelio vikrumą ir spartą, vokietis tarė sau: „Na, ja, šitoks pasiuntinys man visą Prūsiją sukvies”.
Tačiau nei tą, nei kitą dieną vokietis nesulaukė grįžtant pasiuntinio. Taip ir liko nesukviesti svečiai.
Supratęs apgaulę, vokietis nutarė žemaitį nubausti. Kažkada vėl jį mieste sutikęs, grūmodamas ėmė šaukti:
– Ak, tu niekų vertas žemaiti! Tai šitokius tu man pardavinėji pasiuntinius. Ja, ja, dabar nepaspruksi iš mano nagų.
Žemaitis, nė kiek neišsigandęs, ramiai paklausė:
– O ar nurodei pasiuntiniui, kur bėgti? Ar įdavei jam adresus?
– Na, ja, šito tai aš nepadariau, – prisipažino vokietis.
– Matai, – užsipuolė vokietį žemaitis, – pats kaltas, o kitam kaltę verti. Kitą kartą nebūk toks ūmus.
Tą dieną žemaitis buvo atsivežęs miestan gyvą lapę. Vokietis apžiūrėjo narve tupintį žvėrelį ir klausia:
– Koks čia žvėris? Ar tik ne žemaitiškas lokys?
– Ne, tai ne lokys, – atsakė žemaitis. – Tas žvėrelis mūsiškai vadinasi vištdaktaris. Nakčiai jį įleidi į vištidę, ir nedėsliausios vištos ima kasdien po dešimt kiaušinių dėti.
Vokietis sako:
– Na, tik tu man parduok šį daktarą...
– Duok trisdešimt auksinių ir neškis! – sako žemaitis.
Vokietis užmokėjo trisdešimt auksinių ir parsinešė lapę namo. Sulaukęs vakaro, šeimininkas įleido vištidėn lapę.
Vokietis tuojau išgirdo vištidėje didžiausią triukšmą: vištos kudakuoja, plumpsi. Trindamas iš džiaugsmo rankas, vokietis sako:
– Eikš greičiau, Brigita, paklausyti, kaip tas daktaras mūsų višteles gydo. Ar girdi, kaip jos kudakuoja, padėjusios po kiaušinį? Ja, ja, šišon tai bent daktaras!
Ryto sulaukęs, vokietis nusiskubino surankioti kiaušinių. Atidaręs vištidės duris, jis atrado beveik visas vištas papiautas. Apžiūrėjęs kertes, vokietis suprato, kad vištdaktaris išrausė po pamatu urvą ir paspruko.
Nusprendė vokietis žemaičiui atkeršyti. Ėmė kartą ir susitiko jis su žemaičiu.
– Ak, tu apgavike! Ja, tai šitaip tavo daktaras vištas gydo. Na, eiva su manim, o aš jau sugalvosiu tau bausmę.
– Gerai, – sako žemaitis, – galime eiti. Nuo teisingos bausmės ir nemanau slėptis. Tik būtų gerai, kad trumpai valandėlei mane paleistumei išpažintį atlikti.
Vokietis sutiko ir paleido žemaitį. Žemaitis užbėgo į vieną, antrą smuklę. Grįžęs po valandėlės pas vokietį, jam ir sako:
– Kokia bausmė manęs nelauktų, o kol kas išgerkim po alutį.
– Ja, ja, išgert tai mes galime, – sutiko vokietis.
Kai smagiai abu įsigėrę, užkando ir, kai atėjo laikas mokėti už vaišes, žemaitis, praeidamas pro smuklininką, tik pasuko aplink savo galvą kepurę ir suriko:
– Me-ke-ke!
– Me-ke-ke! – jam atsakė smuklininkas, nepaimdamas už vaišes nė sulūžusio dvylekio.
Paėjus galelį, žemaitis tempia vokietį į antrą smuklę. Čia vėl abu išgėrė, privalgė kepsnių, o kai reikėjo mokėti, žemaitis tik apsuko aplink savo galvą kepurę, sumekeno ožiu ir, nedavęs nė grašio smuklininkui, išėjo.
Vokietis įsigeidė išbandyti žemaičio kepurės burtus. Prašo jis žemaičio užeiti į trečią smuklę. Tačiau ir trečioje smuklėje už valgius ir gėrimus iš žemaičio nieko nepaėmė. Vokietis ir prašo žemaičio, kad jam parduotų stebuklingąją kepurę. Gavęs už seną nuvalkiotą kepurę šimtą auksinių, žemaitis švilpaudamas nuėjo savo keliais.
Sulaukęs sekmadienio, vokietis pasikinkė bričką, susodino visą savo šeimą ir nudulkėjo į miestą. Jis visą savaitę labai nekantravo parodyti namiškiams žemaičio kepurės galią. Nusivedęs visus į smuklę, vokietis paliepė nešti geriausius gėrimus ir valgius.
– Ja, ja, ja, jūs tik valgykite, gerkite, juk sakiau, kad šišon nieko jums nereiks mokėt! – ragino vokietis gimines ir pažįstamus.
Stebėjosi namiškiai ir kaimynai tokiu vokiečio dosnumu, nes iki šiolei jį pažinojo esant nepaprastai kietą ir šykštų žmogų.
Kai smagiai prisivaišinę, įsiūžę vokiečio draugai pakilo iš užstalės, vokietis, praeidamas pro smuklininką, du kartu pasuko aplink galvą kepurę ir suriko:
– Me-ke-ke!
Smuklininkas iš pradžių tik baltomis pažiūrėjo į tokias girto išdaigas, bet, kai vokietis bandė išsinešdinti, nieko nemokėjęs, šis jį nutvėrė už skvernų:
– Ak, tu niekingas vokietpalaiki! Prisiputai, prisirijai, dar visą parapiją prigirdei, o dabar nori pasprukti. Greičiau krapštyk pinigus!
Taręs sau, jog smuklininkas bus nepastebėjęs jo kepurės burtų, vokietis dar kartą ją apsuko aplink savo galvą. Netekęs kantrybės, smuklininkas jau ne juokais įsikibo į vokietį:
– Greičiau užmokėk, ką praputęs. Čia tau ne kūtė, kad atsigėręs galėtum bliauti!
Vokietis vis dar spyriavosi, sukinėdamas kepurę ir mėmliodamas.
– Ja, ja, bet tik tu pažiūrėk, ką šišon tau rodau... Ja, tik tu nebūk aklas!
Pasišaukęs savo padėjėjus, smuklininkas ėmė šutinti nedorėlį.
Gerai išpertas, vokietis noroms nenoroms buvo priverstas užsimokėti.
Patyręs tiek skriaudos, vokietis rimtai nusprendė žemaičiui atkeršyti. Vieną dieną ateina jis į žemaičio namus. O žemaitis, pamatęs vokietį, išnešė laukan visus molinius puodus, kiek tik jų turėjo, prigrūdo juos žolių, tarp žolių pribėrė auksinių pinigų ir visus tuos puodus pamovė ant tvoros mietų.
Atėjo vokietis ir sako:
– Ja, ja, dabar aš taip piktas, kad tau jau tikrai nedovanosiu. Eiva su manim į teismą.
– O ar pėsti eisim? – klausia žemaitis.
– Ja, ja, mat, dar įsigeis, kad aš jį karietoje vežčiau, – atkirto vokietis. – Šišon, tik greičiau!
– Tuojau, tuojau, – sutiko žemaitis, – tik aš pasiimsiu lazdą.
Išėjo žemaitis su gumbuota lazda. Praeidamas pro puodus, drožė su ta lazda į vieną ąsotį, – tik šukės pabiro. Drauge su šukėmis ant žemės pabiro ir keletas auksinių. Vokietis išsižiojo pamatęs auksą, bet nieko nesakė. Žemaitis sudaužė ir dar keletą puodų, ir iš visų vis pabiro po keletą auksinių.
– Reik šiek tiek pinigų pasidaryti. Ką gali žinot, kiek man teisėjas priteis! – kalbėjo žemaitis, susirinkdamas pinigus.
Beeidamas patvoriu, žemaitis sudaužė beveik visus puodus ir iš kiekvieno pelnė po keliolika auksinių. Kai jau buvo pasilikęs tik vienas puodas, vokietis neiškentė ir sako:
– Na, tu jau šišon viens visų nedaužyk, palik ir man nors kokį!
Taip pasakęs, vokietis užsimojo savo lazda ir sudaužė paskutinį puodą. Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį puodą tuščią buvo pavožęs.
– Matai, – atsiliepė žemaitis, – ne su kiekviena lazda puodus daužydamas padarysi auksą.
Vokietis tuojau ėmė prašyti, kad jam žemaitis parduotų lazdą. Žemaitis ilgai spyrėsi ir apsimetė nenorįs nė girdėti tokios kalbos. Galų gale vokietis užmokėjo tūkstantį ir, čiupęs lazdą, pasileido namo. Pakelėje susitiko jis su puodžiumi, vežusiu pilną vežimą mažų ir didelių puodų.
– Na, šišon, sustok tu, molio Motiejau! – sušuko vokietis, bėgdamas prie vežimo. – Pamatysi, kai aš tau ir sau pinigų pridirbsiu. Ja, ja, tik tu žiūrėk, kas šišon bus!
Vokietis taip įniko puodus daužyti, kad beregint iš jų pasiliko tik šukių krūva. Gerai išvartęs visas šukes, vokietis nesurado nė surūdijusio grašio.
Puodžius šoko iš ratų ir stvėrė už sprando sukvailėjusį vokietį:
– Ak tu, plėšike, nedorėli! – šaukė puodžius, skalbdamas vokiečio nugarą. – Jau žmogui ramiai neduosi pravažiuoti. Še, tau! Še, tau!
Žemaitis pardavė savo ūkelį ir išsidangino gilyn į Prūsų žemę.
Sako, kad ir iki šiolei jis ten pardavinėja prūsams stebuklingas lazdas, kepures, kiškius ir vištų daktarus.