Žmogaus metai
| Žmogaus metai |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Kitą kartą dievas sukūręs žmogų ir gyvulius. Paskirstęs amžių po 40 metų – žmogui, šuniui, beždžionei.
Dievas pavadinęs arklį ir sakąs:
– Daviau tau keturiasdešimt metų amžiaus. Ar bus gerai?
Arklys pagalvojęs ir atsakęs:
– Tiek daug metų nenoriu. Ir taip įkyrės plakamam. Užteks man dvidešimt metų.
Dievas jam paskyręs dvidešimt metų. Dvidešimt metų jam liko.
Paskui pasikvietęs šunį ir sakąs:
– Duodu tau keturiasdešimt metų. Ar bus gerai?
Šuo pagalvojęs ir pasakęs:
– Tiek daug metų nenoriu. Įkyrės šaltį, alkį kentėti, žmonėms vergauti. Užteks man ir dvidešimt metų.
Dvidešimt metų ir vėl liko. Dievas jau turi keturiasdešimt metų likusių.
Dievas pašaukęs beždžionę ir pasakęs:
– Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkinta?
Ji pagalvojusi ir atsakiusi:
– Tiek daug metų ant žemės gyventi nenoriu. Užteks man ir perpus – dvidešimt metų.
Dievui jau atliko šešiasdešimt metų. Jis pašaukęs žmogų ir sakąs:
– Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkintas?
Žmogus pasakęs:
– Būsiu.
Dievas sakąs:
– Gal nori dar dvidešimt metų?
– Pridėk.
Dievas jam pridėjęs likusius arklio metus. Žmogus pasidaręs dar labiau patenkintas. Dievas pastebėjo, kad žmogui tinka metų turėti kuo daugiau, ir sako:
– Imk dar dvidešimt metų.
Žmogus sutikęs su džiaugsmu ir tuos paimti. Dievas atidavęs likusius šuns metus.
– Gal dar nori dvidešimt metų?
– Pridėk ir tuos.
Dievas pridėjo likusius beždžionės metus.
Užtat žmogus per amžių gyvena visokių metų. Lig keturiasdešimt metų gyvena kaip žmogus: dirba, pasilinksmina, pasivažinėja, linksmai pagyvena su žmonėmis. Pabaigęs keturiasdešimt metų, stoja gyventi arklio metus. Neberūpi jokie pasilinksminimai, išeigos. Tik dirba ir dirba. Ir taip dirba iki šešiasdešimt metų, kol jėgų turi. Nuo šešiasdešimt metų pasibaigia jėgos. Pradeda gyventi šuns amžių. Dirbti nebegali, o atsisėdęs loja ir loja tartum šuo, tuo vesdamas jaunesnius iš kantrybės. Ir taip amžių pragyvena iki aštuoniasdešimt metų. O kai jau baigia aštuoniasdešimt metų, lieka kaip beždžionė. Nebemoka ir su žmogumi kalbėtis, kur eiti, kur dėtis.
Ir taip žmogus baigia savo gyvenimą.