Žmogaus, velnio ir Perkūno draugystė
| Žmogaus, velnio ir Perkūno draugystė Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Buvo kartą toks vyrukas, kuris, išmokęs amato, nutarė pasaulyje savo laimės paieškoti. Išėjo jis ir eina. Beeidamas pasiveja kitą pakeleivį. Prisivijęs klausia:
– Kas tu esi, žmogau, ir kur keliauji?
– Esu Perkūnas ir einu po pasaulį pasižvalgyti, – atsako.
Beeidami, besišnekučiuodami juodu prisivijo trečią, kuris prisipažino esąs velnias.
Keliauja trise. Vakare, gerokai išalkę, jie pasiekė girią. Velnias sako:
– Esu stiprus ir greitas: tuojau atnešiu mėsos ir duonos.
– O aš pradėsiu dundėti, trankytis ir žaibuoti, tai visus girios žvėris nugainiosiu, ir, prisivalgę, ramiai galėsime išsimiegoti, – sako Perkūnas.
Kaip sutarė, taip ir padarė: velnias parūpino duonos ir mėsos, dailidė viską skaniai iškepė, o Perkūnas nubaidė piktus girios žvėris. Taip jie išgyveno mėnesį.
Bet vieną dieną dailidė ir sako:
– Žinote ką! Pasistatykime butelį, tai galėsime gyventi, kaip žmonės.
Visiems patiko toks sumanymas. Tuojau šoko jie prie darbo. Velnias su Perkūnu medžius rovė ir nešė, dailidė juos tašė. Netrukus namelis buvo pastatytas.
– Žinote ką! – vėl sako dailidė, – kai dabar turime pastogę, tenka pasirūpinti ir duona.
Pasakyta – padaryta. Tuojau pasirinko jie žemės sklypą, dailidė negaišdamas padirbo žagrę ir, pasikinkęs savo draugus, išėjo arti. Kelmai ne kelmai, šaknys ne šaknys – per valandą dirvą išarė.
Velnias parūpino sėklos. Pasėję rugių, kviečių, žirnių, likusį sklypą užsodino ropėmis.
Ropėms užaugus ir pradėjus nokti, kiekvieną rytą jie rasdavo jas apvogtas. Susitarė visi trys eiti panakčiui saugoti. Pirmąją naktį išėjo velnias. Jam besaugojant, atvažiavo vagis ir pradėjo ropes rauti. Velnias greitai prišoko, bandė vagį nutverti, bet vagis taip skaudžiai jam kirto, kad raguotasis vos gyvas namo parsivilko.
Dailidė ir Perkūnas rytą išėjo ropių pasižiūrėti ir, radę jų dar daugiau išrauta ir nusivežta, piktai išbarė velnią. Velnias skundėsi, kad jis mažumą užsnūdęs, o tuo tarpu vagis ir atėjęs.
Antrąją naktį išėjo saugoti Perkūnas. Bet ir su juo ne geriau atsitiko: vagis jį taip išvanojo, kad vargšas vos savo gyvastį parnešė.
Kitą rytą, apžiūrėjęs lauką ir radęs daug ropių išvogta, dailidė ėmė barti Perkūną. Perkūnas sako:
– Man dantys iš vakaro skaudėjo, o kai perėjo, tai ir užsnūdau valandėlę. Tuo metu vagis ir įlindo į daržą.
Trečiąją naktį išėjo ropių saugoti dailidė. Pasiėmė jis smuiką, atsisėdo ant akmens ir čirpina.
Vidurnaktį jis girdi, atvažiuoja, atbilda vagis, botagu pyškindamas, visa gerkle šaukdamas: „Pykšt pokšt, geležinis vežimėlis, vielų botagėlis!”
Dailidė dar linksmiau pradėjo groti. Išgirdęs muziką, vagis liovėsi botagu poškinęs, išlipo iš ratų. Atsistojo greta muzikanto, tyli ir klausosi. Mato dailidė, kad tai laumė.
– Labas vakaras! – meiliu balsu prašneko laumė. – Patinka man tavo muzika. Būk geras, duok ir man pasmuikuoti!
Dailidė padavė jai smuiką. Laumė ir šiaip, ir taip bando – niekas neišeina.
Ir sako ji dailidei:
– Išmokyk mane groti.
– O kodėl ne! – sutinka dailidė, – visai menkas daiktas išmokti, tik pirma reikia tavo pirštus paploninti.
Laumė sutiko. Dailidė atsinešė kirvį, surado didelį kelmą, įskėlė jį ir kylį suvarė. Kai tik laumė abi rankas į kylio plyšį sukišo, dailidė kylį ištraukė, ir kelmo plyšys vagilės nagus suspaudė. Prašosi laumė, kad dailidė ją paleistų. Bet dailidė atsinešė vielų botagėlį, skersai išilgai laumės nugarą išskalbė ir tik tuomet paleido. Laumė, kaip vėjas, rūko ir nurūko, palikusi savo vežimėlį su vielų botagėliu.
Rytmetį atėjo ropių žiūrėti velnias ir Perkūnas. Žiūri – nė vienos nepavogta. Dailidė ir sako draugams:
– Judu apsimetėte tokie stiprūs ir šaunūs vyrai, o davėtės prigaunami ir dar išplakami tokiai bobai. Bet aš dabar už viską atlyginau, ir daugiau ji nevagiliaus.
Perkūnas su velniu, laikę dailidę menku vyru, pradėjo jo bijotis. Jiems taip kelerius metus pagyvenus, nusibodo trims vienuose namuose būti. Nusprendė jie, kad geriau vieną čia paliks šeimininkauti, o kiti du išeis kitur laimės ieškoti. Kai pradėjo derėtis, kuriam namas turėtų atitekti, kiekvienas norėjo jame pasilikti. Po ilgų ginčų jie taip susitarė: visi trys panakčiui eis vienas kito bauginti ir, kuris ištvers nepabūgęs, tam ir teks visas ūkis.
Pirmą naktį išėjo bauginti velnias. Vidurnaktį pakilo toks kauksmas, cypimas ir ūžesys, net namas kilnojosi. Perkūnas pabūgo, šoko pro langą ir išdūmė. Dailidė, pasiėmęs smuiką, čirpino, kol prašvito. Perkūnas lažybas pralaimėjo, o dailidė laimėjo.
Antrą naktį išėjo bauginti Perkūnas, o velnias su dailide pasiliko namuose. Kai tik sutemo, užėjo toks juodas debesis, taip pradėjo žaibuoti, skardėti perkūnija, šniokšti lietus, rodos, visa žemė kiaurai pliš. Namelis ėmė braškėti, siūbuoti. Velnias, kaip viesulas, pro langą išrūko, bijodamas, kad žaibas jo nenudėtų. O dailidė, pasilikęs vienas, visą naktį grojo smuikeliu. Taip žmogus vėl laimėjo, o velnias pralaimėjo.
Trečią naktį išėjo gąsdinti dailidė, o Perkūnas su velniu pasiliko namuose. Laukia abu ir spėlioja, kuo gi dailidė juos galėtų įbauginti. Dailidė nuėjo į mišką, susirado laumės paliktą geležinį vežimėlį, atsisėdo į jį, pasiėmė vielų botagėlį – ir važiuoja. Darda, botagu šmėžuodamas, ir dainuoja:
– Pykšt pokšt, geležinis vežimėlis, vielų botagėlis!
Išgirdę tai, velnias su Perkūnu pamanė, kad laumė atvažiuoja. Abu išsigando. Vienas šoko pro langą, antras pro kaminą, ir su skarduliais išdundėjo.
Nuo to laiko dailidė ir pasiliko namelio šeimininkas.